Buvo daug politinės propagandos ir maža politinės valios. Pavyzdžiui, prieš gerus trejetą metų Seimo parlamentinės frakcijos pasirašė susitarimą stiprinti kovą su korupcija. Susitarimas buvo visaip garsinamas įvairiais žiniasklaidos kanalais. Bet konkrečių veiksmų, berods, po to jau nebuvo. Partijos savo programose metų metais žadėjo kovą ir pergales. Bet dėl tos pačios priežasties (propagavimas netapo veiksmais ) pergalių nebuvo. Korupcija propagandos nebijo.
Šioje kovoje per dideli lūkesčiai nuolatos buvo siejami su vis naujais antikorupciniais įstatymais. Buvo sakoma – reikia priimti dar vieną (ar du) įstatymus, ir viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo. Korupciją žaboja ne įstatymai, o jų vykdymas. Dabar kalbama, kad reikia tam dar visuotino turto deklaravimo įstatymo. Tačiau ir tas nieko esmingo nepakeis.
Teisėsauga buvo per mažai agresyvi. Ji nedrįso imtis aukštųjų valdžios sluoksnių (Seimo bei Vyriausybės užkulisių, partijų buhalterijų, oligarchijos apraiškų kilmės). Paklauskit teisėsaugos institucijų: ar „Leo LT“ gimimas ir trumpas jo gyvenimas nebuvo palytėti korupcijos? Teisėsauga, ai atsakys: duomenų neturim. Ir tai bus tiesa. Kas neieško, tas neranda.
Per maža buvo dėmesio valdymo problemoms. Korupcija tarpsta konkrečiose ūkio šakose, konkrečiose institucijose. Ten, kur maža kontrolės, atskaitomybės, atsakomybės, o pakankamai betvarkės, kur vadovai į korupciją žiūri su baime ar pro pirštus, ten ir korupcija.
Mūsų kovotojai nesiekė konkrečių rezultatų. Jie nesiekė įveikti korupcijos nė viename konkrečiame kovos bare. Jie demonstravo procesą. Kovotojai kovojo programomis, antikorupciniais planais, ataskaitomis, pasitarimais, pranešimais spaudai. Retsykiais skaitė paskaitas apie korupcijos žalą, bet šios lekcijos nepadarė lūžio korumpuotų valdininkų sąmonėje.
Respublikinė kova neturėjo ir neturi realaus vado. Žinybos kovoja, kaip joms patogiau, kaip pigiau. Nebuvo ir nėra realaus respublikinio antikorupcinių veiksmų koordinatoriaus, kontrolieriaus. Toks vaidmuo tarsi buvo bandomas priskirti vidaus reikalų ministrui, kuris vadovavo (gal ir tebevadovauja) tarpžinybinei kovos su korupcija komisijai. Institucijų antikorupcinius planus ir ataskaitas kažkiek kontroliuoja STT. Bet iš viso to efekto nėra. Seimo antikorupcinė komisija tokio vaidmens nesiima. Ir gerai daro. Ten, ko gero, nėra kam imtis. Taigi kova pakrikusi, be vado.
Dabar palinkėjimas. Gerbiamas Premjere, kad Jūsų svajonės (originaliame tekste – „įsitikinimas“) išsipildytų imkitės pats asmeniškai vadovauti kovai. Nepatikėkite to vaidmens kuriai nors ministerijai, teisėsaugos tarnybai (STT, VSD, FNTT). Gink Dieve, neužleiskite vadovavimo patarėjams, komisijoms, pasitarimams (jie viską pražudys). Nedėkite vilčių ir į Seimo antikorupcinę komisiją (ji neišsprendžia net parlamentarų automobilių nuomos ar parlamentinių lėšų panaudojimo problemų).
Skamba ne itin demokratiškai , bet kovai su korupcija reikia kietos rankos, didelių įgaliojimų, tiesioginės atsakomybės ir, žinoma, proto. Nors opozicija ir kritikuoja Jus, bet Jūs turite mano čia minėtas ir dar nepaminėtas kovotojo savybes. Realiai žiūrint, artimiausiu metu gal Jūs tos korupcijos visiškai nesutraiškysit, bet tikėtina, kad sutramdysit, pažabosit, gal net pažeisit jos stuburą ar kokį nors kitą gyvybiškai svarbų organą. Linkiu sėkmės.