„Gyvensime ir būsime labai neturtingi Manilos priemiesčio gyventojai“, – sako penkioliktus metus Vilniaus „Carito“ vaikų dienos centre „Vilties angelas“ dirbanti socialinė darbuotoja. Ir kas, jei ne toks žmogus geriau atsakytų: kodėl vieni po darbų skuba namo, o kiti – į vargšų valgyklą pilstyti sriubos?

- Lietuvoje nėra populiari savanorystė. Kodėl?

- Kai pirmą kartą kaip savanorė atėjau į centrą, kuriame dabar dirbu, beveik valandą žaidžiau su maždaug šešerių metų berniuku. Jaučiau, kad jam smagu, tai džiugino ir mane.

Atėjus laikui atsisveikinti, mažylis užšoko man ant kelių ir pasilenkė. Maniau, atsidėkodamas už kartu praleistą laiką pakštelės į skruostą. Deja, net nespėjau sureaguoti, kaip įkando į smakrą, nušoko nuo kelių ir dingo tarpduryje.

Skaudėjo kraujuojantis smakras, bet dar labiau širdį: ką ne taip padariau? Kodėl? Kas dabar bus? Ką pagalvos kiti? Buvo labai gėda. Tik vėliau atradau, kad yra vaikų, kurie nežino kaip padėkoti. Ne todėl, kad yra nemandagūs, o todėl, kad jų aplinkoje niekas to nedaro.

Yra vaikų ir suaugusių, kurių vienintelė prisilietimų patirtis yra skausmas: jei kas nors prie manęs prisiliečia – skauda. Ar sutikote vaikų, kurie nesileidžia būti paglostomi, apkabinami? Tikrai žinau, jie ilgisi švelnumo, bet nežino, kas tai yra.

Kodėl pasakoju šią istoriją? Ji paaiškina, kad už savanorystę gautas atlygis kartais būna nesuprantamas ir sunkiai priimtinas. Norėtųsi visai jo negauti, tačiau nebūna veiklos be pasekmių, net savanoriškos.

Savanorystė palieka žymes širdyje, piniginėje, santykiuose, apsisprendimuose... smakre.

Lietuva nedidelė šalis, todėl mums labai svarbios savos istorijos, sava politika, vietinės nelaimės. Kai noriu gyventi pasaulio pulsu labai sunku tai padaryti remiantis vietine žiniasklaida. Tenka paskaitinėti kitur.

Tokioje aplinkoje augančiam ir subrendusiam žmogui nėra suprantama atsivėrimo kitam idėja. Kam sukti galvą dėl pagalbos kitam, jei ir man pačiam sunku?! Ne vienas esame girdėjęs: ko čia iš manęs norite, man pačiam reikia pagalbos. Turbūt tikrai reikia.

- Dažnai manoma, kad auka – tik pinigas, daiktai. Ar tikrai jų labiausiai reikia vaikams, su kuriais susiduriate?

- Taip, pinigų reikia norint gyventi oriai. Tiksliau reikia ne pinigų, o to, ką už juos galima įsigyti: maisto, drabužių, avalynės, išlaikyti būstą ir t.t.

Problema prasideda tada, kai nebeužtenka vienų ar dviejų žieminių batų, o reikia skirtingų porų prie kiekvienos suknelės ir skirtingų kelnių; kai nuėjus į prekybos centrą šluoji viską iš eilės, nes Kalėdinių nuolaidų prekės pačios byra į krepšį arba atostogos Egipte tampa nebeįdomios, nes ten po kelis kartus jau pabuvojo visi pažįstami ir niekuo jiems nebepasigirsi.

Kartą vienam vaikui su permirkusiais batais, kuriais buvo apautos basos kojytės, pasiūliau padovanoti batus ir kojines. Jis nudžiugo, tačiau beveik tą pačią akimirką tarė: ,,Gal galime iš pradžių pažaisti UNO?“

Žaidėme UNO, vėliau statėme namą, dar stebėjau kūlversčių pasirodymą. Ir kai mano laikrodžio rodyklės grėsmingai šaukė ,,svarbesniems“ darbams, nei šie pasižaidimai, abu buvome pamiršę suplyšusius, šlapius batus.

Batus ir kojines padovanojau, o atsisveikinant berniukas paklausė, ar galima nesugriauti mūsų pastatyto namo, kad rytoj vėl galėtume žaisti.

Tai atsakymas į klausimą, ko labiausiai reikia šalia mūsų esantiems vaikams ir ne tik jiems. Mes, suaugusieji, taip pat esame ištroškę dovanojamo supratingo žvilgsnio, paprasto dėmesingumo, išklausančio pasisėdėjimo.

- Kada liovėmės būti tauta, kur šeima, giminė pasirūpina artimaisiais?

- Neseniai kalbėjausi su moterimi, grįžusia iš Togo, Vakarų Afrikos valstybės. Ten žodis ,,šeima“ turi labai plačią prasmę. Į jį telpa ne tik tėvai, vaikai, seneliai, bet ir pusseserės, pusbroliai, dėdės, tetos, žodžiu, visa giminė ir dar kaimynai, bei kiti pažįstami.

Jei žaidžiant kas nors nutinka, vaikas bėga prie arčiausiai esančios moters ir sulaukia motiniškos pagalbos.

Suprantu, pas mus šalta, nesaugu, mes gyvename už storų sienų, negalime priimti kiekvieno atbėgančio ar prašančio pagalbos, juk pavojinga būti atviram. Tačiau man atrodo, kad mūsų širdžių sienos dar storesnės, mūsų vidinis nesaugumas dar didesnis, nei tai, ką matome išorėje.

- Ką galvojate apie valdiškas globos įstaigas? Ar jos bus pajėgios pasirūpinti labiausiai pažeidžiamais žmonėmis, jeigu nuo jų nusisuks artimieji?

- Valdiškos globos įstaigos pajėgios pasirūpinti vaikų fiziniu išlikimu ir kartais saugumu. Vieta, kurioje gyvena keliasdešimt ar daugiau nei šimtas vaikų, negali vadintis Namais iš didžiosios raidės. O tokie Namai reikalingi kiekvienam, jei norime, kad užaugtų subrendęs, pasitikintis savimi ir kitais žmogus.

Nepasakysiu nieko naujo, pastebėdama, kad didelėje globos įstaigoje užaugęs vaikas nemoka gaminti valgio, nes maistą matė tik pagamintą, kadangi higienos normos neleidžia didžiulėje virtuvėje sukiotis "neprofesionaliems“ vaikams.

Neišmoksta vaikai ir skalbti, nes kiekvieną kartą ,,rūbų sandėlyje“ gali rasti tai, ko reikia. Juk svarbu, kad globos namų auklėtiniai atrodytų tvarkingai ir valstybė galėtų pasididžiuoti, kaip rūpinasi šeimos neturinčiais vaikais. Jau nekalbu apie poreikį prisiglausti, būti apkabintam, išklausytam.

Jeigu pamėgintume prisiminti, kokius vaikystės žaidimus atsimename šiandien, labai nustebtume. Daugelis paminėtume ne tuos, kuriems žaisti reikalingi brangiai kainuojantys žaislai, įranga, o tuos, kuriuos žaidėme kasdienybės tikrovėje.

Mamai kepant pyragą atgnybtas tešlos gabalas, pagalba tėčiui taisant dviratį, susipynusiose medžio šakose įkurta mokykla, lėlės maudymas skalbinių vonelėje – tai žaidimai, kuriuos žaidėme, kai kiti mokėjo mums skirti laiko, kai kitiems "netrukdėme“ savo fantazijomis.

Tai žaidimai, kuriuos prisiminus nusišypso širdis. Ar gali tokius prisiminimus turėti valdiškoje globos įstaigoje užaugęs vaikas?

- Kiek teko patirti per Maisto banko akcijas, mažesnes pajamas turintys vyresni žmonės, studentai, vaikai – pagrindiniai aukotojai. Kaip manote, kodėl ne pasiturintys?

- Yra dosnių pasiturinčiųjų. Maisto banko akcijoje buvo žmonių, kurie atėjo į parduotuvę tik dėl kitų, prikrovė krepšius kokybiškų maisto produktų, higienos prekių, sumokėjo ir viską paliko vienos ar kitos organizacijos savanoriams. Gražu.

Mažesnes pajamas turintys tikrai dosnūs, juk jų dauguma šiandieninėje Lietuvoje, o Maisto bankas šių metų akcijoje produktų surinko už didesnę sumą nei pernai.

Prieš mėnesį dalyvavau Pyragų akcijoje, kurios metu buvo renkamos aukos pradinei mokyklai Maniloje (Filipinai).

Vienoje studenčių bendruomenėje merginos pasisiūlė padėti. Sakiau joms, kad pasirūpinsiu maisto produktais pyragams kepti, tačiau dienos pabaigoje pyragų radau daugiau, nei tikėjausi, nes studentės, gyvenančios iš stipendijos ir socialinės pašalpos pačios norėjo pirkti produktus ir iškepti skaniausius, kokius tik moka.

Kas čia? Beprotybė? Studentiškas nemokėjimas planuoti biudžeto? Man daugiau patinka kiti atsakymai: mokėjimas atverti širdį, sugebėjimas dėl kito atsisakyti savo gėrio, dovana matyti toliau, nei savo ištiestos rankos pirštus.

Žinau, kartais pasiteisiname nepasitikėjimu kitais žmonėmis, patirtomis apgavystėmis, įsitikinimu, kad mūsų auka nepasieks adresato. Tačiau sau atsakau: Dievas, pasauliui dovanodamas savo Sūnų, juk žinojo, kaip žmonės su juo pasielgs, ir vis tiek nepasiliko šios dovanos sau. Jėzus tapo vienu iš mūsų. Labai po truputį ir mes galime mokytis šios logikos.

- Dvi pirmo Advento sekmadienio patirtys: prie elgetaujančio senelio pribėga vaikas ir šis tuoj pat tiesia kišenėje rastą saldainį. Dukrą auginanti vieniša mama džiaugiasi pradėjusi vesti šokių pamokas savo darželio auklėtojoms. Neima už tai pinigų, nes „moterys neturi, o kaip didžiuojasi išmokę naujų judesių, atitrūksta nuo rūpesčių“. Argi ne paradoksai?

- Galėčiau pratęsti paradoksų sąrašą ir tai teikia daug vilties.

Pažįstu ir Vilniaus universiteto dėstytoją, kuri turėdama tarpą tarp dviejų paskaitų ateina į Dienos centrą ir šveičia viryklę, sienas. Arba mokykloje pasitinka pirmokę ir abi žaisdamos gaudynių nesuprantamai greitai atsiranda tarp kitų vaikų.

Pensininkė mezga dailias skraistes ir jas dovanoja šalia esančioms moterims. Visos džiaugiasi, o mezgančioji labiausiai. Kodėl? Juk dažniausiai net už pačios pirktus siūlus pinigų neima.

Viena studentė per šį Adventą nusprendė anksčiau keltis ir kiekvieną rytą eiti į Mišias. Krikščionių tradicijoje malda, išmalda ir pasninkas yra neatsiejami, tad šios merginos pasiryžimas tikrai prasmingas.

Deja, įpratusiai vėlai gultis nėra lengva anksti keltis. Tada kita studentė pasisiūlo kiekvieną rytą atsikelti dar anksčiau ir pirmosios prabudimą palengvinti kvepiančios kavos puodeliu.

Žinau, tokie mainai tikrai vyksta.