Toks jau tas mūsų gyvenimas. Atrodo, esam užprogramuoti laukti. Prisimenate, kadaise laukėm, kada užaugsim? Paskui laukėm dar ko nors. Ir dar, ir dar... Pradžioje mūsų laukimai būna labai dideli. Galiausiai ateina mažų laukimų metas. Tačiau turbūt nėra tokio periodo gyvenime, kada nelauktume. Net ir tuomet, kai atrodo, jog geriausia, o gal ir vienintelė, išeitis – nelaukti, mes vis tiek randam alternatyvą. Ir vėl laukiam. Kad ir paskutiniosios...
Man laukti nepatinka. Nežinau, iš prigimties ar dėl kokios kitos priežasties esu baisiai nekantrus. Todėl ir netapau žveju. Pabandžiau būdamas vaikas – bandymas truko gal kokį pusvalandį – ir mečiau. Ir meškerę, ir tokį kvailą laisvalaikio praleidimo būdą. Argi tai protinga – kiurksai ant kranto, nei išsimaudyti gali, nei ką... Kaip šiandien pamenu: turėjau meškerę, net sliekų ir kibirėlį laimikiui, ir gerą draugą, bet pristigau kantrybės. Tačiau svarbiausia – stokojau vilties. Skirtingai nuo vaikystės laikų draugo, kuris žvejoja ir po šiai dienai, ir nuo katino, kuris laukia prie durų kol pareinu.
Be abejo, laukti nėra lengva ne tik spoksant į plūdę. Žvejyba – smulkmena. Gyvenimas kupinas daug svarbesnių ir sunkesnių laukimų. Ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime, kuri šiandien plinta sparčiau už visokius virusus. Paradoksas – dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus atrodo stiprus kaip niekada anksčiau, kone visagalis, deja, bijo jis turbūt ne mažiau už savo tolimus protėvius. Dar vienas paradoksas – užuot padrąsinę vieni kitus, pasidaliję nors ir menka viltimi, atrodo, tik ir skubam sėti nerimą. Krizė, kiaulių gripas, vėl krizė, nedarbas, dar kartą gripas, krizė, tiesa, dar du tūkstančiai dvyliktų metų dvylikto mėnesio dvyliktoji diena... Gal verčiau, anot vieno literato, pakalbėkim apie vėjaraupius? Vis įvairiau. Ir tema ne tokia nuvalkiota.
Nors, gerai pagalvojus, krizė su visomis epidemijomis ir pandemijomis taip pat turi savų pliusų. Dar ne taip seniai, vos prieš porą metų, su kolega diskutavom, ko reikia, kad žmonės užplūstų bažnyčias. Panašiai kaip atgimimo metais. Kolega buvo kategoriškas: reikia maro arba karo. Sulaukėm. Visa laimė, kad tik tiek. Dabar vėl laukiam – kada praeis. Tik neatrodo, kad bažnyčiose žmonių būtų ženkliai padaugėję. Jei ir daugiau, tai tik todėl, kad Adventas.
Tačiau ir jose – ta pati tema. Nieko naujo po saule. Laukite, laukite ir dar kartą laukite. Bet laukti nėra lengva ir bažnyčioje. Su Kalėdom, tiesa, ne tokia jau didelė problema. Viena kita savaitė ir ateis, niekur nedings. Įsileisim į namus Kalėdų senelį, o į širdis – džiaugsmą, ramybę ir kitus šventiškus atributus, pasidalysim gerumu ir lauksim Naujųjų. Tik bėda, kad nuo senų seniausių laikų bažnyčia ragina laukti ne tik Kalėdų, bet ir paties Kristaus, kuris ateis kaip pasaulio teisėjas ir neatšaukiamai įvardys, kas yra kas, nuspręs, kam lemta stovėti jo dešinėje, kam kairėje, o kas nusipelnęs tik ,,verksmo ir dantų griežimo“. Bėda todėl, kad jau ir laukti pavargom, akis pražiūrėjom, o jis kaip neateina, taip neateina... Gal būtent mes ir esam tie S. Becketto estragonai ir vladimirai, nesulaukiantys savo Godo? Nesulaukiantys, nes pasmerkti nesulaukti.
O gal nesulaukiam todėl, kad nepažįstam? Gal ne tokio laukiam? Kaip tie didžiai nustebę paskutinio teismo scenos veikėjai iš Evangelijos pagal Matą: ,,Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ Daug pasakantis kreipinys ,,Viešpatie...“ – juk jie kreipiasi pagal visas religinio ,,etiketo“ taisykles. Žmogus ,,iš gatvės“, o ne iš bažnyčios, vargu ar pavartotų šį titulą. Ne mažiau iškalbinga ir jų nuostaba – vadinasi jie būtų mielai patarnavę Kristui, jeigu tik jis būtų pasirodęs su atitinkamomis regalijomis – teisėjo arba karaliaus...
,,What if God was one of us? / Just a slob like one of us / Just a stranger on the bus / Tryin' to make his way home?..“ (,,O ką, jei Dievas buvo vienas iš mūsų? / Tik suskretėlis – vienas iš mūsų / Tik nepažįstamasis autobuse / Ieškantis kelio namo?“), – galvoju, kad šie Joanos Osborne dainos ,,One of us“ žodžiai tinka Adventui ne blogiau negu ,,Rorate caeli“, nes jais išsakyta tai, kas nutylima mesijiniuose traktatuose.