Taip. Aptikau BNS pranešimą apie 2006 m. šalies prezidento Valdo Adamkaus išreikštą susirūpinimą patriotizmo stoka šalyje ir prašymą patarimo, kaip tą patriotizmą reikėtų ugdyti, ypač tarp jaunimo. Pagirtina. Vartau neseniai dovanų gautą Mariaus Jovaišos sudarytą puikų albumą „Neregėta Lietuva. 2009“, kurį pavadinčiau ne tik vykusia mūsų šalies prezentacija, bet ir tam tikru patriotizmo šlakeliu mūsų vartotojiškoje visuomenėje.
Taigi, būdų pažadinti didžiavimąsi savo Tėvyne yra daug. Paradoksaliai, bet įžvalgiai pastebėjo mano jau cituotas tarpukario filosofas A.Maceina: “Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava”. Vadinasi, patriotiniai jausmai siejami su asmenybe, pereina per kiekvieno mūsų prizmę. Kosmopolitizmas ne tiek priešingas patriotizmui, kiek jį ignoruoja.
Štai čia, atrodo, dera padėti tašką galimiems nesibaigiantiems svarstymams, ar iš viso ir kiek šių dienų Lietuvoje galima rasti tokį susirūpinimą V.Adamkui kažkada sukėlusio patriotizmo...
O kaip ugdomas patriotizmas Rusijoje, apie kurį užsiminėme praėjusiame straipsnyje?
Priminiau šių metų pradžioje Maskvoje nužudyto kovotojo už žmogaus teises, advokato Stanislavo Markelovo visuomeninės organizacijos „Už žmogaus teises“ svetainėje paskelbtą straipsnį, pavadintą taip: „Patriotizmas kaip diagnozė“. Jame be kita ko rašoma: „Šiandien Rusijoje neįmanoma užimti valdančiųjų pareigų, jei nesumuši kulnais ir neatraportuosi, koks tu patriotas.
Neįmanoma tapti politiku, nesvarbu – palaikančiu valdžią ar opozicionieriumi, kol neišlaižysi uodegos dvigalviui ereliui ir neprisieksi karštai mylėti kitų imperijos simbolių... Patriotizmas Rusijoje tapo piliečių tinkamumo valstybei kriterijumi. Jeigu tu nesi patriotas, vadinasi, tu – šiukšlė, ir baudžiamasis valdžios aparatas tave netrukus uždusins...“
Galima pagalvoti, kad S. Markelovo kritika kiek emocionali, tačiau jo nužudymas (tuo pat metu šūviu į galvą buvo nužudyta ir jį gynusi „Novaja gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburova) tarsi patvirtina, kad žmogaus teisių gynėjas rašė tiesą. Rusijos žiniasklaida šį susidorojimą pavadino „valstybiniu terorizmu“, kuriuo dažnai pasinaudojama, suvedant sąskaitas su vadinamais „ne patriotais“.
Kaip rašė politologijos ekspertas Vadimas Volovojus, nuo caro laikų puoselėjama rusiškoji biurokratija milžinišką valstybę atvedė prie sovietinio patriotizmo ideologijos. Jis J.Stalino buvo pradėtas skelbti apie 1930-uosius, kai Vakarai išgyveno Didžiąją depresiją, o 1921 – 1929 m. NEPas („naujoji ekonominė politika“) turėjo ne tik išvesti Sovietų Sąjungą iš bado, bet ir įrodyti į krizę grimztantiems Vakarams, koks tvirtas yra ant stalininės naujo tipo ekonomikos pastatytas rusiškojo patriotizmo rūmas. Iš tiesų, J. Stalinui kai kas pavyko: prievartinė kolektyvizacija, maisto produktų nusavinimas, samdomojo darbo įvedimas sukūrė naują buožių, turtingųjų valstiečių, samdinių ir samdytojų klasę.
SSRS išbrido iš bado, bet kad optimizmo nebūtų per daug, J.Stalinas su savo komanda iškart užčiaupė pernelyg didelius patriotus ir entuziastus. Jau trečio dešimtmečio viduryje tūkstančiai kariškių, inteligentų, menininkų, turtingesnių valstiečių, „NEPiškai“ mąstančių ūkio iniciatorių buvo ištremta, sušaudyta, deklasuota. Tai ant jų kūnų „tautų vadas“ ėmė statyti sovietinio patriotizmo statinį, kuris suklestėjo karo ir pokario metais.
II pasaulinis karas SSRS teritorijoje buvo paskelbtas „didžiuoju tėvynės karu“, o po pergalės 1945-ųjų gegužę savo kalboje J.Stalinas patikslino, kad rusų tauta yra visų Sovietų Sąjungos tautų aukščiausia ir vadovaujanti jėga. Kitaip sakant, visos kitos tautos turi jausti rusų tautai pagarbą ir neginčyti jos vadovaujančio vaidmens nei istorijos bėgyje, nei dabar.
Šaltojo karo laikais sovietinio patriotizmo ideologija buvo naudojama kaip ginklas atsispirti iš pradžių „amerikietiškam“, paskui „vakarietiškam“ patriotizmui. Pastarasis terminas SSRS, kaip pastebima 1977 m. leistame „Dažniausiai vartojamų rusų kalbos žodžių žodyne“, buvo pagrindinis sovietinėje propagandoje, žinoma, negatyviąja prasme.
Chaotiškais B.Jelcino laikais Rusijoje patriotizmo radosi nedaug, tačiau atėjęs į valdžią V.Putinas ėmėsi žygių atgaivinti Rusijos valstybingumą, o kartu ir „rusiškąjį patriotizmą“. Kaip pastebi V.Volovojus, sustiprėjo vidinis rusiškas nacionalizmas, netgi šovinizmas, kai Kremlius ėmė kviesti kautis už tėvynę Kaukaze, prieš teroristines grupuotes Čečėnijoje, ginti rusų tautines mažumas Baltijos šalyse. Negatyviojo nacionalizmo apraiškos buvo plėtojamos, padedant tiek Rusijos valdžiai, tiek Cerkvei. Velionis Aleksijus II buvo idealus palankumo Kremliui ir didžiarusiško šovinizmo skatinimo pavyzdys.
Rusijoje ėmė tarpti skustagalvių, neonacių, politinių radikalų organizacijos, kurios savo atstovus siuntė į vietos valdžios organus ir netgi Dūmą. Nepriklausoma organizacija „Maskvos žmogaus teisių biuras“ paskelbė duomenis, kad Rusijoje yra apie 50 tūkstančių nenacistinių radikalų – vos 20 tūkst. mažiau negu visame likusiame pasaulyje. Kas gali paneigti, kad būtent jie vykdo užsakymus, pašalinant žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus, KGB veiklą demaskuojančius žmones...
Rusiškais patriotizmas sėja savo grūdus ir Baltijos šalyse. Neseniai latvių laikraštis „Latvijas Avize“ rašė apie vadinamos „Rusų tėvynainių organizacijos“ ir fondo „Rusų pasaulis“ veiklą šioje šalyje ir Estijoje. Dažniausiai jų aktyvistai savo veiklą vykdo, slėpdamiesi po verslo Rusijoje skraiste. Šis verslas vykdo dešimtis projektų Baltijos šalyse ir, žinoma, finansuoja aktyvistų veiklą. Tokios organizacijos sulaukia paramos politiniuose Rusijos sluoksniuose.
Daugiau kaip prieš metus dar būdamas gyvas Aleksandras Solženycinas davė interviu laikraščiui „The New York Times“. Jame jis pabrėžė, kaip ilgisi tikrojo rusiškojo patriotizmo, rusiškos dvasios, kuri per amžius „krauju parašyta“. Bet tas patriotizmas nieko bendra neturi su savo tautos išaukštinimu kitų sąskaita, su suplėkusiu nacionalizmu ir šovinizmu.
Tiesa, ir pats disidentas, grįžęs į Tėvynę, neišvengė didžiarusiškų pasisakymų, tačiau ir 1962 m. paskelbtame savo veikale „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, ir ypač monumentaliajame „Archipelagas GULAG“ A.Solženycinas ne tik parodė stalininio režimo baisumus, bet ir praskaidrino „rusišką dvasią“, kuri neturi nieko bendra su iki šiol eskaluojamu negatyviuoju rusiškuoju patriotizmu.