R.Juozapavičius. Propaganda laimi

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), bandydama neleisti politikams reklamuotis už mokesčių mokėtojų pingus, pralaimi antrąją bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (VAAT). VTEK pirma nesugebėjo VAAT įrodyti, jog žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti, leisdama skelbti savireklamos požymių turinčius straipsnius, apmokėtus iš valstybės biudžeto.

Visai neseniai VTEK vėl neapgynė analogiško savo sprendimo dėl Aplinkos ministro Artūro Paulausko. VTEK nusprendė, jog A. Paulauskas, apmokėdamas interviu su savimi žurnale “Veidas” už mokesčių mokėtojų 7094,73 Lt, naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti politinės kampanijos pradiniu laikotarpiu.

VAAT savo nutartimis suniekino VTEK sprendimus, kaip nemokšiškus ir neišsamius. Pavyzdžiui, pasigedo užsakomojo interviu su A. Paulausku galimo poveikio auditorijai analizės ir nesitenkino VTEK nuorodomis į artėjančių rinkimų kontekstą. Nerado VTEK sprendimuose įrodymų, kad politikai galėjo turėti asmeninės naudos iš tų palankių publikacijų. Žodžiu, atrodo, kad VAAT mandagiai parašė, kad VTEK sprendimai nerimti.

Žinoma, kaip asmuo, nesugebėjęs VAAT ir žodžiu pagrįsti VTEK spredimų, negaliu atmesti ir VTEK nekompetentingumo tikimybės. Laikas parodys, ko verti VTEK pateikti, tačiau teisėjų neįtikinę argumentai apie ministrų reklamavimosi už valstybės lėšas žalą. Išskirsiu tik keturis argumentus, apie VTEK smerkiamo ministrų elgesio prasmę.

Pirma. Politikai už mus ir be mūsų nusprendžia, kokios informacijos mums reikia ir iš to turi naudos. Tiek K. Prunskienė, tiek A. Paulauskas teismuose tikino, jog apmokėtais straipsniais apie savo politiką jie viso labo vykdė „pareigą informuoti visuomenę“. Tačiau jie nepateikė nei piliečių paklausimų, nei sociologinių tyrimų, liudijančių apie konkretų žmonių norą sužinoti būtent tai, ką jie skelbė. Pareiga informuoti reiškia atsakyti į pateiktą klausimą klausėjui/ai.

Jei nieko neklausiame, kokia teisę politikai turi už mūsų pinigus aiškinti mums, ką jie mano? Kodėl Žemės ūkio ministerija platino rašinį, kuriame K. Prunskienė kritikavo iki jos vykdytą valstybinę žemės ūkio politiką? Vadinasi, jos įpėdinai įgyja teisę už ministerijos lėšas viešai peikti jos klaidas? Arba kodėl A. Paulauskas manė, kad reikia susimokėti už galimybę sužinoti, ką jis planuoja veikti Aplinkos ministerijoje pusketvirto mėnesio iki Seimo rinkimų? Tikiu, kad abi ministerijos savo pareigą informuoti visuomenę būtų atlikusios žymiai geriau, jei publikacijoms išleistais pinigais būtų paskatinusios tarnautojus operatyviau teikti informaciją gausybei interesantų, kurie jos realiai prašo ir ieško kasdien.

Antra. Politikai be jokio pagrindo valstybės įstaigų informaciją suasmenina, prisiskiria nuopelnų ir iš to turi naudos. Kodėl oficialiai „analizei“ ir „prognozėms“ pateikti visada reikia konkrečios besišypsančios ministrės ar ministro, ar kokio mero atvaizdo ir vardo? Juk viešasis administravimas yra kolektyvinis darbas. Daug tarnautojų kartu sukuria tuos tekstus. Mes, be kita ko, apmokėjome tokių A. Paulausko minčių paviešinimą, kad jis gerbia įstatymus ir yra „neutralus žmogus“. Gal. Bet kodėl už tai mokėti? Arba štai užsakytoje publikacijoje su ministrės keturiomis nuotraukomis K. Prunskienė aukštino savo vadovaujamos įstaigos darbą: „tai buvo tikrai didelis mūsų ministerijos laimėjimas <...>. Briuselyje mes kovojome <...> teko įveikti didžiulį pasipriešinimą“. Kodėl?

Trečia. Ministrai nesugeba pagrįsti, jog lėšos publikacijoms buvo panaudotos racionaliai ir iš to turi naudos. Jie nepateikė jokių tikslinių auditorijų apibūdinimų, jokių ministerijų siųstų pranešimų efektyvumo vertinimų. Ponas Paulauskas teisme prisipažino pats matęs, kad žmonės skaitė žurnale interviu su juo. Bet šiandien gana tiksliai galima išmatuoti, kaip kiekvienas pranešimas pasiekia tikslinę auditoriją ir net kaip tai yra suvokiama.

Tyrimo ir proceso metu supratau, jog ministrai spausdinosi ten, kur labiausiai buvo prašoma. Ministerijų atstovai net nepalaikė pokalbio tema, ar apmokėtomis publikacijomis išvis galima pasiekti kažkokį visuomenės informavimo tikslą. Nesvarbu, kad rašiniai ženklinti dviprasmiškais prierašais ir stokoja aiškaus pavadinimo „REKLAMA“, bet vis tiek supranti, kad tai surežisuota. Ir nebegali tikėtis, kad ten bus nepatogių klausimų ministrams, kad atsiskleis jų kompetencijos ir vizijos stoka.

Ketvirta. Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Vakarų demokratinių šalių valstybės reklama (propaganda) ardo demokratiją. Garsus britų politikos teoretikas Johnas Keane‘as savo 1991 m. veikale “Žiniasklaida ir demokratija” pastebi, jog Didžioji Britanija per metus valstybės reklamai išleidžia apie 200 milijonų svarų sterlingų ir savo įvaizdžio kūrimo mąstais nusileidžia tik „Unilever“ korporacijai. Keane‘as tikina, kad ši milžiniška pinigų suma valstybės rankose tampa savotiška šantažo priemone.

Valdžia gali nutraukti viešinimo kampanijas tose žiniasklaidos priemonėse, kurios ją kritikuoja perdaug. Valdydami mokesčių mokėtojų pinigų srautus, politikai išsireikalauja iš žiniasklaidos palankesnių sąlygų savo ir valstybės finansuojamų ekspertų argumentams skelbti. Pinigų mase jie užgniaužia daugelį savo oponentų ir pakreipia visuomenės diskusijas norima linkme. Ir iš to gali turėti naudos.

VTEK įžvelgė ministrų pasirinkimą pasinaudoti tarnyba asmeninei neturtinei naudai gauti. VAAT atkirto, jog čia jokio piktnaudžiavimo nėra. Iš penkių VTEK narių, priėmusių VAAT išbrokuotus sprendimus, keturi jau baigė savo kadenciją. Įdomu, ar naujos sudėties VTEK išdrįs vėl trukdyti politikams reklamuotis už mokesčių mokėtojų pinigus puikiai žinodama K. Prunskienės ir A. Paulausko precedentus? O gal ir už šio rašinio paskelbimą jau pamokyta pati VTEK turėtų susimokėti, nes „informuoja visuomenę“?