Tačiau ar iš tiesų jų atsiradimą pačios Rusijos ir aplinkinių valstybių rinkose lemia paklausos ir pasiūlos modelis? O rusiškus filmus kažkas mums parenka? Tiesa slypi kažkur anapus ekrano. „Admirolas“, „Devintoji kuopa“, „Nieko, išskyrus tave“ – tai tik keletas filmų, kurių dalinį finansavimą užtikrino du FSB pareigūnai, oligarchas, federacinių audito rūmų atstovas, Dūmos konstitucinės teisės komiteto narys, Federacijos Tarybos pirmininko pavaduotojas.
FSB direktoriaus pavaduotojas V. Ušakovas, Dūmos Konstitucinės teisės ir valstybės kūrimo komiteto primininkas V. Pliginas, Rusijos primojo kanalo generalinis direktorius K. Ernstas, Rusijos federacijos audito rūmų auditorius V. Katrenko, Vyriausybės administracijos vadovo pavaduotojas D. Rožkovas, specialusis Rusijos prezidento atstovas kultūrai, Rusijos televizijos akademijos prezidentas M. Švydkojus, Federacijos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Toršinas, Valstybinės įmonės „Rusijos technologijos“ generalinis direktorius S. Čemezovas, UAB „SUAL holding“ direktorių tarybos pirmininkas V. Vekselbergas, FSB atstovė spaudai D. Šemiakina. Yra ir dar keletas, tačiau ne tokių įsidėmėtinų pavardžių (http://www.patriotfilm.ru).
Tai asmenys, kurie sudaro Rusijos Federacijos Patriotinio kino paramos fondo globėjų tarybą, atskirai nuo valstybės Kultūros ministerijos sprendžiančią, kurie meniniai ir dokumentiniai filmai turi išvysti dienos šviesą ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje.
Ką šioje kompanijoje veikia kai kurie pareigūnai ir kokie jų tikslai, reikalauja detalesnės analizės. Pavyzdžiui, V. Ušakovas prieš porą metų pakeitė kitą savo kolegą iš FSB. Nedažnai žiūrintiems laidą „Kas? Kur? Kada?“ galima priminti, kad V. Vekselbergas - ne šiaip kažkokios rusų įmonės vadovas ir savininkas, bet vienas iš tų, kas kaimyninėje valstybėje vadinama oligarchais. Daugiausiai pelno nešanti verslo sritis – aliuminis. Nuo 2004 m. jis tituluojamas „auksinių kiaušinių oligarchu“, nes buvo tas, kuris supirko ir į Rusiją grąžino „Faberže“ gamintų auksinių velykinių kiaušinių kolekciją. Jos tiksli vertė nežinoma, nes sandoris buvo sudarytas iki aukciono, tačiau žinovai ją vertina nuo 90 iki 100 mln. JAV dolerių.
Lietuvoje gana populiarus filmas „Devintoji kuopa“ šio fondo buvo paremtas 1 mln. JAV dolerių, tiek pat sulaukė ir 2007 m. pasirodęs „1612“. Pastarasis filmas yra ir apie Lietuvos ir Lenkijos respublikos istoriją. Tiesa, istorinės tiesos ten labai mažai. Vis dėlto prieš premjerą filmo afišos puikavosi įvairiausiose Vilniaus vietose ir beveik visose žiniasklaidos priemonėse. Dėkui Dievui, kitaip nei Maskvoje, į premjerą niekas netiesė raudono kilimo. Tai buvo fondo sėkmė.
Vis dėlto istoriniai filmai - ne tas žanras, kuris viliotų jaunesnę auditoriją. Pagal valdišką užsakymą buvo sukurtas kovinis filmas „Apokalipsės kodas“. Kitaip nei istoriniai filmai, šis apie keršyti už mirusį vyrą susiruošusią gražuolę FSB agentę (aktorė A. Zavorotniuk, taip pat vaidinanti populiariajame seriale „Auklė“) nepritraukė žiūrovų net pačioje Rusijoje. Tai buvo visiškas fiasko. Jis neatpirko ne tik gaminimo kaštų, bet ir beveik tiek pat išleistų pinigų pristatymui ir reklamai. Tiesa, bent 4 mln. šiam filmui skyrė jau minėtas vienas iš Patriotinio filmo pramos fondo globėjų V. Vekselbergas. Iki šiol žiūrovų nepasiekė ir dar vienas istorinis filmas „Bresto tvirtovė“, kuriam, pasak žiniasklaidos, iš Rusijos biudžeto buvo skirta 8 mln. JAV dolerių. Baltarusiai džiaugėsi, kad tai bendras projektas, tačiau vargu, ar galima tikėtis, kad prie scenarijaus realiai patys baltarusiai prisidės. Kas moka – tas ir muzika (t.y. filmo scenarijų) užsako.
Klausimas, koks gi tas oligarchijos, FSB ir kitų aukščiausių Rusijos institucijų bendras patriotizmo vardiklis? Viena vertus, gal iš tiesų šie įtakingi vyrai ir moterys siekia filmų pagalba konsoliduoti Rusijos pilietinę visuomenę. Nėra per daug optimistiška svarstyti, kad istoriniai ir kitokio žanro už Rusijos mokesčių mokėtojų pinigus kuriami filmai pasiekia savo tikslą, t.y. konsoliduoja pačią už tai mokančią Rusijos visuomenę, prisideda prie jos bendro identiteto formavimo.
Be to, vien tai, kad rusai po amerikiečių, prancūzų ir vokiečių dažniausiai vaikšto į kino teatrus tikriausiai suteikia tiek fondo steigėjams, tiek visos meno politikos vykdytojams Rusijoje vilčių, kad per sisteminį darbą ir nuolatinį vis kokybiškesnės produkcijos siūlymą galima bus užsitikrinti ir lojalų žiūrovą. Šiuo atveju lojalus žiūrovas garantuos ir tai, kad jo sąmonėje formuosis tam tikri vaizdiniai apie istoriją, gerus rusų pareigūnus, blogus musulmonų teroristus, išdavikus lenkus, situaciją gelbėjančius stačiatikių dvasiškius ir pan. Tai vidaus politikos dalis.
Kita vertus, kokių tikslų FSB pareigūnai kartu su oligarchais siekia užsienyje, ypač turint omenyje, kad vis didesnės išlaidos yra skiriamos valstybės finansuojamų filmų pristatymui kaimyninėse valstybėse. Lietuva ne išimtis. Kino platintojų asociacijos duomenimis, nė vienas pastarojo dešimtmečio filmas savo populiarumu nepralenkė prieš dešimtmetį sukurto filmo „Sibiro kirpėjas“, tačiau į populiariausių rusiškų filmų Lietuvoje dešimtų patenka bent du oficialiai Rusijos valdžios paremti filmai – „Devintoji kuopa“ ir „Admirolas“. Be to, šių metų pradžioje „Admirolas“ DVD diske buvo vienas perkamiausių filmų kartu su JAV drama su Penelope Cruz „Elegija“. Taigi bent jau Lietuvoje Rusolivudas gali konkuruoti su Holivudu.
Ar tai blogai? Iš esmės konkurencija ir galimybė rinktis yra demokratijos pagrindas. Apie amerikietiškų filmų kuriamus svajonių šalies stereotipus yra prirašyta mokslinių knygų, straipsnių ir krūva populiariosios literatūros. Tuo tarpu į rusiškų filmų poveikį žiūrima pro pirštus, o rašantieji apie tai neretai sulaukia tokių epitetų kaip „rusofobas“. Galima svarstyti, ar amerikietiški filmai iš tiesų prisideda prie JAV kaip valstybės populiarumo pasaulyje.
Pavyzdžiui, Johny Deppas yra itin populiarus Irane, tačiau vargu ar tai prisideda prie JAV įtakos didinimo šioje valstybėje; lygiai taip, kaip ir Verkos Serdiučkos populiarumas Rusijoje nedaro didžiosios valstybės labiau priklausomos nuo Ukrainos. Nors šie teiginiai ir menkina populiariosios kultūros politinį vaidmenį, tačiau įvaizdis yra tai, ką siekiama formuoti, o kiti – politiniai tikslai gali būti realizuojami tik vėliau. Juk niekas neabejoja, kad tik CŽV agentai (ar amerikiečių astronautai, pilotai, kariai, gamtininkai ir t.t. ,ir pan.) gali išgelbėti pasaulį ir prie to visi jau esame pripratę – tiek kine, tiek realybėje. Tai kodėl negalėtume pratintis prie to, kad tą patį gali daryti FSB?
Ar gali rusiški filmai nustelbti Holivudo produkciją? Skaičiuojama, kad vidutiniškai sukurti filmą Holivude kainuoja 55-70 mln. JAV dolerių. Žinoma, yra ir rekordininkų, pavyzdžiui, „Titanikas“ kainavo apie 250 mln. Tačiau ten egzistuoja taisyklė – kuo brangesnis filmas, tuo didesnis pelnas. Nors kai kurios vyriausybės (pvz., britų) taip pat siekia skatinti savo kino verslą – jeigu britų kino kompanija imasi kurti filmą Didžiojoje Britanijoje (realiai užtenka vos kelias scenas ten nufilmuoti), tai gauna mokesčių lengvatų. Taigi tikslas – pelnas ir verslo skatinimas.
Jeigu Rusijos Patriotinio filmo paramos fondas kofinansuoja vieną ar kitą filmą – tai irgi galima suprasti kaip kino meno ir kino verslo palaikymą ir skatinimą, tačiau jeigu valstybė šimtu procentu dengia visas kino kūrimo ir pristatymo išlaidų – ar tai vis dar verslas? 2010 m. Rusijoje ketinama sukurti bent 10 tokių istorinių ir kitokio žanro filmų, kurių kaštai bus visiškai padengti iš valstybės biudžeto. Ir tai yra apie 70 mln. JAV dolerių. Dar 124 mln. ketinama skirti kitiems projektams ar iš dalies finansuoti pagal autorių pasiūlytus scenarijus. Taigi suma atrodytų gerokai mažesnė nei Holivudo filmų biudžetai, bet tikrai lyginasi su filmų kuriamų, pavyzdžiui, britų „Paramount“ kuriamų filmų sąmatomis.
Dar daugiau: kino biudžetą 2010 metams V. Putinas pranešė 2008 m. pabaigoje. Valstybinis planavimas atrodo neįtikėtinai ilgalaikis, jeigu negalvojama, kad kino menas, kaip kažkada pastebėjo pats Leninas, yra viena iš įtakingiausių masių poveikio priemonių. Be to, reikia turėti omenyje, kinas tikriausiai yra platesnės Rusijos kultūrinės įtakos didinimo strategijos dalis: nuo 2006 m. įgyvendinama rusų kalbos skatinimo programa bent jau Baltijos valstybėse ir NVS.
Programai „Rusų kalba 2006-2010 m.“ skirtas finansavimas sudaro 1,58 mlrd. Rublių, o jos tiksluose detaliai surašyta ko turėtų būti siekiama: ne tik sukurti palankią aplinką rusų kalbos vartojimui užtikrinant jos kaip tarptautinės kalbos statusą, bet ir „prisidėti stiprinant valstybingumą, padėti realizuoti valstybės nacionalinio saugumo ir šalies prestižo tikslus, paskatinti integracinius procesus NVS“. Kalbos mokymui ir propagavimui NVS ir Baltijos valstybėse ketinama skirti apie 650 mln. rublių, be to, skiriama ir kitoms priemonėms: naujienų portalams (20 mln. rublių), televizijos laidoms (80 mln. rublių), renginiams (230 mln. rublių).
Net jeigu ir nepavyks pasiekti minėtoje programoje numatytų tikslų 45-90 proc. padidinti žmonių, besimokančių rusų kalbą ir literatūrą, skaičių NVS ir Baltijos šalyse, bet esamo kalbos mokėjimo lygio išlaikymas garantuotų patriotinio kino žiūrovų auditorijas, nes bent jau Lietuvoje bent jau 60-70 proc. gyventojų Lietuvoje tikrai kalba ar bent jau supranta rusų kalbą. To išraiška – per televiziją rodomi rusiški filmai yra tik subtitruojami, o angliški – verčiami arba dubliuojami. Taigi patriotinių filmų finansavimas yra tik viena dalis visos valstybinės sistemos, kurios tikriausiai iš šono matyti tik tiek, kiek matosi aisbergo viršūnė.
Pastaruosius penkerius metus „Pervyj baltiskij kanal“ (PBK) žiūrovų skaičius augo, lietuviškuose kanaluose rusiškų filmų ir serialų skaičius tinkleliuose didėjo, o ginčuose save gerbiantys filmų žiūrovai visada pabrėžia, kad rusiška kino ir televizijos produkcija yra daug kokybiškesnė už lietuvišką.
Juk net nepagalvojame, kad žiūrime ne tai ką norime, o tai, ką mums siūlo FSB, Rusijos politikai ir oligarchai. Šiais laikais tai jau nebevadinama propaganda. Politkorektiškumas verčia kalbėti apie minkštosios galios didinimą filmų, kalbos ir kitų meninių priemonių pagalba. Smegenų šturmas šiuo atveju būtų taikliausia sąvoka.
Post Scriptum! Rusolivudas primena: nepamirškite artimiausiu metu pasižiūrėti „Niekas išskyrus mus“, „Audra 333“, „Sevastopolis“, „Pskovo misija“. Ir, matyt, dar dešimties tų V. Putino pažadėtų filmų 2010 metais. Jeigu sistemiškai juos peržiūrėsite, galbūt ir tapsite patriotais – naujojo įvaizdžio Rusijos.