Naujieji „krikščionys“
Danguje turbūt pasirodė žvaigždė, gyvūnai prakalbo žmonių balsais, ir štai Seime, tarp muitininkų ir nusidėjėlių vienuolika mokinių sužvejojęs G. Vagnorius jau dėsto gerąją žinią: „Mes nekeliame jokių reikalavimų dėl postų skaičiaus ir netgi neteikiame savo siūlymų. Manau, kad jei valdančioji koalicija norės mus pakviesti, neišvengiamai pasiūlys ministrų postų“.
Nors Trys karaliai pasveikinti politinio kūdikėlio ir neatėjo, bet vieną savo Karalių naujieji krikščionys jau turi. "Nu blyn. Tokį kelią į šitą šaltą Lietuvą sukoriau, o laikraščiai vis tiek rašo, kad aš Azijoje. Tai kokio velnio grįžau?" – klausia krikščionis L. Karalius viename interneto socialinių tinklalapių („Lietuvos žinios“, 2010-01-22).
G. Vagnoriaus krikščionys turi ir kitų populiariosios kultūros apaštalų. „Ką reiškia šokau ant stalo? Nijolė sako: „Lipam, lipam“, ir užlipau, nes Nerijus Juška kvietė“ (http://www.klubas.lt). Taip po savo šokių ant stalų naktiniuose klubuose kalba Seimo narė Donalda Meiželytė-Svilienė.
Ji turbūt ir G. Vagnoriaus partiją panašiai pateko: „Ką reiškia tapau krikščione? Laimontas sako: „Stojam, stojam“, ir įstojau, nes Gediminas Vagnorius kvietė“.
Policijos sulaikytą ir uždarytą R. Žilinską jo kameros draugas pravarde Saulė romantiškai pakrikštijo Rokenrolu. Krikščionių partijos atstovas Seime Rokenrolas. Čia tai bent. Apokalipsė? Ar tiesiog viskas labai apleista?
Kabintis „krikščionių“ iškabą – populiaru ir madinga. Bet dar turbūt nėra buvę, kad ji kabotų ant tokio daikto. Turi juk būti kažkoks ryšys tarp partijos politinių nuostatų, pavadinimo ir jos atstovų Seime pasaulėžiūros. Kitaip tai – gryna apgavystė, akių dūmimas rinkėjams.
Tačiau Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ seniūnas Aleksandras Sacharukas, paskirtas Krikščionių partijos vicepirmininku, tiesiai šviesiai išaiškina, kad partijos pavadinimas – tuščias garsas, nes su krikščionybe nieko bendra neturi. Štai ištrauka iš pokalbio su juo:
„Kodėl būtent „krikščionių“? – „Tai trumpas, europinei centro dešinei istoriškai būdingas pavadinimas <...> - „Tačiau jūsų atveju tai nei „krikščionys demokratai“, nei kokia nors „krikščionių centro sąjunga“ ar pan., o tiesiog – „krikščionių partija“. Ar šios partijos nariais negalės tapti laisvamaniai ar kitų religinių įsitikinimų žmonės?“ – „Ne, pagal tikėjimą skirstyti nereikėtų. Tas pavadinimas nurodo ne į tikėjimą“. – „O į ką? Juk būtent tikėjimas įvardytas: krikščionių“. – „Ne, su tikėjimu jis nieko bendra neturi“ („Lietuvos žinios“).
Tad Krikščionių partija su krikščionių tikėjimu, pasirodo, nieko bendra neturi. Labai įdomu. Tuomet kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas? Gal L. Karalius žino? Tariant jo žodžiais – „nu, blyn...“
Kad ir kaip būtų, G. Vagnorius grįžta į didžiosios politikos arenas. Tai – svarbiausia praėjusio savaitgalio žinia partijų gyvenime. Ir su ja pirmiausia teks skaitytis valdančiajai koalicijai su Tėvynės sąjunga priešaky.
G. Vagnoriaus sugrįžimas
G. Vagnorius, būdamas premjeras 1996 – 1999 m., sau ir savo vyriausybei pelnė daugiausiai blogus rinkėjų prisiminimus. Tai atspindėjo dešimtmetį trukę jo nesėkmingi bandymai sugrįžti į didžiąją politiką.
Vieni prisimena jo „žiaurias akcijas“, kiti – autoritarinius metodus, tretiems alergiją kelia jo sugalvotas rublinių indėlių kompensavimas, dar kiti primena jo nesugebėjimą deramai reaguoti į vadinamąją Rusijos krizę. Neigiamų vertinimų – apstu. Bet jie gali gerokai nublankti, užgožiami dabarties aplinkybių ir požiūrio A. Kubiliaus politiką.
G. Vagnoriui nesiseka mažųjų tribūnų politika – savivaldos ir apygardos lygio politinė agitacija. Akis į akis su žmonėmis kukliose nedidelėse salėse ir bendruomenėse jis nemoka įtikinti taip, kaip sugeba tai padaryti iš televizijos ekranų ir ant svarbiausių valstybės politikos pakylų. Didžiosiose politikos tribūnose jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. O „Vienai Lietuvai“ kaip tik trūksta didžiosios politikos didmeistrių.
Gavęs „Vieną Lietuvą“ kaip tinkamą pakilimo taką savo sunkiasvorio politikos orlaivio skrydžiui, G. Vagnorius turi galimybę pakilti aukštai ir skristi ilgai. Tačiau daug kas priklausys nuo to, kaip jam seksis susikalbėti su Seimo frakcijos nariais. Ar jiems nekils pagunda atsikratyti lyderio, kurio valdingumas ir ambicijos kol kas gerokai viršija jo politinius reitingus?
Taigi konservatorių ekspremjero užduotis – per šiuos metus gerokai prisiauginti reitingus. Tokią galimybę jis turi: kaip vadovas partijos, darančios didelę įtaką valdančiosios koalicijos likimui, jis nuolat mirgės žiniasklaidoje. Jis galės kreiptis į tautą kaip politikas, turintis galių veikti per Seimo frakciją, gerai išmanantis valdymo bei ekonomikos dalykus ir turintis šansų atvesti savo komandą į Seimą per būsimus rinkimus.
„Krikščionių“ pavadinimas G. Vagnoriaus partijai gali būti naudingas, nes visuomet atsiranda žmonių, balsuojančių ne už esmę ir turinį, o už patinkančią etiketę. Kita vertus, G. Vagnoriui gali pavykti pateikti tokią politinę programą ir rasti tokių ją įgyvendinančių politikų, kad dalis rinkėjų galiausiai nutars išties turį reikalų su konservatyviai krikdemiška partija.
Tačiau įgyti solidumo Krikščionių partijai nepadės nei L. Karalius, nei L. Kernagis, nei J. Stanevičius, nei Valdemaras Valkiūnas.
Vis dėlto politinės komandos užuomazgų galima būtų rasti net ir iš pirmo žvilgsnio keistai atrodančioje, ūmai „sukrikščionėjusioje“ „Vienoje Lietuvoje“. Regis, ir Vytautas Kurpuvesas, ir Laimontas Dinius, ir Zita Užlytė turi politikui reikalingų gebėjimų, atrodymų ir savybių. Nekvailas vyras atrodo ir A. Sacharukas. Deja, sukčiauja balsuodamas.
Viena perspektyviausių „Vienos Lietuvos“ politikių galėtų būti Donalda Meiželytė, jei tik nuspręstų daryti politikės karjerą. Ji neblogai žinoma, ryškesnė ir protingesnė už jai sudarytą politinį foną, nebijanti iššūkių, įpratusi prie viešumo, neieškanti žodžio kišenėje ir gebanti atkreipti į save dėmesį. G. Vagnoriui tereikia ją paskatinti ir padrąsinti, o jai – mokytis politikos.
Galiausiai puikų šansą G. Vagnoriaus partijai sudaryti rimtesnę konkurenciją konservatoriams centro dešinėje ir patekti per kitus rinkimus į Seimą suteikia Tėvynės sąjungos vadovybės įvaizdis ir jos vykdoma politikų atrankos politika.
Tėvynės sąjunga atlaisvina vietą G. Vagnoriui
Konservatorių vadovas premjeras Andrius Kubilius pagal palankių ir nepalankių rinkėjų vertinimo saldo smuko žemiau Arūno Valinsko. Tai jau net ne duobė, o duobė duobėje.
A.Kubilius per visą savo vadovavimo partijai laiką nesuformavo veiksnios politikų komandos ir „neužsiaugino“ perspektyvios jaunosios kartos. Jis visuomet labiausiai protegavo anapus partijos esančius asmenis, tokius, kaip Algirdas Šemeta, Vygaudas Ušackas, Deividas Matulionis ir, nepamirškime, Petras Auštrevičius. Prie jų prisirišdavo taip, kad tai tapdavo panašu į meilę.
Sukurti stiprų politinį stuburą nuosavai partijai A. Kubiliui nepavyko. Jis ją aplipdė krūvos smulkių darinukų atstovais, kurie dabar sugužėjo į Seimą, bet Tėvynės sąjungos vidaus padėtis nuo to, švelniai tariant, nepagerėjo.
Ir štai šiomis aplinkybėmis varžybas dėl įtakos centro dešinėje su A. Kubiliaus partija pradeda G. Vagnoriaus partija. Kol kas jų politinis svoris skiriasi kaip diena ir naktis, bet ką gali žinoti, kaip bus po poros metų?
G. Vagnorius yra priverstas stiprinti savo partiją. Vargu ar jam tai iškart gerai seksis – jei apskritai pavyks. Kol kas nematyti nei stiprios komandos, nei nuoseklios ideologijos, nei rinkėjų paramos.
Tuo tarpu A. Kubilius ir jo artimiausi bendražygiai gali patyliukais susitaikyti su mintimi, kad būsimos kadencijos Seime jie turės geriausiu atveju 10-12 vietų, ir ties tuo skaičiumi apkarpyti savo lūkesčius. Jei su viltimi išlaikyti valdžią vis tiek reikės atsisveikinti, tai koks skirtumas – 10 Seimo narių ar 20? Svarbu, kad kelios vietos būtų rezervuotos „strategams“.
Nežinia, kaip elgsis Tėvynės sąjungos frakcija, pajutusi, kas jos laukia. Lyderio kaita nebūtinai jai padėtų susigrąžinti 2008-ųjų lygio rinkėjų pasitikėjimą. Tačiau jei lyderiu liks A. Kubilius, tai tikrai skatins nusivylusius rinkėjus dairytis alternatyvos, o šis jų dairymasis natūraliai didins G. Vagnoriaus politinio darinio šansus.