Galbūt ciniškos skirtingų valdžių patyčios, besitęsiančios jau ne vieną dešimtmetį, atėmė iš mūsų gebėjimą juokauti? Kaip juoksies, jei visas juokas pro ašaras. Kai daug kas už televizoriaus ekrano liūdina, norisi ne šaipytis, o žudytis.
O galbūt nemokame juokauti dėl to, kad nesugebame pasižiūrėti į save iš šalies, apmąstyti save iš tam tikro atstumo? Kad galėtum juoktis, turi sugebėti suvokti, kas esi ir kuo nesi, kokiame griovyje guli ir kas tampo tave už liežuvio bei kitų organų.
Nors kaip kažkada mane mokė literatūros profesoriai, kančia dvasinga, o juokas paviršutiniškas ir lėkštas, negali sakyti, kad vidutiniškai juokingo, pašaipaus, kartais juodo humoro lietuvių televizijos kanaluose nėra. Yra „Dviračio šou“. Ten yra peliukai. Kartais jų sarkazmas ir ironija aštrūs kaip „Gillette“ skustuvai, o kartais atšipę kaip devyniasdešimtmečio dantys. Tačiau ir „Dzin“ (dabar LNK „Oplia!“), ir visiškai nejuokingas, mano subjektyvia nuomone, humoro šou „Nr. 1“ – simptomai, rodantys, kad juokauti, ar paviršutiniškai ir lengvai, ar giliai ir politiškai – sunku.
„Dar pažiūrėsim“ laidose juokiamasi iš televizijos, apskritai populiariosios kultūros. Tai televizija televizijoje. Hipertelevizija. Supertelevizija (panašiai kaip „Supertortas“). Geriausiai išeina parodijuoti tas laidas, kurios arba labai rimtos, arba savo neprofesionalumu ir dirbtinumu nenugalimos. Įsimena istorija apie Giedrių, nutarusį pasididinti savo lytinį organą „nors iki bambukės“ su stebuklingu vaistu „Biban“ ir dėl to visur apaugusį plaukais. Šis segmentas – „Srovių“, „Prieš srovę“, „Pasroviui“ ir panašių „paleistų vidurių publicistikos“ laidų parodija.
Šiek tiek juokinga žiūrėti ir TV3 laidos „Lietuvos perlai“ bei LTV „Legendų“ parodijas. Pastarojoje nepakeičiamoji ir, mano nuomone, tikras Lietuvos humoro talentas Rimantė Valiukaitė šaiposi iš savęs, „gyvos šių laikų legendos primos Rimantės“. Ši parodija puikiai atskleidžia lietuviškų kultūrinių laidų ir Lietuvos kultūrinkų pseudorimtumą bei pseudodvasingumą, t.y. tikrų tikriausią lėkšumą. Kita pusėtina parodija nusitaikoma į „Lietuvos perlus“. Ta pati Valiukaitė, padedama aktoriaus Ramūno Cicėno, atidengia šios laidos vedėjų akligatvį – kad ir kaip stengtumeisi, iš realybės laidų dalyvės nepadarysi aktorės, o iš vienuolio – televizijos laidų vedėjo. Bet dabar jie – mūsų madam ir madmuazelė.
Nedidelė techninė pastaba. Vienas iš labiausiai erzinančių laidos dalykų – montažas, kai viena parodija ar laidos segmentas suskaldomas į keletą dalių, ir keletas parodijų rodoma vienu metu pramaišiui. Atrodytų, kad derinamasi prie žiūrovo nesugebėjimo ilgiau sukoncentruoti dėmesio, tačiau paprasčiausiai nebelieka pasakojamos istorijos vientisumo, o parodija praranda kibirkštį ir prasmę. Išblaškytas žiūrovo dėmesys persijungia į kitus televizijos kanalus.
Galima pažvelgti ir kitu kampu. „Dar pažiūrėsim“ laida įdomi ne tik tuo, kad parodo lietuviško humoro sėkmes ir nesėkmes, bet ir tuo, kad tampa televizinės realybės imitacija, realesne už patį originalą. Štai „tikrų“ „Rožių kerų“ vedėjas Leonardas Pobedonoscevas čia parodijuoja pats save, „Mados“ reido parodijoje dalyvauja dizaineris Juozas Statkevičius ir slapčia nufilmuotas Mantas Petruškevičius (įsimena jo nuostabos ar pasimetimo paženklintas veidas).
„Dar pažiūrėsim“ ratas apsisuka keliskart. Skirtumas tarp to, kas turėtų būti rimta, ir to, kas juokinga, išnyksta. „Lietuvos perlų“ parodija čia įdomesnė nei pati „Lietuvos perlų“ laida, parodijuojamo Petruškevičiaus kopija tikresnė nei pats Petruškevičius, susimuliuota ir suvaidinta Skaiva Jasevičiūtė – saldi kaip ką tik nuskinta braškė.
Žiūrėdamas šią laidą beveik nesijuokiau, tik šypsojausi. Gal kitą kartą. Bet vis dėlto „Dar pažiūrėsim“ įtikino mane, kad lietuviškas televizinis pasaulis – visiškai absurdiška vieta, valdoma tik jai vienai žinomų dėsnių, atsitiktinumų, prodiuserių, kodų, pažinčių, prognozių, instrukcijų ir istorijų.