Dėl to „kalti“ vaikai, tiksliau, mūsų jausmai vaikams. Vaikai įkūnija tėvų genetinį nemirtingumą, giminės tęstinumą ir yra tėvų nutiestas tiltas tarp nebūties ir amžinybės. Būtent todėl visuomenę taip žeidžia ir nevilties bei kaltės jausmą provokuoja teisėsaugos sistemos nekompetentingumas ir bejėgiškumas, tuščios ir beprasmiškos kalbos, karštligiškas veiklos imitavimas, pasibaigęs iešmininkų nubaudimu.

Kas gali paneigti, kad dėl visiško teisėsaugos institucijų fiasko, vaikams negresia dar didesnė seksualinio išnaudojimo grėsmė, susijusi su slaptumo ir žalingų įpročių sindromais. Regis, neatsitiktinai vienas ponas, žiniasklaidos įvardytas kaip svarbiausias Lietuvos pedofilas, nesidrovi viešai, nebaudžiamai ir giliai atsikrenkštęs spjauti visuomenei į veidą.

Kartu tvarų pasibjaurėjimo jausmą ir atmetimo sindromą keliantis vaikų seksualinis išnaudojimas teikia, kaip nebūtų paradoksalu, ir viltį. Viltį todėl, kad šie atgrasūs nusikaltimai išgrynina socialines normas, sutelkia žmones prieš tuos, kurie išniekina amžinas vertybes bei šventus jausmus ir „pažadina“ kolektyvinę sąmonę.

Gydymas ar kastracija?

Pedofilams reikia taikyti ne žiaurias, jų asmenybę luošinančias, pačią žmoniškumo esmę išniekinančias ir orumą žeidžiančias bausmes, o gydyti, teikiant jiems minimalų rūpestį ir pagarbą. Tokio aktyvių žmogaus teisių gynėjų, tikrųjų humanistų argumento paneigti neįmanoma. Su viena esmine išlyga, suprantama, – jeigu toks pedofilų gydymas išties būtų bent kiek veiksmingas. Deja, šis gydymas nėra ir iš principo negali būti veiksmingas, bent jau be paties tvirkintojo noro ir pastangų gydytis. Pedofilas, kaip ir sadistas, mazochistas, zoofilas, nekrofilas, chroniškas alkoholikas ar narkomanas yra nepriklausomas nuo mūsų, bet priklausomas nuo savo, tegul ir skamba tautologiškai, priklausomybės, taip pat polinkių, aistrų, instinktų bei aplinkybių.

Karolis Jovaišas
Pranešimai policijai ar prokuratūrai apie įvykius, kurie duoda pagrindo manyti, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas, gali būti svarbus seksualinio išnaudojimo prevencijos sistemos elementas.
Iškrypėlis, kurio impulsus lemia hormonų, genų ir konkrečių aplinkybių sąveika paprastai vertina save iš šalies, tarsi tretįjį asmenį: „Išgydykite mane ir aš apdalinsiu Jūsų vaikus saldainiais, neturėdamas jokių gašlių minčių ir bjaurių kėslų“. Taigi jis ramia sąžine nusiplauna rankas ir neprisiimdamas jokios atsakomybės bei kaltės, paprastai atsisako gydytis. Tvirkintojas viešai gali išreikšti norą gydytis ir viltį išgyti, ir netgi prašyti ar maldauti, kad būtų iškastruotas, bet tai nieko neturėtų klaidinti. Pedofilas žino, kad darydamas tokius pareiškimus niekuo nerizikuoja, tad kodėl neužgauti jautrios stygos, nesugraudinti sentimentalių žmonių ir sau, atgailaujančiam, nepelnyti bent užuojautos?

Iškrypėlio išgydymo garantas yra kapo duobė, taip pat amžius, slopinantis jo hormonų veiklą ir tokią pat paskirtį atliekanti cheminė kastracija. Apskritai kastracija – tai ne tik lytinių liaukų pašalinimas, kaip neretai klaidingai manoma, bet ir jų hormoninės veiklos nuslopinimas. Laikiną poveikį turinčios cheminės kastracijos atveju pašalinamas ne organas, o jo atliekamos funkcijos.

Kastracijos teisėtumas

Ar neprieštarauja cheminė kastracija Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijai ir nacionalinei Konstitucijai? Formaliai taip, netgi daugybei normų, kurios draudžia žiaurų, nežmonišką elgesį su žmogumi , žeminantį jo orumą, pažeidžiantį kūno neliečiamybę. Nederėtų pamiršti ir teisės į santuoką, nes „antroji obuolio pusė“ gali nesuprasti to, kuris nėra pajėgus atlikti sutuoktinio pareigos. Ar tai reiškia, kad padarę tokį „atradimą“, mes turėtume jaustis sutrikę ir praradę orientyrus?

Aptartos teisės, nors ir labai svarbios, yra išvestinės, o visų žmogaus teisių ir laisvių pagrindas yra teisė į gyvybę. Nors Konvencijoje, Konstitucijoje ir įstatymuose draudimo forma yra įtvirtintas pamatinis Dievo įsakymas Nežudyk, vis dėlto ta pati Konvencija (2 str. 2 d.) numato tris pagrindus, kuriais remiantis ir laikantis įstatymuose nustatytų taisyklių netaikomas draudimas tyčia atimti kito žmogaus gyvybę.

Esant teisių kolizijai, teisinė sistema teikia prioritetą tai normai, kuri yra paremta svaresniais ir svarbesniais principais. Ar reikia Einšteino gebėjimų, siekiant nuspręsti, kieno – pedofilo ar jo aukų teisės ir teisėti interesai turėtų nusverti Temidės svarstykles?

Visuomenės teisė žinoti

Karolis Jovaišas
Patys pedofilai, nors velniškai išradingi ir sunkiai demaskuojami, negali būti stipresni už sistemą, su sąlyga, jeigu ji yra veiksminga, realiai veikianti, o jos svarbus elementas yra pati visuomenė.
Pedofilas – vaikų darželio vedėjas arba vaikų globos namų direktorius yra tokia pat anomalija, kaip aferistas banko valdytojas arba banditas inkasatorius. Todėl visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, ar individas, atsakingas už jų vaikų ugdymą, auklėjimą ir lavinimą nėra asmuo, priklausantis „privilegijuotam“ tvirkintojų klanui.

Tokia informacija stigmatizuoja asmenį, kaip pavojingą nusikaltėlį, pažeidžia jo teisę į privatumą ir asmeninį gyvenimą, daro jį įžeidimų ir pavojingų išpuolių taikiniu? Problema sprendžiama analogišku būdu, kaip ir ankstesnė; esant kolizijai tarp teisių tų, kurie kelia grėsmę vaikams ir vaikų teisės į saugią vaikystę, prioritetas teiktinas ne pedofilams, o jų aukoms. Jeigu mes sugebėsime išsiaiškinti, kam teiktinas prioritetas, tai galėsime išvengti netikrumo ir blaškymosi tarp prieštaringos skirtingų šalių praktikos pedofilų keliamos grėsmės mažinimo klausimais, o savo galva priimti atsakingą, protingą ir ryžtingą sprendimą.

Pedofilų identifikavimo problema

Individas, išžaginęs ar išprievartavęs savo mažametę dukrą ar svetimą vaiką, teisine prasme visai nebūtinai yra žagintojas ar pedofilas. Baudžiamojo persekiojimo išvengęs arba dėl įrodymų stokos išteisintas tvirkintojas prieš įstatymą yra tyresnis negu jo išžagintos ir išniekintos dukters ar svetimo vaiko ašaros. Tyresnis todėl, kad neįrodytas kaltumas pagal vieną nekaltumo prezumpcijos postulatų reiškia įrodytą nekaltumą. Įrodyti vaikų tvirkinimą išties nėra paprasta. Kitais įrodymais neparemti vaiko parodymai, kad jis patyrė seksualinį išnaudojimą, teisine prasme yra veikiau ne faktas, o teiginys apie faktą. Pavyzdžiui, oralinės prievartos, netgi ilgalaikės ir žiaurios, praktiškai neįmanoma nustatyti medicinos metodais.

Negalima ignoruoti ir to, kad pedofilai sugeba meistriškai perkelti vaikui kaltės ir atgailos jausmą. Jis kyla dėl klaidingai suvokiamos atsakomybės. Vaikas mano, kad jis atsakingas todėl, kad dalyvavo seksualinio išnaudojimo procese. Šį pojūtį sustiprina ir tvirkintojo grasinimai, kad jis turės atsakyti už pasekmes, jei atskleis seksualinį išnaudojimą.

Prieš tvirkintojus ne pavienės akcijos, o sistema

Tarp keturių namo sienų tarpstantis vaikų seksualinis išnaudojimas, nors nėra afišuojamas ir viešumos bijo labiau nei vampyras saulės, vis dėlto nėra toks reiškinys, kuriam priskirtinas aukščiausias slaptumo laipsnis. Pedofilas, ypač „medžiojantis“ savo aukas už šeimos ribų, nepaisant to, kad internetas atveria iki šiol neregėtas „grobio“ paieškos galimybes, vis dėlto dažnai priverstas veikti viešai. Jo įpročiai ir vaikų gundymo elgsenos stereotipai negali likti nepastebėti kaimynų, kitų žmonių.

Pranešimai policijai ar prokuratūrai apie įvykius, kurie duoda pagrindo manyti, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas, gali būti svarbus seksualinio išnaudojimo prevencijos sistemos elementas. Tokios sistemos kitais elementais turėtų būti vaikų teisių apsaugos, policijos ir prokuratūros atstovų, taip pat gydytojų ir psichoterapeutų glaudus tarpusavio bendradarbiavimas atliekant tyrimą seksualinio išnaudojimo procese. Toks bendradarbiavimas, priešingai nei pavienės, nekoordinuotos akcijos sudarytų prielaidas apsaugoti vaikus, išsaugoti įkalčius ir demaskuoti pedofilus.

Tvirkintojai miršta, su amžiumi praranda liguistą potraukį arba jo įgyvendinimo galimybę, atsiduria už grotų, neatmestina – ateityje jiems bus taikoma cheminė kastracija, o pedofilija lieka. Tačiau patys pedofilai, nors jie velniškai išradingi ir sunkiai demaskuojami, negali būti stipresni už sistemą, su sąlyga, jeigu ji yra veiksminga, realiai veikianti, o jos svarbus elementas yra pati visuomenė. Jos teisėtą pasipiktinimą, tvarų pasibjaurėjimo jausmą sukeliantis ir kolektyvinę sąmonę „pažadinantis“ bjaurus ir atgrasus vaikų tvirkinimas leidžia sudaryti nepakantumo atmosferą pedofilams. Šios atmosferos neišnaudojimas gali būti vertinamas kaip nusikalstamas teisėsaugos institucijų neveikimas.