Prancūzai žino beveik kiekvienas, lietuviai – retas. Panaši istorija ir apie kitus mūsų tautiečius, gyvenusius ir kūrusius užsienyje, pavyzdžiui, Oskarą Milašių ar kitus. Juk nesugebame net deramai pasirūpinti vieno talentingiausių XX amžiaus lietuvių rašytojo Jurgio Savickio kapu. Palaidotas mūsų žemietis be jokios užuominos antkapyje apie viso gyvenimo veiklą ir nuopelnus Lietuvai. Prie šios kuklios lietuvių grupės priskirtinas ir Jonas Mekas, tačiau pastarasis – dar gyvas. Galima būtų piktai ir kartu nekaltai pajuokauti: jei nesusirgs vėžiu, tai Lietuvoje taip ir liks geriausiu atveju – pusiau žinomas, o blogiausiu – dar ir keiksnojamas.
Šio straipsnio sumanymas gimė bandant į mūsų kultūrinę spaudą rašyti vieną kitą publikaciją, kurioje jau moksliniais metodais bandau gilintis į Jono Meko kino ir literatūros fenomeną. Tačiau įdomesni ne patys straipsniai, o skaitytojų komentarai, atsiliepimai. Deja, dažniausia jie neturi nieko bendra su paties straipsnio teiginiais ir komentuojama visai kas kita – piktai, pagiežingai, įžūliai. Jei skaitytojų būtų paprašyta nurodyti savo vardą ir pavardę ar bent jau elektroninio pašto adresą, ne vienas komentatorius turėtų reikalų su teismais. Taigi šešis labiausia Lietuvoje paplitusius mitus apie Joną Meką surašiau apibendrinęs skaitytojų komentarus po savo straipsniais. Pabandysiu suprasti, iš ko šie mitai kyla, ir kodėl jie mažai ką bendra beturi su tiesa.
Nuo sovietmečio Lietuvoje įprasta ne tik tariamai siekti neįmanomos visų lygiavos, bet ir žiūrėti į menininką kaip į tą asmenį, kuris gyvas tik oru, o jo menas nieko nekainuoja, nes yra „liaudies nuosavybė“. Aišku, Jonas Mekas nėra verslininkas, todėl iš savo turėtos kolekcijos nesiekė pasipelnyti. Tie, kas geriau prisimena kolekcijos pardavimo – pirkimo detales, žino, kad Mekas nepiršo Vilniui „Fluxus“ kolekcijos. Tai tebuvo korektiškas siūlymas, kurį galima priimti ar atmesti. Tik Jono Meko dėka tapo Vilniaus, o ne kitos šalies muziejaus nuosavybe, nors pagal Amerikos įstatymus jį atstovaujanti galerija derėjosi ir su „Pompidou“ centru, ir su kolekcininkais Silvermanais.
Iš tiesų Jonas Mekas siekė kultūros ir nekomercinio kino plėtros ne vien pasaulyje, bet ir Lietuvoje. O Jurgio Mačiūno kolekcija turėtų būti prieinama kiekvienam tik tada, kai visa pasieks Vilnių. Ir tai pirmas atvejis per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį, kai valdžios institucijos įsigyja visą pasaulinio lygio meno kolekciją, kuria sugrąžinami į Lietuvą mūsų tautiečių kūriniai, asmeniniai daiktai ir laiškai. Laikas suvokti, kad Lietuva įsigijo didžiulės meninės reikšmės turtą ir turės juo deramai pasirūpinti. Kol gyvas Jonas Mekas, jis tik prisideda prie to, kad kolekcijos vertė ir reikšmė augtų.
Kitas įprastas dalies interneto komentatorių ir dalies politikų (stebėtina, kokie jie kartais panašūs vieni į kitus) bruožas – ieškoti „sąmokslo teorijos“. Tada dažniausia, niekuo nepagrindžiant, teigiama, kad Jurgio Mačiūno Fluxus kolekcijos pirkimas buvo afera, kad Jonas Mekas gavo ne visus arba ir visai negavo pinigų už savo turėtą turtą. Savivaldybės lėšas esą pasidalijo vietiniai politikai ir interesų grupės. Bent kiek Ameriką pažįstantis žmogus pasakytų, kad Jonas Mekas, negavęs ar gavęs ne visus pinigus, iškart būtų apie šį faktą prabilęs viešai. Avangardinio kino krikštatėvis tiesiog yra ne tas žmogus, su kuriuo galima daryti aferas. Jis ir jo atstovai (pagal JAV įstatymus menininkus atstovauja galerijos) pasakė kainą, savivaldybė pritarė ir miestas kolekciją įsigijo. Tie, kas netiki šių trijų veiksmų skaidrumu, regis, turi problemų dėl išankstinio nepasitikėjimo žmonėmis. Juolab, kad Lietuvos politikai kreipėsi į prokuratūrą, kuri 2007 metais atliko tyrimą ir pateikė išvadas, kad kolekcijos pirkimas vyko teisėtai.
Nepaisant to, kai kurie politikai vis tiek nerimsta ir nepripažįsta nei Meko, nei Mačiūno, nei poreikio Vilniuje turėti Ermitažą-Guggenheimą: „Bet įsivaizduokim, kuo aš tikiu, kad Mačiūno ir Meko kūrybos centras daugybei intelektualinio avangardo, ypač jaunimo iš visų šalių, tampa privaloma lankyti Meka. (Meko Mekka, čia Jurgis džiaugtųsi!). Atsiranda geografinis traukos centras VILNIUS. Visokie naujų kūrybos pasaulių svaičiotojai ir atskleidėjai įsisąmonina, kad pranašingasis Džordžas Mekiunas – lietuvis! Ir taip toliau. Tačiau tokios palaidos vaizduotės neprikiši politikams, aptarinėjantiems Tomo Bleiro karjerą ir atsistatydinimą. Ir iš viso, tikriausiai, per brangu. Sunku gerai apskaičiuoti, kiek iš to uždirbtų restoranai, todėl grįžkim rimtai prie pinigų.
Projektas jau derintas su misteriu Gugenheimu ir kunigaikščiu Ermitažu. Gimtų daugiafunkcinis kultūros centras. Pasaulinio meno parodos... Bet ar tie ponai turės pinigų, ar neapgaus mūsų? O jeigu reikės nemažai pridėti? Kas apmokės šildymą? (...) O gal geriau gauti Europos lėšas ir išleisti J.Meko – J.Mačiūno centrui, daugiafunkciniam pasauliniam Gugenheimui, Kauno arenai, negu grąžinti nepanaudotas? Pernelyg sudėtingas toks klausimas mūsų užkampiui, kuris nepratęs prie didelių vizijų. Kai neturėsim nei vieno, nei kito, atrodysim aiškiau: kaip nevykęs mažų provincialių konkurencijų brūzgynas, kuriame meškos guli, laukia žiemos ir pamažu svarsto, kurią leteną būsią naudingiau žįsti.“, - taip portale DELFI apie niekingų mūsų šalies politikų niekingus argumentus atsiliepia kultūrologas ir europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Kitas dažnai keliamas ir eskaluojamas klausimas: ar Jurgio Mačiūno kolekcija išties verta tų milijonų, kuriuos sumokėjo Vilniaus miestas? Ar „Fluxus“ išties buvo toks reikšmingas meno judėjimas? Atsakymas į šiuos du klausimus yra faktas, kad Niujorko moderniojo meno muziejus (vienas iš įtakingiausių ir reikšmingiausių pasaulyje) praėjusiais metais paskyrė atskirą nuolatinį kambarį „Fluxus“ judėjimui. Nemaža dalis šio kambario eksponatų – Jurgio Mačiūno daiktai.
Kalbama, kad Niujorko moderniojo meno muziejui dovanotą kolekciją Silvermanai įvertino 20 mln. JAV dolerių. Po moderniojo meno muziejaus ryžtingo žingsnio Vilniaus miesto „Fluxus“ kolekcijos vertė, suprantama, žymiai išaugo. Įdomu ir tai, kad didelę dalį Niujorko muziejaus „Fluxus“ kambario eksponatų sudaro anksčiau Jono Meko turėti ir įvairių šalių kolekcionieriams parduoti daiktai. Kitas koziris Jono Meko rankose yra tas, kad prieš siūlydamas Vilniui Jurgio Mačiūno kolekciją, jis tarėsi ir su kitais pasaulinio masto muziejais. Pastarieji už kolekciją siūlė žymiai didesnius pinigus, tačiau Jonas Mekas pasirinko Lietuvą.
Suskaičiavę žymiojo lietuvio pinigus, mūsų tautiečiai domisi, kur jis tuos milijonus išleidžia. Normalus amerikietis atsakytų, kad tai – ne lietuvių reikalas, tačiau Jonas Mekas ir čia duoda progą jį gerbti. Už tuos keliolika milijonų dolerių Jonas Mekas toliau skatina nekomercinio kino kūrimą pasaulyje, išlaiko didžiausią pasaulyje avangardinio kino saugyklą – Antologijos filmų archyvą. Vilniaus mokesčių mokėtojų pinigai tarnauja tam, kad būtų kaupiami nekomercinio kino darbai, kad menininkų kūryba neitų į tamsius ir niekam neprieinamus stalčius. Tuo Jonas Mekas sėkmingai užsiėmė ir anksčiau – dar nuo 1960-ųjų. Pardavus kolekciją, galimybės išaugo. Jungtinėse Amerikos Valstijose jokia valstybės įstaiga neremia ir nefinansuoja meno, todėl Jonas Mekas tampa galimybe daugeliui jaunų režisierių, norinčių ir siekiančių kurti neholivudinį kiną.
Jono Meko pastangomis pasaulis vėl prisiminė Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo peripetijas. Prieš dvidešimt metų Lietuva mirgėjo pasaulio televizijose, dabar – kino ekranuose. Per šiuos metus Jonas Mekas, supažindindamas su Lietuva, padarė daug reikšmingesnį darbą nei kai kurios mūsų šalies ambasados užsienyje per visą Nepriklausomybės laikotarpį. 2009 metų meno ir politikos ambasadoriaus titulą vienareikšmiškai galima skirti Jonui Mekui su filmu „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“.
Interneto komentatoriai tokiais atvejais argumentuoja: kas mums iš to, kad Mekas remia ne lietuvių alternatyvųjį kiną ir kultūrą? Daugelis tokių komentatorių nežino, kiek dabartinių Lietuvos kino režisierių yra stažavęsi Jono Meko Antologijos filmų archyve, gavę ne vieną vertingą kūrybinę pamoką. Kita vertus, pristatydamas savo asmeninę kūrybą, Mekas kartu pristato pasauliui ir savo Tėvynę – Lietuvą. Be Vilniaus miesto savivaldybės pinigų, ši sklaida būtų daug fragmentiškesnė ir mažesnė.
Jonui Mekui sumokėti pinigai yra tikrai pigesnė Lietuvos populiarinimo pasaulyje priemonė nei milijonai litų, išleidžiami pristatyti Lietuvą per pasaulines televizijas BBC ar CNN. Be to, pastaroji reklama yra trumpalaikė, o Mekas su savo filmais po pasaulį važinėja nuolat. Ir visur prisistato esąs lietuvis, ir tuo labai didžiuojasi.
Pagaliau paskutinis mitas apie Joną Meką yra susijęs su teiginiu esą Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas pasaulio meno istorijoje neišliks, nes yra nereikšmingi. Atsakyti skeptikams galima tuo pačiu „Fluxus“ kambario Moderniojo meno muziejuje argumentu – net mūsų garbinamas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis nėra tiek žinomas pasaulyje, kiek Jurgis Mačiūnas. Per sovietinę okupaciją už geležinės uždangos, Vakaruose, daug meno krypčių ir srovių išnyko net nepasirodžiusios Lietuvos horizonte.
Taigi nepagarbos Jurgiui Mačiūnui ir Jonui Mekui priežastis yra ta, kad esame praradę nemažai meno judėjimų, kurie suformavo šiuolaikinę Vakarų kultūrą. Juk „Fluxus“ ir jo vadas Jurgis Mačiūnas davė pradžią SoHo menininkų rajonui Niujorke. Būtent mūsų tautietis pirmasis Amerikoje įsteigė kooperatyvą, sukūrė pirmąją meno industriją, dabar Lietuvos jaunimo mėgstamus falsh mobus.
Vilniaus miesto savivaldybės įsigyta Jurgio Mačiūno kolekcija – tai galimybė Lietuvai įsilieti į pasaulio meno reiškinius, savotiškai prisivyti toli į priekį nubėgusį laiką ir džiaugtis, kad turime tokių lietuvių, kaip Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Išmokime džiaugtis, kad mūsų tautiečiai yra pasaulio kultūros formuotojai, įbrėžę savo žymę Niujorko meno žemėlapyje.
Autorius yra literatūrologas.