Kita vertus, reikia skirti aiškiai Kremliaus užsakymu pateikiamas žinias ir komentarus, Rusijos politikų pasisakymus, gana objektyvią šios šalies žiniasklaidos informaciją bei nuomones apie Lietuvos gyvenimą. O kad kažkas jai dažnai sumojuoja nematoma dirigento lazdele, abejonių nekyla.
Tiesą sakant, praėjusiais Jaučio metais Rusijos propagandistai maišyti su purvais Lietuvą lyg ir atlyžo. Tas atolydis ypač jaučiamas, naująja Lietuvos vadove išrinkus D.Grybauskaitę. Pavasarį, rinkimų kampanijoje, Rusijos žiniasklaida nuolat akcentuodavo jos partinę praeitį, sovietinius mokslus, disertaciją apie kolūkinio kaimo pranašumus ir kitus biografijos faktus, tarsi norėdama įteigti, jog būsima Lietuvos prezidentė visa savo esybe susijusi su Rytais ir todėl turėtų žengti Maskvos farvateriu.
Bet ji susijusi ir su Vakarais, kur keletą metų dirbo įtakinga eurokomisare. Tuomet Rusijos portaluose šmėkštelėjo mintis, kad galbūt naujoji posovietinės šalies vadovė, skirtingai negu amerikonizmo dvasia išauklėtas V.Adamkus, padės Rusijai greičiau pritapti prie ES ir NATO, taps savotišku tilteliu į Vakarus. Tuo guostis Maskvą paskatino ir diplomatiški D.Grybauskaitės pareiškimai, kad Lietuvai reikia daugiau dėmesio skirti santykių su Rusija gerinimui, vengti ją erzinančios retorikos, užmegzti pragmatinius santykius su savo Rytų kaimynais, nesiimti neefektyvaus advokato vaidmens Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.
Ši Kremliaus puoselėjama viltis, kad Vilniuje į valdžią pagaliau atėjo jiems palankus žmogus, galėjo paskatinti Rusijos vadovus viešai skelbti naujų Rusijos ir Lietuvos santykių erą. Prezidentas D.Medvedevas bent keletą kartų įvairiuose susitikimuose padarė užuominą, kad santykiai su Lietuva išeina iš aklavietės, ir šią tezę lyg esamą ar laukiamą padėtį atkartojo Rusijos ir Lietuvos žiniasklaida. Premjeras V.Putinas, kaip ir būdamas šalies vadovu, priešingai – tylėjo, nors jau ir nesišvaistė riebiais palyginimais kaip anksčiau. Taip atgimė Vilniaus ir Maskvos viltys kada nors suvesti abiejų šalių vadovus už vieno derybų stalo. Kol kas to neįvyko, bet Kremliuje jau rengiamas kvietimas mūsų šalies Prezidentei atvykti į Pergalės 65-mečio iškilmes Maskvoje...
Priešišką toną Lietuvos ir Rusijos santykiams daugiausiai uždavė, ypač pirmą pusmetį, keletas Rusijos veikėjų: Kremliui ištikimas politologas Modestas Kolerovas, naujienų agentūros „Regnum“ redaktoriaus pavaduotojas Igoris Pavlovskis, Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas bei senas Rusijos elito trubadūras Viktoras Olžyčius. Kai dėl D.Rogozino, lyg ir viskas aišku: jis paprastai įgarsina, tiesa, prasta kokybe, Rusijos vadovų, ypač V.Putino, balsiai neišsakytą nuomonę. Kitas Kremliaus nuomonės įgarsintojas, buvęs gana aukštas Rusijos prezidento V.Putino administracijos pareigūnas, šovinistinių pažiūrų filosofas Modestas Kolerovas, dar gegužę, išsakydamas komplimentus išrinktajai Daliai Grybauskaitei, atvirai ją mokė, kaip reikia elgtis, plėtojant santykius su Rusija.
Jis versdamasis per galvą gyrė kovą portale „Regnum“ pasirodžiusį D. Grybauskaitės 1988 metais Maskvoje apgintos disertacijos „Visuomeninės ir asmeninės nuosavybės tarpusavio ryšys asmeninio pasodybinio ūkio funkcionavime“ konspektą. Už nedraugiškus pasisakymus apie Lietuvą šis veikėjas liepą nebuvo įleistas į laikraščio „Litovskij Kurjer“ Vilniuje surengtą apskrito stalo diskusiją apie Rusijos ir Lietuvos santykius. Paskui jis Vilnių apkaltino, kad „Lietuva laikosi revizionistinės politikos Rusijos atžvilgiu“.
Kitas nuolatinis „Regnum” autorius, Lietuvos “ekspertas” V. Olžyčius – nuo seno pažįstamas rašinėtojas, kuris mėgsta kailinius išversdinėti į kitą pusę. Antai gegužę šiame portale jis taip pat darė atvirus reveransus kandidatei į prezidentus, pristatydamas ją kaip kovotoją su klanais ir oligarchais. “Klanai desperatiškai bando sustabdyti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės triumfo žygį”, - teigė šis politikos technologijų specialistas iš Rusijos. Lietuvoje jam nuolat vaidenasi piktosios jėgos, siekiančios sunaikinti gležnus geros kaimynystės su Rusija daigus. Daugelio jo straipsnių motyvas grasinamas: negandinkite santykių su motule maitintoja Rusija, nes tai jums gali baigtis bloguoju...
Tačiau dabar jis pritilęs. Paskutinis V.Olžyčiaus „tyrimas“ paskelbtas gruodžio pradžioje portale „Regnum“ kažkoks bedantis: autorius pasuko į lingvistinius tyrinėjimus, pašiepdamas Baltarusiją ir Gruziją, prašančias Lietuvos nuo šiol jas vadinti Belarusija ir Georgija. Bet kuo čia dėta Lietuva? Autorius ironizuoja, kad ir lietuviai savo sostinę gali vadinti Vilna (esą taip ją vadino M.Muravjovas po 1863 m. sukilimo) ar Vilno (lenkiškas variantas), o Paryžių – Paris, Lenkiją – Polandu, Vokietiją – Doičlandu, Karaliaučių – Mėmeliu, Dmitrijų Medvedevą – be lietuviškų galūnių ir t.t.
Sutikime: nevykęs V.Olžyčiaus humoras, atšipo šio Lietuvos „eksperto“ dantys...
Kiek rimčiau atrodo naujienų agentūros „Regnum“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo ir nekomercinės organizacijos „Rusijos ir Baltijos mediacentras“ vadovo I. Pavlovskio (nepainioti su įtakingu Kremliaus politinių technologijų meistru Glebu Pavlovskiu) opusai. Birželį jis piktinosi, kad „Vilnius neturi strategijos tikslų santykiuose su Rusija, o tik platina isteriškus pareiškimus“, paskui rašė, kad „už Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lietuvos ji turi dėkoti Stalinui“, dar skelbė, kad „dėl riaušių Vilniuje kaltininkų reikia ieškoti tarp savų, o ne eksploatuoti „rusiškąjį faktorių“, galop, artėjant Ignalinos AE uždarymui, meta straipsnį „Lietuvos politikai pardavė savo šalį: Lietuva keičia savo energetinę ateitį“ ir pan.
Šiaip jau atominės jėgainės uždarymo tema Rusijos žiniasklaidoje populiari. Vieni tiesiog perteikia pranešimus iš Lietuvos, kiti pasimėgaudami komentuoja, kaip dabar sunkiai gyvens lietuviai, kuriuos, 2004 m. pasirašydami stojimo į ES sutartį, „išdūrė“ vietos politikai, na o reaktorių uždarymas kainuos 2,32 mlrd. eurų, ir Vilnius su ištiesta ranka elektros energijos eis pas kaimynus...
Įvairius komentarus paskatino D.Grybauskaitės interviu, kuriame Lietuvos vadovė pareiškė, kad „uždarius Ignalinos AE, 2010-ieji metai taps Lietuvos energetinės nepriklausomybės pradžia“. „RIA Novosti“ cituoja Latvijos energetikos kompanijos „Latvenergo“ pardavimų skyriaus vadovo Gatisą Junghaną, teigiantį, kad „po elektrinės uždarymo kaip niekada taps aktualus energetikos tiekimo saugumo klausimas, nes visose Baltijos šalyse trūks elektros energijos iš kitų šaltinių, tad kitąmet jos kaina vidutiniškai išaugs 30 proc.“.
Apskritai „energetinė“ propaganda 2009 m. nustelbė visus kitus jos taikinius, netgi skandalą dėl tariamo CŽV kalėjimo Lietuvoje arba drąsų šalies vadovės pareiškimą, jog, kaip rašė „Litovskij kurjer“, „Rusijos noras pagerinti santykius su Lietuva padės išieškoti pinigus už sovietinės okupacijos padarytą žalą“. Kadaise tai buvo jautriausias dviejų šalių santykių klausimas, ir dabar naujienų agentūra REGNUM Novosti primena, kad pagal 2000 m. birželį Seimo priimtą įstatymą Lietuva reikalauja atlyginti maždaug 80 mlrd. litų okupacijos padarytą žalą. Tiesa, D.Grybauskaitė pridūrusi, kad atlyginti reikia „ne viską iš karto, tam reikia kantrybės“.
Kad aršios propagandos srautas į Lietuvą šiek tiek nuseko, galima būtų dėkoti D.Medvedevui, kuris susitikime su Europos ir Azijos žiniasklaidos atstovais pozityviai prakalbo apie santykius su mūsų šalimi. Šiam optimizmui pagrįsti cituoju visą atsakymą į Lietuvos žurnalisto klausimą.
„Žinote, man labai norėtųsi, kad mūsų santykiai su Baltijos šalimis, taip pat ir su Lietuva, tikrai taptų geresni, bet ne popieriuje, ne žodinėse deklaracijose, kurias nesunku parengti, o grynai pragmatine šio žodžio prasme; kad mes pasiektume normalių, lygiateisių prekybinių mainų, kad turistų srautai augtų, kad mes atvirai diskutuotume sudėtingiausiais mūsų bendros istorijos aspektais, kad reguliariai keistumės delegacijomis aukštu ir aukščiausiu lygiu. Nenoriu kam nors priekaištauti, tačiau tikrai Lietuvos atžvilgiu dabar susidaro prielaidos aktyviau siekti šio dialogo“.
Kad taip Dievui ir Rusijos propagandistams – į ausį...