Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patvirtino, jog vienas tyrimas pradėtas dėl galimo Šilalės rajono savivaldybės tarybos nario, Šilalės-Šilutės rinkimų apygardos rinkimų stebėtojo, socialdemokrato Sigito Kažukausko rinkėjų papirkinėjimo. Žinoma, Lietuvoje dar galioja (ir ačiū Dievui) nekaltumo prezumpcija ir tol, kol teismas nepripažino įtariamųjų kaltės – tol jų munduras švarus it kūdikio užpakaliukas (tik iki pietų, žinoma). Balsų pirkimas ir demokratijos žaginimas tai juk ne koks pedofilijos skandalas – pastarajame galima nuteisti be jokio teismo, mat reikalas kur kas jautresnis.
Kitas ikiteisminis tyrimas pradėtas dar penktadienį: įtariama, kad Laukuvos seniūnijos gyventojas A.D. agitavo ir vežiojo rinkėjus.
Kažkaip liūdna, kad Europos kultūros sostinėje ir aplink ją, velniškai stinga politinės kultūros. Gaila ir dėl to, kad Europos geografiniame centre (ir visai netoli jo) perkama demokratija vis dar yra mūsų politinės sistemos realybė. O kas čia tokio, pasakysite? Atvažiuoja mašina, šarmingu nelietuvišku akcentu smagiai tarškantis vairuotojas pavaišina alučiu iš „bambalio“, empatiškai kalbina, susidomėjęs klausia „co ty robiš?“, trumpai nupasakoja, ko vertas už šią pažintinę ekskursiją apmokėjęs kandidatas/filantropas, išvardija kertinius jo "programos punktus", pateikia gilią visapusišką analizę, tiesiog profesionalų briefingą, trumpai tariant, sudėlioja visus taškus ant „I“. Akimirksniu paini ir migreną kelianti Lietuvos politinė sistema pasidaro aiški ir pažįstama, kaip nuosava išvietė – į ją visuomet malonu ir šilta užklysti kiekvienam.
Balsų pirkimas ir nacionaliniai demokratijos ypatumai
Kone prieš dvejus metus tikrą lietuviškos demokratijos tragikomediją pateikė viena Naujosios sąjungos narė Loreta Dovidauskienė. Policijos pareigūnų kandidatė į Vilniaus miesto savivaldybę buvo apkaltinta bandymu papirkti net 7 Grigiškių gyventojus.
Tąkart septynetą žmonių iš Grikiškių į Vilnių balsuoti atvežusi ir vietiniame alubaryje, it graikų agoroje, už save balsuoti skatinusi politikė nuoširdžiai teigė, jog balsų nepirko. Tiesa, gerbiamos politikės ir policijos pareigūnų nuomonės (keista, tiesa?) nesutapo. Pastarieji teigė, jog balso kaina nebuvo didelė – melsvi Darius ir Girėnas, santūriai žvelgiantys iš banknoto (10 litų). Gana simboliška – galvos apdangalais (kepurėmis) pasidabinę Lietuvos aviacijos pasididžiavimai buvo dalinami po peruku "neatpažįstamai" pasikeitusios politikės, tąkart teigusios, kad „peruką ji užsideda esant šaltam orui arba švenčių dienomis." Skirtingai nei jums gali pasirodyti, tai visai nėra Švėkšnos pacientų išpažintis, o autentiški ilgametės politinės partijos narės pasakojimai. Taip, valdžios godulys kartais veda net į silpnaprotystę.
Rytų išmintis
Lietuvoje esama ir kitų tradicijų – pagautam už rankos vagiant, besti pirštu į vagiantį kaimyną, taip kaipmat pateisinant "nekaltą" paties prasidėjimą. Juk visi taip daro.
Dabar jau galime pirštu rodyti ir į progresyvius kaimynus, su kuriais santykiai nuolat „šyla“ – baisu, kad tik neperkaistų, kaip ekonomika ar kad nesprogtų, kaip nekilnojamojo turto burbulas, nes „ištaškytų“ visus be jokio pasigailėjimo.
Štai ponas Lukašenka apskritai nesivargina net imituoti demokratinių procedūrų, tik su savo vešliais gražiais ūsais šypsosi iš reklaminių stendų ar mirguliuojančių lempinių televizorių ekranų ir nieko – traktoriai bei autobusai vis dar gaminami, traukiniai vis dar važiuoja, kolūkiuose triūsia žmonės – dūsauti verčianti rausva rudimentinė nostalgija.
Kitas bičiulis dar Ryčiau, Rusijoje, demokratiją bent jau žaidžia – iš posto traukiasi, Konstitucijos nekeičia, į savo vietą pastato kiek žemesnį (jei dinamika bus išlaikyta, Rusijai tuoj vadovaus liliputas), gražesnius kaklaraiščius dėvintį ir Vakarietiškos muzikos besiklausantį įpėdinį. Kas kad „Liube“ nemėgsta, užtat įsakymus vykdo nekilnodamas antakių (o ir raukšlių mažiau, apsieis be botokso ar operacijų, vis ne S.Berlusconis). Žavu ir tiek!
Padėtis be išeities?
Gal šalies prekės ženklui (valstybės pavadinimui) ir tūkstantis, bet demokratijai – neabejotina hormoninė, į debilizmą vedanti paauglystė. Mūsų politikų cinizmas ir neišsemiamas profesinis infantilumas jau nieko nebeturėtų stebinti, visi juk turime televizorius, skaitome laikraščius ir vartome interneto portalų puslapius. Bet negi išties niekas nėra pajėgus nutraukti šį nesibaigiantį lietuviškų rinkimų frigidiškumą?
Gal pagaliau sulauksime tokios dienos, kai už teismo įrodytą balsų pirkimą ypu bus atimtas mandatas (jei jis turėtas), kandidatui, siekiančiam vieno ar kito posto, bus uždrausta tarkime dešimt metų siekti bet kokios renkamos pozicijos, malonūs švelniabalsiai ekskursijų vairuotojai privalės atsakyti griežčiausia teismine tvarka ir iš jų bus paprasčiausiai atimamos vairuotojo teisės. Galės tada tokie „politbiuro“ simpatikai už rankytės vedžioti rinkėjus į apylinkes ar vešti dviračiu – vis penkiolikos jau nebenuveši.
Gal pagaliau pradėsime gyventi normalioje demokratinėje valstybėje, kai peruku užsimaukšlinusi „cirkininkė“ nesityčios ne tik iš policijos, ne tik iš demokratijos (čia jau tamstai neįkandamos kategorijos), bet ir iš rinkėjo, ir taip vos vos tikinčiu pliuralizmo idealais.