Labiausiai ta mano kaimynė nekenčia tinginių, iš pašalpų gyvenančių. Pasak jos, darbo ir dabar galima susirasti: eik prižiūrėti vaikų, padėk karves melžti, namus remontuoti. „Bet ne, jie nenori. Gavę maisto davinį, tas kruopas man pardavinėja“, – piktinosi kaimynė, tikra dešiniųjų pažiūrų atstovė.
Praėjusią savaitę paskelbta: Lietuvoje „Sodros“ išmokas nuolat gauna 1,5 mln. žmonių. Antrąjį šių metų ketvirtį dirbančių asmenų buvo 1,4 mln., toliau dar mažėja. Seime svarstant „Sodros“ biudžetą, Liberalų sąjūdžio pirmininkas susisiekimo ministras Eligijus Masiulis teigė, kad dirbantiems žmonėms per sunku išlaikyti tiek daug nedirbančių, todėl mokesčių didinti nebeįmanoma.
Ir jokių stebuklingų programų krizei įveikti neįmanoma sugalvoti. Yra tik du keliai – didinti mokesčius arba mažinti išlaidas. Na, dar yra toks burtažodis: skatinti verslą. Bet vėlgi, geriausia jį skatinti mažinant mokesčius, o tada dar labiau reikės karpyti biudžeto išlaidas. Dar galima valstybiniais užsakymais pilti pinigus į verslą. Bet tokios investicijos dabar galimos tik iš europinės paramos, kitų pinigų valstybė neturi. Skolindamasi biudžetininkų atlyginimams ir socialinei paramai jau priaugino beveik 10 mlrd. Lt biudžeto deficitą. Gediminas Vagnorius siūlo valstybei garantuoti verslininkų paskolas, bet tai nepateisinama rizika, vedanti tiesiai į valstybės bankrotą. Ypač dabar, kai rinkos eksportui susitraukusios. Ir kas tie stebuklingi garantai: 1,5 mln. socialiai remtinųjų ar dar negimusios kartos?
Visi dabar kritikuoja „naktinę mokesčių reformą“. Galbūt iš tiesų nereikėjo didinti mokesčių, o nuo pat šių metų pradžios vertėjo smarkiai kirpti visas išlaidas. Kodėl taip Vyriausybė nedarė? Gailėjo biudžetininkų ir remtinųjų. Manė, kad užteks tik valstybės tarnautojų atlyginimus sumažinti. Tikėjosi, kad dar galima mokesčiais verslą paspausti. Prisiminkim, tuomet, kai verslas jau merdėjo atleidinėdamas darbuotojus, valstybė mokytojams dar didino atlyginimus, nes pernai buvo įsipareigota.
Kai Vyriausybė tragiškai praranda žmonių pasitikėjimą, natūralu, kad ją reikia keisti. Bet kuo? Pagrindinė opozicinė jėga – socialdemokratai – paskelbė alternatyvią programą, kurios esmė tokia: kai mes ateisim, iškart panaikinsim krizę ir prasidės tokios pat dalybos (vaiko pinigai, nemokami pietūs mokyklose ir kt.), kaip buvo 2008-aisiais.
Neprasidės. Nėra iš ko. Ir ilgai nebus – reikės išmokti gyventi nepučiant finansinių burbulų. Kaip sakė filosofas Zenonas Norkus, krizė neišvengiamai atneš liberalią politiką. Reikės iš dalies privatizuoti ir mediciną, ir švietimą. Reikės sisteminės „Sodros“ reformos, kurią skatina ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Bet yra milžiniška kliūtis „Sodros“ reformai – Konstitucinis Teismas (KT), paskelbęs, kad socialinė pensija – nuosavybė. Premjeras A.Kubilius dabar gerai prisitaikė KT nutarimus: jei paskelbta krizė, galima mažinti net pensijas ir jų nekompensuoti, bet, pasibaigus krizei, reikia vėl mokėti buvusias išmokas. Maža to: 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime KT teigia: „Jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau, jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas...“
Šitaip KT išaiškino Konstitucijos 52 straipsnį („Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“), nors jame nieko nesakoma apie išmokų dydžio pastovumą.
Remiantis šiuo išaiškinimu, tikriausiai būtų neįmanoma „Sodros“ išlaidų susieti su pajamomis. Jei mažėjant vidutiniam atlyginimui mažėtų ir pensijos, negi reikėtų jas nuolat kompensuoti? Tik ar pajėgs valstybė per amžinus kompensavimus kada nors atsistoti ant kojų?