Sovietai iki šiol jį vadina „Suomijos arba Žiemos kampanija“, tarsi gėdindamiesi įžūlios agresijos prieš kaimynus.
Likus vos savaitei iki II pasaulinio karo pradžios, Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo – Rybbentropo paktas bei slaptieji protokolai. Suomija pateko į SSRS įtakos zoną. J.Stalinas sumojo, kad Suomijos teritorija gali būti patikimu buferiu vokiečių kariuomenei. Jis tarsi numatė, kad šita teritorija galėtų pasinaudoti ginant šiaurės vakarų sienas ir Leningradą bei išvengiant beveik 900 dienų trukusios miesto blokados. Juk tuomet siena ėjo vos už 20 km nuo miesto ir už 50 km nuo strategiškai svarbios geležinkelio atšakos Leningradas – Murmanskas.
Tačiau Leningrado blokada dar buvo toli. Ji prasidėjo tik 1941-ųjų rugsėjo 8 d., o 1939-ųjų rudenį vyko sunkios ir nervingos SSRS ir Suomijos derybos. Maskva po pakto pasirašymo jautėsi padėties šeimininkė, tačiau Helsinkis nė nemanė nusileisti. Motyvuodamas Vokietijos intervencijos į Lenkiją dienomis Suomijos paskelbtu neutralitetu, jis atsisakė tenkinti sovietų reikalavimus įsileisti Raudonąją Armiją į Leningradą supančius Karelijos rajonus. Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai netenkino Sovietų Sąjungos, ir nepavykus deryboms J.Stalinas paskelbė apie „suomių provokaciją“. Esą suomiai iš artilerijos pabūklų apšaudė sovietų karinį dalinį, esantį netoli tuomečio Leningrado, ir užmušė keturis raudonarmiečius. Kaip rašo išslaptinti istorijos šaltiniai, iš tiesų tą provokaciją surengė sovietų žvalgybos daliniai, patys sunaikinę savo kariniame dalinyje buvusius karius. Jau kitą dieną po šios provokacijos, lapkričio 26-ąją, Sovietų Sąjunga įteikė Suomijai notą, kurioje pareikalavo 20-25 km atstumu atitraukti Suomijos kariuomenę Karelijos sąsmaukoje.
Helsinkis ieškojo kompromiso: lapkričio 28 dieną Suomijos vyriausybė, atmetusi Maskvos priekaištus dėl sovietų teritorijos apšaudymo, pasiūlė pradėti derybas dėl abiejų šalių kariuomenės atitraukimo Karelijos sąsmaukoje. Bet tą pačią dieną SSRS nutraukė 1932 metais pasirašytą nepuolimo sutartį su Suomija, o kitą dieną – diplomatinius santykius. Suprantama, tokį Maskvos demaršą Berlynas įvertino kaip Helsinkio palankumą nacistinei Vokietijai, kuri tuo metu telkė kariuomenę prie rytinės ir šiaurinės Lenkijos sienų.
Lapkričio 30-ąją sovietų armija perėjo Suomijos sieną, užėmė Metsapirti miestelį ir priartėjo prie Terijokio miesto. Tą pačią dieną sovietų aviacija bombardavo Helsinkį ir Vipurį (Vyborgą). Jau gruodžio 1-ąją okupuotame Terijokio miestelyje buvo paskelbta vadinamoji Suomijos demokratinė respublika, kuriai vadovauti paskirtas VKP(b) CK ir Kominterno vykdomojo komiteto narys Ottas Ville Kuusinenas. Pastarasis tą pačią dieną kreipėsi į Maskvą prašydamas užmegzti „diplomatinius santykius“ ir suteikti karinę pagalbą. O jau gruodžio 2 dieną Maskvoje įvyko dar viena komedija – O.V.Kuusineno ir SSRS užsienio reikalų komisaro V.Molotovo „derybos“, kuriose dalyvavo Stalinas, Vorošilovas ir Ždanovas. Jose buvo pasirašyta „Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis“.
Gruodžio 14 dieną Tautų Sąjunga dėl SSRS agresijos priėmė rezoliuciją pašalinti Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Iš 40 Tautų Sąjungos narių už šią rezoliuciją balsavo 31. Susilaikė Norvegija, Švedija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Kinija bei jau faktiškai pusiau sovietų okupuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Tą pačią dieną, kai SSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, Maskva ir Berlynas dar kartą pademonstravo savo solidarumą ir Berlyne pasikeitė SSRS – Vokietijos 1939 m. rugsėjo 28 d. Draugystės ir sienos sutarties (Molotovo-Rybbentropo pakto) ratifikavimo dokumentais. Veidmaininga J.Stalino ir A.Hitlerio „sąjunga“ netruko nė metų.
Tautų Sąjunga paskelbė Sovietų Sąjungą užpuolike ir ragino savo narius padėti Suomijai. Tačiau iš jų efektyvios pagalbos nesulaukta. Tiesa, į Suomiją grįžo daug suomių emigrantų, gyvenusių JAV ir Kanadoje, taip pat atvyko padėti keli tūkstančiai savanorių, daugiausiai danų, norvegų, estų ir švedų, beje, tarp jų buvo ir lietuvių. Kiek – nežinoma, tačiau prieš sovietus kariavo patyręs karo lakūnas Romualdas Marcinkus, žuvęs prie Dancigo 1944 m., apie kurį prieš keletą metų buvo parodytas filmas per LNK.
Ruošiantis mūšiams Suomijos gynybos komiteto vadovo maršalo Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo įsakymu Karelijos sąsmaukoje buvo sustiprinta vadinamoji Manerheimo linija – vos 125 km ilgio gynybinių įtvirtinimų ruožas (įrengta ji buvo dar 1929-1930 m.). Žinoma, turint galvoje, kad SSRS ir Suomijos siena buvo nusitęsusi apie 1300 km, ši atkarpėlė negalėjo sulaikyti 450 tūkstančių sovietų kareivių ordos (Suomija čia sutelkė vos trečdalį tokių pajėgų; net pagal gyventojų skaičių – 200 mln. ir tik 4 mln. – priešininkių jėgos skyrėsi).
Bet didvyriškas suomių pasipriešinimas agresoriams tęsėsi 105 dienas - iki 1940 metų pavasario, ir Maskva, patyrusi milžiniškus nuostolius (manoma, kad sovietų aukos septynis kartus viršijo suomių netektis), 1940 m. kovo 10 d. buvo priversta sėsti prie derybų stalo. Kovo 12 dieną buvo pasirašyta SSRS–Suomijos taikos sutartis, pagal kurią Suomija neteko visos Karelijos sąsmaukos su Vipurio (Vyborgo) miestu, vakarinės bei šiaurinės Ladogos ežero pakrantės bei kitų teritorijų. Pagal šią sutartį Suomija prarado 10 proc. dirbamos žemės ir 11 proc. miškų plotų.
Suomijos vyriausybės pareiškime, paskelbtame 1940 m. kovo 13 d., sakoma, kad Suomijos kariai padarė viską, ką galėjo, ir jų laimėjimai agresijos metu pranoko visus lūkesčius. Bet Suomijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas V.Taneris apgailestavo, kad, Švedijai ir Norvegijai atsisakius praleisti per savo teritoriją anglų ir prancūzų kariuomenę, Suomijai neliko nieko kita, kaip priimti Maskvos sąlygas. JAV prezidentas F.Roseweltas pareiškė, jog suomių tauta savo nepalyginama verte ir savo smarkiu priešinimusi galingoms ginkluotoms jėgoms laimėjo moralinę teisę gyventi nepriklausoma tame krašte, kurį ji taip narsiai gynė.
O juk Suomijai grėsė ne tik dar didesnės teritorijos atplėšimas, bet ir aneksija. Kaip neseniai paaiškėjo, 1939 m. Ždanovas, Molotovas ir Kuusinenas pasirašė dokumentą, pagal kurį, SSRS okupavus Suomiją, jos politinė sistema turėjo būti pakeista, įkurta Suomijos Sovietų Socialistinė Respublika, sudaryta marionetinė vyriausybė, o "valstybės priešai" sunaikinti. Garsus sovietų maršalas Ivanas Konevas rašė, kad jam buvo pranešta apie pokalbį tarp Josifo Stalino ir Klimento Vorošilovo, kuriame J.Stalinas teigė: "Suomius reikės perkelti kažkur kitur, Suomijoje jų gyvena mažiau nei iš viso yra gyventojų Leningrade, todėl ši užduotis nebus sunki".
Tokios štai Žiemos karo aplinkybės ir išdavos. Nesigilinant į kitas to meto istorijos peripetijas (galbūt Suomija, pamokyta klastingo kaimyno, dabar vykdo „sukąstų dantų“ diplomatiją su Rusija ir tik patys radikaliausi veikėjai Helsinkyje kelia klausimą dėl Karelijos susigražinimo), verta padaryti aiškias paraleles tarp tuometinės principingos Suomijos ir Lietuvos. Istorikui Antanui Seibučiui neseniai kilo klausimas: kodėl trys Baltijos šalys tais lemtingais 1939-aisiais pasielgė vienaip, o Suomija – kitaip?
Juk Lietuvos ir Suomijos „startinės“ pozicijos labai panašios: abi priklausė carinei imperijai, beveik vienu metu paskelbė nepriklausomybę, dėl jos ginklu kovojo su išorės priešais, turėjo kelių dešimtmečių laikotarpį kuriamajam darbui. Bet jų elgesys nuo 1939 m. iš esmės pasikeitė: Suomija priešinosi Maskvai, o Lietuva įsileido sovietų karinius dalinius ir taip prarado neutralios valstybės statusą. Beveik po metų visos Baltijos šalys „savo noru“ įėjo į SSRS sudėtį, jose suspindo Stalino saulė...
Kaip prieš pusantrų metų rašė žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, akivaizdu, kad Mannerheimo linija pirmiausia ėjo ne per Karelijos tyrus, o per suomių širdis. Žmonės, gal nelabai ir tikėdami pergale, ėjo ginti savo žemės, savo kiemų, laukų ir miškų, teikusių jiems prieglobstį, prasimaitinimą ir gyvenimo džiaugsmą. Šiandien Rusija nebe ta, kokia buvo J.Stalino SSRS. „Hanibalas už mūsų vartų“ su kalašnikovu nebestovi. Ir aplinka kitokia. Vargu, ar kas leis mus aneksuoti, kaip darė 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Esame ginami ir mokame apsiginti patys.
Bet kaip apsiginti nuo pačių savęs? Ar turime savyje nors centimetrą „Mannerheimo linijos“? Ar 70–mečio senumo suomių pavyzdžiu pasirengę išsaugoti nepriklausomybę? Klausimai, sakyčiau, retoriniai.