Tai, kas žiniasklaidoje vadinama „chemine kastracija“ yra tik laikinas lytinio potraukio slopinimas medikamentais (kažkur teko skaityti, kad netgi šokoladas slopina). Būtent taip numatyta ir Seimui pateiktame įstatymo projekte. Tuo tarpu tikroji kastracija (originalia prasme) – negrįžtamas tam tikrų organizmo funkcijų praradimas. Jį gali sukelti tiek chirurginės priemonės, tiek cheminės medžiagos, tiek ir radioaktyvioji spinduliuotė (pavyzdžiui, rentgeno).
Nors gali pasirodyti neįtikima, bet netgi Europos Sąjungoje šiandien yra šalis, kurioje taikoma chirurginė kastracija ir sterilizacija. Ir ši šalis netgi ne Lenkija (pas mus jau tampa įprasta, kad visi „geri dalykai“, skirti kompensuoti gebėjimą tramdyti savo lytinį potraukį, ateina būtent iš ten: ar tai būtų abortų uždraudimas, ar „gyvybės langeliai“, ar dabar „cheminė kastracija“).
Tai Čekija. Nors statistika nėra labai įspūdinga, aiškiai rodo, kad įstatymas ten veikia ne vien popieriuje: kasmet vidutiniškai atliekama po 5 operacijas (pažymėtina, kad tai tik viena iš taikomų priemonių, Čekijos įstatymai numato ir lytinio potraukio slopinimą medikamentais).
Tiesa, Čekijos vyriausybė turi rimtų sunkumų su Europos Taryba, konkrečiai – Europos Tarybos kovos su kankinimais komitetu. Dar 2007 m. šis komitetas kėlė rimtų abejonių dėl minėtos priemonės taikymo (ypač įkalintų asmenų atžvilgiu). Tuo tarpu 2009 m. vienareikšmiškai kvietė Čekijos vyriausybę atsisakyti chirurginės kastracijos. Pagrindiniai komiteto argumentai buvo šie: chirurginė kastracija yra negrįžtama intervencija, ji visada sukelia nevaisingumą ir, ilgalaikėje perspektyvoje, reikšmingai padidėjusią osteoporozės (kaulų išretėjimo) riziką; kiti žinomi šalutiniai tokios intervencijos poveikio pasireiškimai – depresija ir pakitusi fizinė išvaizda (kūno plaukuotumo sumažėjimas, riebaluota oda, krūtinės audinio formavimosi suaktyvėjimas ir t.t.). Žinoma, galima numanyti, kad didelei daliai Lietuvos žmonių šie šalutinio poveikio pasireiškimai sukeltų tik pasitenkinimą („taip jiems, išsigimėliams, ir reikia“).
Atsižvelgdamas į tai, kad testosterono lygio sumažėjimo (tai - chirurginės kastracijos tikslas) galima pasiekti ir medikamentais, Europos Tarybos kovos su kankinimais komitetas paragino Čekijos vyriausybę nedelsiant atsisakyti esamos praktikos. Kol kas Čekija raginimo neišgirdo.
Visa ši istorija apie Čekijos „sunkumus“ galbūt nebūtų verta tokio ilgo pasakojimo, jei ne jos rezultato – oficialaus komiteto raginimo šimtu procentu pereiti prie lytinio potraukio mažinimo medikamentais – reikšmė Lietuvoje svarstomo įstatymo projekto kontekste. Čekijos raginimas gali būti traktuojamas kaip savotiška indulgencija „cheminei kastracijai“ , nors šis gydymas taip pat turi akivaizdžių šalutinio poveikio pasireiškimų, nemaža dalimi sutampančių su chirurgine kastracija. O teisine prasme jis potencialiai konfliktuoja su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu (apsauga nuo kankinimo, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio arba tokio baudimo), 8 straipsniu (pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui) ir 12 straipsniu (teisė sukurti šeimą)).
Norėtųsi bent trumpai paminėti dar vieną priemonę, taikomą pedofilų ir kitų seksualinio pobūdžio nusikaltimus padariusių asmenų atžvilgiu (ir potencialiai įmanomą Lietuvoje) – registravimosi pareigą. Ši priemonė skirta užtikrinti fizinę tokių asmenų kontrolę. Bene ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – 2006 m. JAV priimtas Vaiko apsaugos ir saugumo įstatymas.
Minėtame įstatyme nusikaltimus padarę asmenys pagal nusikaltimo sunkumą skirstomi į tris grupes. Priskirtieji I grupei privalo registruotis 15 metų, priskirtieji II grupei – 25 metus, priskirtieji III grupei – visą gyvenimą. Registruojantis būtina nurodyti (ir nuolat atnaujinti) informaciją apie savo gyvenamąją, darbo ir mokymosi vietas, turimos ar naudojamos transporto priemonės numerį. Registre taip pat kaupiama informacija apie pažeidėjo fizinius duomenis (amžių, ūgį, akių spalvą, ypatingas žymes ir pan.), padarytas nusikalstamas veikas, pateikiama esama išvaizda atspindinti nuotrauka, pirštų atspaudai, DNR pavyzdys ir kt.
Atrodytų, nieko ypatinga nei pareigoje registruotis, nei pačiame registre nėra (išskyrus nepaprastai ilgus terminus, informacijos detalumą bei paties nusikaltimą kažkada padariusio asmens pareigą šią informaciją „atnešti ant lėkštutės“). Kažką panašaus galime (žinoma, gerokai kuklesne apimtimi) rasti ir šiandien Lietuvoje – policija turi kartotekas; asmenims gali būti skiriami įpareigojimai periodiškai prisistatyti į pataisos inspekcijas ir pan.
Tačiau vienas dalykas 2006 m. JAV Vaiko apsaugos ir saugumo įstatyme yra išskirtinis. Tai registrų viešumas: valstijos ir kiti savarankišką jurisdikciją turintys subjektai privalo užtikrinti viešą šių registrų prieinamumą per internetą. Pagal įstatymą turi pakakti įvesti pašto kodą arba vietovės pavadinimą, kad gautum visą informaciją apie toje vietovėje gyvenančius, dirbančius ar besimokančius registre esančius asmenis.
Nepaisant išorinio tokio registro patrauklumo, dėl jo yra abejonių. Pirma, kyla klausimas ar, vietoje to, kad taptų reikšminga prevencine priemone, registro viešumas nesukels nesaugumo jausmo padidėjimo. Tam pakanka pažiūrėti kaip realiai atrodo registro pagrindu parengtas seksualinius nusikaltimus padariusių asmenų žemėlapis. Susidaro įspūdis, kad bent jau miestų gyventojams saugios vietos nėra – aplink vien pedofilai ir seksualiniai maniakai...
Antrasis klausimas – ar tokias veikas padariusių asmenų adresų ir nuotraukų viešinimas nesukels smurto bangos? Žinoma, reta kam tų nusikaltėlių būtų gaila. Todėl apie tai, kad atlikę bausmę jie neturėtų būti baudžiami darsyk – kalbėti neverta. Juk, galiausiai, visuomenė geriausiai žino, kokia bausmė yra teisinga. Bet juk oficialioji Temidė – akla. Ims ir nuteis žmogų, kuris paprasčiausiai norėjo pamokyti kaimynystėje apsigyvenusį iškrypėlį. Pritaikyti jam sui generis „prevencines priemones“. Ar taip ilgainiui nerizikuotume prarasti geriausius savo rūšies individus (drąsius ir nepripažįstančius pernelyg švelnių baudžiamųjų įstatymų bei jų sąlygotų teismų sprendimų)?