Su Andriaus Kubiliaus Vyriausybe prasidėjusios permainos apibūdinamos nevienareikšmiškai. Centro-dešinės koalicijos reformas galima vertinti pagal ideologiją ir žmonių nuotaikas. Visiems patinkančios politikos nebūna. Kairieji nepritars dešiniesiems ir atvirkščiai. Tai politinio gyvenimo realybė visame pasaulyje.

Ideologiškai prasidėjusios permainos Lietuvoje nėra labai liberalios. Noras įstatymais reguliuoti moralines nuostatas, staigaus mokesčių didinimo bei taupymo politika kelia klausimą, kur dingo liberalai. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo, mokesčių mažinimo, socialinio liberalumo stoka viešumoje meta ant liberalų partijų konformizmo šešėlį.

Remiantis nuomonių apklausomis, dabartinės Vyriausybės darbai daugumos žmonių yra vertinami neigiamai. Mažėjančios žmonių pajamos, didėjantis nedarbas, didėjančios šalies skolos, biudžeto, „Sodros“ deficitai ir mokesčiai bei krentantys valstybės skolinimosi bei konkurencingumo reitingai ir riaušės prie parlamento dar niekam nepakėlė reitingų.

Mindaugas Jurkynas
Permainų vykdymas kartais atrodė kaip politinių sąskaitų suvedinėjimas ar plaukiojimas rūke be vairininko.
Kita vertus, valdyti ekonominės krizės metu yra didelis iššūkis. Tik teoriškai galima svarstyti, ar mokesčių mažinimas ar/ir ūkio skatinimas išsaugant ūkio vietas būtų geresnis variantas. Be to, kiti pastebi, kad galėjo būti blogiau, ar kad tarp Baltijos šalių atrodome bene geriausiai. Konservatorių Vyriausybei netrūksta ambicijų ir jos lyderis, teigiama, doras žmogus, bet, kaip sakoma, geras žmogus – ne profesija.

Permainų vykdymas kartais atrodė kaip politinių sąskaitų suvedinėjimas ar plaukiojimas rūke be vairininko. Skolinimasis didelėmis palūkanomis neieškant alternatyvų, Arūno Valinsko išrinkimas ir pašalinimas iš Seimo pirmininko pareigų, neišsipildęs biurokratijos mažinimas ir namų renovacija, politinių perbėgėlių priglaudimas ir flirtas su Darbo partija Tėvynės sąjungai kelia rimtus klausimus dėl jos principų ir pažadų nuoseklumo. Žinia, politinis konservatorių dėmesys VSD ir „Leo LT“ buvo užprogramuotas jau rinkimų kampanijos metu.

Naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės veikla yra prieštaringa ir neaiški. Noro pasižymėti yra apstu, bet jis pernelyg emocingas ir visuomenei menkai argumentuotas. Neaiškios prezidentės nuostatos (liberalios, socialdemokratinės, konservatyvios?) rodo norą likti populiaria, tiesiog demonstruojant ryžtą (dėl biudžeto, VSD, CŽV kalėjimų, buvusių politikų), kartais ir nenuoseklų.

D. Grybauskaitės vykdoma užsienio politika yra dar nenusistovėjusi ir dažnai be pagrindo pagrįsta buvusios užsienio politikos kritika – ar V. Adamkus šiaip sau tapo „Metų europiečiu“ 2007 m.? Viena vertus, siekis orientuotis į Šiaurės šalis yra sveikintinas. Kita vertus, noras Lietuvą paversti tyliąja ES bei NATO nare ir „pragmatiškiau“ bendrauti su Rytų kaimynais, ypač Rusija, kelia klausimus, kokios mūsų vertybės ir ar neperbraižomos mūsų „raudonos linijos“.

Nesinori, kad Lietuva netektų savarankiškos ir ambicingos užsienio politikos ar sugadintų santykius su strateginiais partneriais, kaip JAV. Po nerastų CŽV kalėjimų paieškos, neabejoju, amerikiečiai į bendradarbiavimą su Lietuva žiūrės daug atsargiau. Paklauskime savęs, ar turime daug alternatyvų ir ar galima idealistiškai būti visiškai nepriklausoma valstybe. Nepamirškime, kad gyvename mažoje valstybėje, kur teisingų partnerių ir draugų pasirinkimas yra būtinybė.

Mindaugas Jurkynas
Naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės veikla yra prieštaringa ir neaiški. Noro pasižymėti yra apstu, bet jis pernelyg emocingas ir visuomenei menkai argumentuotas.
Kas mūsų laukia 2010 m. politikoje? Galimi keli variantai iš daugelio. 2010 m. Lietuvoje nebus rinkimų, kurie iššaukia politinį aktyvumą. Tikėtina, kad trapią daugumą turinti A. Kubiliaus Vyriausybė bandys užsitikrinti platesnę paramą. Be jos, reformos gali strigti arba vėluoti. Didžiausią frakciją seime turinčios Tėvynės sąjungos galimybės dominuoti nėra tvirtos.

Ankstesnės šios partijos pretenzijos į moralią politiką pradėjo devalvuotis dar 2008 m. sudarius koaliciją su konservatorių keiksnotomis „abonentinėmis“ ir „ populistinėmis“ jėgomis, kurios, iš esmės yra Trojos arkliai. Niekas nežino kas jų viduje – draugai ar priešai. Nestebintų liberalcentristų, liberalų sąjūdžio ir tautos prisikėlimo partijos sparnų bendri veiksmai siekiant perskirstyti postus ir įtakos zonas Vyriausybėje.

Negalima atmesti galimybės, jog konservatorių gretose didėjantis nepasitenkinimas partijos lyderiu gali privesti iki Irenos Degutienės tapimo premjere. Rinkėjų simpatijos moterims (D. Grybauskaitė, Vilija Blinkevičiūtė, I. Degutienė) sudaro papildomas sąlygas Tėvynės sąjungai laukti momento, kada galima sumažinti nepasitenkinimą nepopuliaria vyriausybe ir pakelti krentančius partijos reitingus. Pirmalaikių rinkimų galimybė yra teorinė. Seime nėra noro paleisti parlamentą, kadangi dauguma partijų prarastų turimas pozicijas ar atsidurtų politikos paraštėse. Nors, jei koalicija realiai nespręstų problemų dėl tarpusavio rietenų, susidariusi patinė situacija reikalautų ryžtingesnės koalicijos.

Neatrodo, kad socialdemokratai, kaip antra pagal dydį Seimo jėga, dabar galėtų formuoti naują vyriausybę. Lietuvos ūkis kol kas nerodo nuoseklaus atsigavimo ir niekas nenori vykdyti nepopuliarias, ypač išlaidas ribojančias, reformas. Be to, socialdemokratų vidiniai nesutarimai, pramiegotas opozicijos lyderio postas bei primenamos politinės nuodėmės neduoda papildomų taškų.

Prezidentės santykis su dabartine Vyriausybe ir ją remiančia parlamento dauguma neturėtų keistis, nes iki šiol jos ūmios iniciatyvos beveik visada būdavo patenkinamos, valdančiai daugumai apsisukant 180 laipsnių kampu nuo savo ankstesnių pozicijų. Premjero, kaip galingiausios politinės figūros, nuolaidžiavimas padidina prezidentės veiksmų erdvę. Kita vertus, vyriausybės kantrybė parlamentinėje respublikoje neilgaamžė.

Visiems prasmingų ir šviesesnių 2010 m.!