Ar galėjo būti kitaip? Vargu. Tarybiniais laikais disidentinis judėjimas Lietuvoje buvo silpnas. Mes neturėjome tokio lygio asmenybių, kaip Aleksandras Solženycinas, Andrejus Sacharovas, Lechas Walęsa, jau nekalbant apie Adamą Michniką ar Vaclavą Havelą. Kai baigėsi ginkluota kova, lietuvių pasipriešinimo judėjimas liko buitinio lygio.

„Žalgirio“ krepšinio komandos pergalės prieš CSKA buvo didžiausia masinio patriotiškumo išraiška. Deja, tai neturėjo nieko bendro nei su nepriklausomos valstybės siekiais, nei su demokratinių teisių ir laisvių reikalavimu. Taip, buvo Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, buvo pogrindyje leidžiama „Lietuvos Bažnyčios kronika“, susidegino Romas Kalanta. Galima paminėti ir daugiau pavienių reiškinių ar asmenybių, bet jos net iš tolo neprilygsta antikomunistinei opozicijai kaimyninėje Lenkijoje.

Žinoma, mes maža tauta. Antitarybiškai nusiteikusių studentų niekas universitetuose nelaikė, o spaudimas Lietuvos disidentams buvo stipresnis nei Lenkijoje. Tačiau tai nieko nepaaiškina, nes ir Rusijoje disidentai taip pat nebuvo toleruojami. Bet tai nesutrukdė Solženycinui parašyti „Gulago archipelagą“ , kurį mes net neskaitę vieningai „darbo kolektyvuose“ pasmerkėme. Taip ir lieka neaišku, kur tos „genialios“ knygos, „rašytos į stalčių“.

Sąjūdis atsirado ne todėl, jog netikėtai Lietuvos biurokratija tapo antitarybinė ir pareikalavo nepriklausomybės. Jeigu ne Michailo Gorbačiovo perestroika, jokių Sąjūdžių nebūtų buvę, o Lietuvoje įvesti tvarką būtų buvę ne ką sunkiau (tikriausiai - daug lengviau) nei Kinijos Tiananmenio aikštėje. Kremliaus neryžtingumas bei M.Gorbačiovo nesupratimas, kad totalitarinių valstybių neįmanoma reformuoti jų nesunaikinant, suteikė galimybę Lietuvai tapti nepriklausoma. Mums antrą kartą XX amžiuje pasisekė, ir antrą karą tai buvo ne mūsų nuopelnas.

Valentinas Mitė
Kremliaus neryžtingumas bei M.Gorbačiovo nesupratimas, kad totalitarinių valstybių neįmanoma reformuoti jų nesunaikinant, suteikė galimybę Lietuvai tapti nepriklausoma. Mums antrą kartą XX amžiuje pasisekė, ir antrą karą tai buvo ne mūsų nuopelnas.
Paskelbus nepriklausomybę, jokios revoliucijos neįvyko. Dalis disidentų atėjo į valdžią, dalis nenorėjo į ją iš viso eiti, o dalis neatitiko jokių reikalavimų dirbti net žemiausio lygio tarnautojais ministerijose. Pavardės bei užimamos pareigos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pasikeitė, bet Algirdas Brazauskas, buvęs pirmasis LKP sekretorius, nieko bendro su disidentais ir pasipriešinimu neturėjo, nebent tai, jog, kaip komunistinės sistemos sraigtelis, kovojo su „atskiromis antitarybiškumo apraiškomis“.

Vis dėlto dalis disidentų - arba bent jau žmonių ne iš LKP CK - pateko į Seimą bei vyriausybę. Daug kas nemėgsta Vytauto Landsbergio. Skonio reikalas. Bet kokiu atveju jis į Seimo pirmininko postą neatėjo iš Lietuvos kompartijos CK ar ūkinės nomenklatūros. Jis atėjo iš tarybinės kultūrinės inteligentijos, o kitokios inteligentijos (sakykim, rusų poeto Josifo Brodskio lygio) nebuvo. Bet norint groti pianinu Čiurlionį, nereikėjo gauti Maskvos sankcijos. O tapti sąjunginio pavaldumo gamyklos direktoriumi tokia sankcija buvo būtina, ir niekas neskyrė į šias pareigas nelojalių tarybinei sistemai žmonių - KGB nebuvo lengva apgauti.

Po nepriklausomybės paskelbimo ministre pirmininke tapo Kazimira Prunskienė, kuri kažkiek išmanė ekonomiką, bet labiau socialistinę, planinę. Jos pavaduotoju tapo Romualdas Ozolas, filosofas, kurio niekas taip stipriai nepersekiojo dėl jo politinių pažiūrų kaip, sakykim Viktoro Petkaus. Tačiau nei V.Petkus, nei Aantanas Terleckas neturėjo žalio supratimo, kaip vadovauti valstybei.

K. Prunskienė, R. Ozolas tikrai nuoširdžiai norėjo kažką pakeisti Lietuvoje. Tačiau ministerijose nebuvo valdininkų, kurie būtų jiems lojalūs ar anksčiau siekę nepriklausomybės. Ministerijose sėdėjo tarybinai kadrai, kurie išmanė savo darbą. Nei Lietuvos disidentai, nei Sąjūdis (kuris taip pat nebuvo vienalytis) šioje situacijoje nieko pakeisti negalėjo. Valstybė funkcionavo tokia, kokia ji buvo paveldėta iš tarybinių laikų, ir ją valdė tarybiniai valdininkai.

Todėl nereikia versti kaltės už vadinamąjį „ūkio sugriovimą“ V. Landsbergiui. Tai buvo padaryta tarybinės biurokratijos rankomis, labai dažnai siekiant ir gaunant asmeninės naudos. Buvę komunistai tapo kapitalistais, ir viskas buvo ne „sugriauta“, bet išvogta. Ir tai padarė tie, kurie galėjo tas gėrybes pasisavinti, prie jų prieiti - buvusi tarybinė ūkinė ir partinė nomenklatūra. Niekada nebuvau svečiuose pas Antaną Terlecką, bet duodu galvą kirsti, jog jis nepriklausomoje Lietuvoje gyvena blogiau nei Algirdas Brazauskas - didžiąją dalį savo gyvenimo pašventęs "kovai už socializmo idealus bei tautų draugystę."

Kai išmušė valanda, dėl šių idealų jis nepajudino nė piršto, kitaip nei Mykolas Burokevičius, kuris sėdėjo kalėjime ir savo pažiūrų nepakeitė.

Yra kaip yra. Geriau tegu buvę komunistai kuria firmas bei stato viešbučius, o ne „dirba ideologinį darbą“ ar, vykdydami Maskvos nurodymus, veža į Sibirą. Kita vertus, pripažinkime ir tai, jog tarybiniais laikais sunku buvo padaryti kokią nors karjerą, net ir ūkinę, viešai nedemonstruojant ištikimybės „marksizmo-leninizmo idealams“. Taigi padėtis ne tokia jau vienprasmė.

Valentinas Mitė
Nereikia versti kaltės už vadinamąjį „ūkio sugriovimą“ V. Landsbergiui. Tai buvo padaryta tarybinės biurokratijos rankomis, labai dažnai siekiant ir gaunant asmeninės naudos.
Tačiau vis dėlto valdžioje išsilaiko tie patys, kaip ir tarybiniais metais. Tiesiog stulbinančiu reiškiniu tampa Paleckių dinastija, sugebanti prisitaikyti prie visų sukrėtimų. Ką gi, tikrai gabūs žmones - chrestomatinis oportunizmo pavyzdys.

Lietuvos piliečių pasipiktinimas valdžia yra paaiškinamas, bet sunkaus gyvenimo priežasčių dažniausiai ieškoma ne ten, kur jos slypi. Didžiausia bėda, jog šalį ir toliau valdo 1985-1989 metų personažai arba dabar jau subrendę buvę komjaunuoliai. Šį žodį vartoju kaip dvasinio bestuburiškumo apibrėžimą, ne vien kaip priklausymą komjaunimo organizacijai. Šis faktas savaime mažai ką reiškia. Juk dabartinis užsienio reikalų ministras padarė tokią stulbinančią karjerą todėl, kad sugebėjo puikiai pajusti, kur pučia vėjas, o kai kurie Lietuvos politikai iš komjaunimo veikėjų tapo įsitikinusiais liberalais.

Tokių jaunų komjaunuolių pilnas Lietuvos politinis elitas. Ir nieko čia iš esmės nepakeisi tol, kol nesubręs nauja karta, nauja efektyvi biurokratija bei politikai. Kaip sakė V.Havelas apie Čekijos bėdas: „tai yra kaina, kurią mes visi mokame už tai, jog neturėjome drąsos priešintis komunistams“.

Lietuva per pastaruosius metus labai pasikeitė ir kita prasme. Didžioji dalis žmonių, kurie gyveno iki tarybinės okupacijos, išmirė. Su jai mirė ir tos vertybės, kuriomis taip didžiavomės. Didžioji dabartinės Lietuvos gyventojų dalis gimė arba karo metais, arba po karo, arba Leonido Brežnevo laikais. Dalis subrendo „perestroikos“ metais, kai net mikliai besisukantis (sugebantis vogti) veikėjas per naktį galėjo tapti kokio nors UAB direktoriumi - milijonieriumi. Reikėjo tik ryšių Rusijoje, o pardavinėjant Rusijos gamtinius išteklius Vakaruose, buvo galima pirkti vilas Šveicarijoje.

Nepriklausoma LTSR ne alegorija, o realybė. Realybė, kurios negalėjome dėl disidentinio judėjimo silpnumo išvengti. Tačiau esu įsitikinęs, kad tai laikina realybė, nes Vakarų universitetus baigę lietuviai yra jau visiškai kitokie. Bėda, jog nedaug kas nori į LTSR grįžti. Ir tikrai dar ilgai nenorės, kol buvę politrukai bei komjaunuoliai nedings iš valdžios.

Be to, dabartinė valdžia visiškai nesuinteresuota juos susigrąžinti - dar užims jų patogius krėslus.