M.Vidūnaitė. Juk nenorėtumėte emigruoti, p. Maldeikiene?

Atsakydama į Aušros Maldeikienės komentarą, norėčiau patikslinti, kad nesiūliau lietuviams pažiūrėti į Lietuvą iš „ramių bei sočių olandų“ perspektyvos. Tai buvo pačios ekonomistės interpretacija.

Nors savo straipsnyje, kalbėdama apie olandus, ironizavau, tačiau Nyderlandai penkerius metus buvo mano namai, ir šiai šaliai bei jos žmonėms esu už daug ką dėkinga. O naktinis gyvenimas, bent jau studentiškame Grioningene, kur gyvenau, iš tiesų yra labai audringas. „Grote Markt“ savaitgaliais, pusiaunaktį, tikrai tampa vienu dideliu vakarėliu, kada alkoholio padauginusių ar žolės persirūkusių jaunuolių policija neareštuoja, o vienaip ar kitaip pasirūpina, kad šie naktį nepražūtų. Patys olandai mėgsta gardžiai pasijuokti iš savo polinkio kalbėti visu balsu.

Savo komentaru tik norėjau pasakyti, kad lietuvių apskritai ir nemažos dalies Lietuvos intelektualų, kurie reguliariai skelbia mūsų šaliai vienokius ar kitokius nuopolius, polinkis kryžiuoti Lietuvą yra bergždžias. Jis neišspręs jokių problemų, tik dar labiau paaštrins vyraujančias problemas ir pagimdys daugiau nusivylimo tarp žmonių, kurie ekonomiškai verčiasi sunkiausiai ir kuriems žmonių, kalbančių per televiziją, nuomonė yra labai svarbi, ir ypač dabar, ekonominės krizės metu.

Man teko pustrečių metų Nyderlanduose gyventi su indoneziečiais. Geriausia mano indonezietė draugė pasakojo, kad Indonezijoje skurstantieji specialiai suluošina savo vaikus, sulaužydami jiems koją ar apakindami, kad šie elgetautų ir taip uždirbtų šeimai. Indonezijos vyriausybė yra ypatingai korumpuota, ir bent Olandijoje gyvenantys indoneziečiai yra labai kritiški jos atžvilgiu. Tačiau niekada negirdėjau juos menkinančių savo šalies ar sakančių, kad niekur nėra taip blogai ar kad Indonezija – šalis nevykėlė. Ir tikrai ne visi mano draugai liko ramioje ir sočioje Olandijoje. Dalis jų grįžo namo.

Indoneziečiai savo šalimi didžiuojasi ne tik dėl jos egzotikos, daugianacionalinės kultūros ir turtingos virtuvės bei aštrių prieskonių įvairovės. Daugelis sugeba priimti realybę tokią, kokia ji yra, bandydami pakeisti tik tai, ką jie asmeniškai gali pakeisti.

Tam reikia paprasčiausios žmogiškos savigarbos ir savasties. Viena yra kritikuoti, o visai kita – be paliovos dramatizuoti situaciją ir sakyti, „kaip viskas čia blogai“.

A. Maldeikienė taip pat pateikia daugybę skaičių apie dabartinę Lietuvos ekonomikos būklę ir prognozes artimiausiems metams.

Tačiau aš nelabai pasitikiu skaičiais ir kiekybiniais socialinių mokslų metodais, ypač bandant apskaičiuoti ateitį. Galima prognozuoti, skaičiuoti, pasitelkiant išradingiausias ir naujausias statistines programas, dirbančias su mažiausiomis paklaidomis, bet galiausiai neretai atsitinka taip, kad visos prognozės nueina šuniui ant uodegos. A. Maldeikienė už mane tikrai geriau žino, kad socialinė realybė yra žymiai sudėtingesnė nei ją būtų galima apskaičiuoti ir aprašyti skaičiais, o juo labiau nuspėti ateitį. Mokslinės ekonominės prognozės dažnai yra kaip paprasčiausi raganų burtai.

Su kiekvienos šalies sėkme ar nesėkme gali būti panašiai kaip sergant vėžiu. Sergantysis mato gailestį akis nusukančių gydytojų žvilgsniuose, girdi užuojautas ir moralus iš nesusipratusių kolegų, kad kiti žmonės esą suserga dar sunkiau, perskaito baimę savo artimųjų veiduose. Mokslinė medicininė statistika taip pat nieko gero nežada.

Dažnai diagnozės būna pačios prasčiausios, ypač jei diagnozė vėlyva. Tačiau neretai užtenka tik tikėjimo. O būna, ir be tikėjimo, žmogus serga, gydosi, kenčia iš kojų verčiančią radioterapiją ir chemoterapiją, jam žada porą trejetų metelių, o jis vis tiek, visų gydytojų, tikinčių tik mokslinėmis prognozėmis, nuostabai, ima ir pasveiksta.

Taip, visos iki šiol Lietuvos vyriausybės kaip reikalas susimovė. Neturėjo vizijos, nedarė būtiniausių reformų, neužtikrino Lietuvos energetinio saugumo, nekūrė mūsų valstybės įvaizdžiu, rūpinosi daugiau savo ar stambaus verslo interesais nei juos išrinkusių rinkėjų ir visiškai nepasiruošė krizei. Ypač socialdemokratai, kurie per devyniolika nepriklausomybės metų ragavo daugiausiai valdžios, ar vieni būdami valdžioje, ar užimdami vyraujančias pozicijas koalicinėse vyriausybėse.

Tarp daugelio pokomunistinių valstybių Lietuva yra unikali tuo, kad buvę komunistai sugebėjo taip ilgai ne tik išsilaikyti politikos viršūnėje, bet ir įsitvirtinti kaip galingiausia politinė jėga, su tvirtais ryšiais versle ir valstybės tarnyboje bei vidine vienybe, kuri nebūdinga nė vienai kitai Lietuvos partijai.

Taip, ši pasaulinė ir mūsiškė krizė ilgokam Lietuvą pasodino į dugną. Sveikas protas sako, kad kitais metais bus dar sunkiau, o 2011 m. reikalai turėtų pradėti gerėti. Tačiau turbūt praeis mažiausiai keletą metų, kol Lietuvos ekonomika pastebimiau pradės įsibėgėti ir vėl sparčiau augti.

Tačiau Lietuva nėra tik neefektyvi ir korumpuota valdžia bei beskrupulingi verslininkai.

Mąstau labai realistiškai. Kaip ir Jūs, p. Maldeikiene, dirbu tik universitete, todėl mano „pakylėtas“ kalbėjimas su „tokia perspektyva“ yra ne iš po „rožinio šydo“.

Niekas nežino, kaip reikalai Lietuvoje pasisuks po kelerių metų, net jei prognozės šiuo metu nieko gero nežada. Aš esu linkusi tikėti, kad viskas bus gerai. Stebuklų nesitikiu, bet kas gali pasakyti, kas bus rytoj?