Paskutinį sykį Prokrusto vaidmenį sėkmingai atliko Virginijus Savukynas, kuris drėbtelėjo tokį komentarą, kurį nedraugiškų valstybių publicistai gali perskaityti savo nuožiūra… Pamfletas vadinosi „Aš irgi griaunu mitą – Rusija ir Vokietija nekariavo“. Čia autorius ironizuoja apie Antrąjį pasaulinį karą, teigdamas, kad galbūt jis įvyko kariškiams nusprendus žudyti civilius; kita mintis - rimtuoliška vyraujančio mito apologija - jog Lietuvos partizanai nesielgė kriminališkai, o tiktai kovojo už valstybės nepriklausomybę. Savo straipsnyje noriu iš naujo sujungti tuodu dalyku ir išsakyti porą pastabų.
Visų pirma, nederėtų nykštukinės valstybėlės žurnalistui naudoti tokių provokuojančių frazių kaip „Rusija ir Vokietija nekariavo“. Čia lyg ir aišku. Neaišku kitkas: kaip istorikas pagal profesiją gali juokais manipuliuoti statistika, kuri būtent parodo, jog Antrasis pasaulinis buvo protu nesuvokiamas karo nusikaltimas prieš žmoniją ir ypač prieš jos beginklius žmones (pradedant nacių planais dėl nearijų likimo, baigiant nugalėtojų plėšimais ir prievartavimais).
Svarbiausia buvo tai, kad fašizmo ir stalinizmo režimai, prisidengdami nepaprasta padėtimi, represavo milijonus, ištisas tautas, įskaitant ir savus, o taip pat mus, lietuvius. Būtent kariniai režimai (su jų karo fiureriais) vykdė genocidą, trėmė žmones į Sibirą, uždarinėjo į getus ir koncentracijos stovyklas. Hitlerinė Vokietija bei stalininė Rusija dėjo daug pastangų, kad į karines struktūras užverbuotų mūsų tautiečius, kurie turėjo neutralizuoti „nelegaliai“ apsiginklavusius…
Kitas dalykas - tai V.Savukyno (ir kitų) pastangos heroizuoti pasipriešinimo dalyvius, atsiejant juos nuo Antrojo pasaulinio karo. Jau kuris laikas bandoma reaktyviai kurti mūsų visuomenės tapatybę, remiantis partizaniniu sąjūdžiu. Čia svarbu neišleisti iš akių štai ko: lietuviškoji rezistencija atsirado kaip kraštą nusiaubusio karo (o ne vienos okupacijos!) išdava. Kitaip tariant, Lietuvoje karas nesibaigė 1945m., bet užtruko dar keturiasdešimt metų Šaltojo karo pavidalu.
Mano neoriginaliu supratimu, Lietuvoje ir karo, ir pirmaisiais pokario metais vyko pilietinis karas (gal reiktų sakyti kovos, nes formaliai nebuvo valstybės). Ironiška, kad konservatoriams generolą Joną Žemaitį pavadinus prezidentu, buvo lyg ir įteisintas pilietinio karo terminas. O kare kaip kare – labiausiai nukenčia beginkliai žmonės, kuriuos be skrupulų žudė ideologiniai kolaborantai: nesvarbu, ar jie vadinosi fašistais, ar komunistais.
Bepigu praėjus pusei amžiaus tvirtinti, jog visi pasipriešinimo judėjimo dalyviai buvo organizuoti prieš okupantų valdžią. Spekuliatyvu ir iš tiesų neatsakinga. Žinoma, galima iškristalizuoti tarpinį variantą rezistentų, kurių biografijoje nefigūruoja ideologinės pamėklės, tačiau tai iš esmės nieko nekeičia. Vis vien kare ir pokaryje svarbiausias buvo ideologijų susidūrimas, kuris tam tikra prasme baigėsi tik 1990-aisiais.
Čia norėčiau padėti svarbiausią akcentą: mūsų naujosios valstybės tapatybė buvo įkurta Dainuojančios revoliucijos, kuri įvyko pasibaigus Šaltajam karui ir kurios idealas – socialiai atsakinga valstybė be ideologinių perversijų. Deja, dvidešimčiai metų praėjus matome, jog Lietuvoje įsigalėjo dešinioji rinkos ir medijų diktatūrą, kuri dar gviešiasi rezistencijos pervertinimo, aukų ideologizavimo bei šlovinimo. Apgailėtinas triukas, kurio spektaklis neįsivaizduojamas XXI amžiaus Vakarų Europoje.
Iš Nepriklausomybės akto mes pamažu degraduojame į reaktyvųjį valstybės modelį, kuriame užprogramuotas ne pilietinės visuomenės kūrimas, o pilietinės nesantaikos… Tad kaip V.Savukyno bendraamžis tarsiu: mes, savojo pokario disidentai, turime atrasti naują tapatybę, baigti su karo fetišais, nustoti užsiiminėti dinozaurų kasinėjimais ar prieštvaninių mitų išradinėjimais. Tai sakau ne todėl, kad iš istorikų tikėčiausi daugiau tiesos apie aną pokarį, o todėl, kad dabartinė ideologija baigia atimti iš mūsų pokarį, mūsų tapatybę, mūsų aktyvumo galimybę.
Tenka konstatuoti: esame prarasta karta – reaktyvumo laikmečiu dauguma iš mūsų susvetimėjome su pačiais savimi, su savo visuomene, su valstybe. Prieš dvidešimt metų nebūtų suskambėjęs Virgio pokštas: visiems buvo aišku, ką reiškia kerziniai batai…