Gyvename fantastiškai sėkmingame pasaulyje (kokia erzinanti įžvalga beviltiškais laikais, tiesa?). Pasaulyje, kuriame mums kasdien kartoja, jog esame išskirtiniai: „verti gyventi geriau“, o ir atrodyti nuostabiai – „nes jūs to verta (-i).“ Tiesa, sėkmingųjų visuomenė toleruoja tik sėkminguosius ir stipriuosius – silpnieji juos erzina, primindami apie jų pačių pažeidžiamumą ir laikinumą šiame nuostabiame pasaulyje, kuriame privalome išlikti nuostabūs bet kokia kaina.
Sėkmingųjų visuomenėje klaidos neatleidžiamos, nes tai silpnųjų savybė. O jei kartais ir klystama, tai taip neva reikia. Už klaidas sėkmingųjų pasaulyje dar ir baudžiama – užmiršimu. Ar tokioje visuomenėje įmanoma sugalvoti baisesnę bausmę, nei išnykimas iš žmonių sąmonės ir jų atminties?
Nebijantys klysti
Seras Kenas Robinsonas, britų autorius, inovacijų kūrimo bei žmogiškųjų išteklių ekspertas, vienoje savo paskaitų papasakojo trumpą istoriją apie ramią šešerių metų mergaitę, visuomet sėdėjusią paskutiniame suole. Ši mergaitė turėjo sunkumų sutelkiant dėmesį, tačiau kartą piešimo pamokoje ji buvo net labai susikaupusi. Mokytoja priėjusi jos paklausė – „ką čia pieši?“ Mergaitė nedvejodama atsakė – „aš piešiu Dievą.“ Mokytoja abstulbusi tarė, jog „niekas pasaulyje nežino, kaip Dievas atrodo“, tačiau mergaitė visiškai nesuglumusi atrėžė – „po minutėlės visi sužinos.“
Vaikai nebijo klysti, nes dar nežino, kokias pasekmes jų klaidos sukelia. Ir nors nebijojimas klysti dar visai nereiškia kūrybiškumo, bet tai yra pirmasis ir būtinas žingsnis kūrybiškumui nevaržomai bręsti. Keno Robinsono žodžiais tariant, „jeigu nesi pasiruošęs suklysti, niekuomet neįstengsi sukurti nieko originalaus.“
Ši „klaidos stigma“ giliai įsismelkusi mūsų švietimo sistemoje, kur mokyklų, kolegijų ir net universitetų klasėse bei auditorijose mums į galvą kasdien kalama, jog reikia oriai „išdeklamuoti“ išmoktas žinias be jokių klaidų. Tik išskirtiniais atvejais prašoma „perkošti“ išmoktą informaciją per savąjį vidinį filtrą bei įžvelgti jos trūkumus, su kažkuo nesutikti, kažkam nepaklusti. Štai dėl ko mūsų mokyklose (ir, visų liūdniausia, vis dar mūsų universitetuose) nuosekliai ugdomas nuolankumas, užuot ugdžius kūrybiškumą. Artes liberales, septynių laisvųjų menų principai, praktiškai ir iš esmės įgyvendinti vos vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje.
(Ne)tikrieji švietimo tikslai
Remiantis tradicine artes liberales samprata, laisvieji menai yra skirti ne studentų paruošimui gyvenimui, bet mokslo sekimui griežtąja šio žodžio prasme, t.y. filosofijos ir teologijos deriniu, žinomu kaip scholastika. Anot šios tradicijos esama septynių menų, grupuojamų į dvi grupes. Pirmoji apima gramatiką, retoriką ir dialektiką, kitaip tariant tai yra kalbos, oratorijos ir logikos mokslai, geriau žinomi kaip artes seminocales (lot. kalbų studijos).
Antroji grupė apima aritmetiką, geometriją, astronomiją ir muziką – drauge tai sudaro matematinę – fizinę disciplinas, geriau žinomas kaip artes reales arba physicae. Pirmoji mokslų grupė vadinama artes triviales (triviumas), o grupė matematinių disciplinų – artes quadriviales (kvadriviumas).
Visi septyni menai yra studijų sistemos dalys – su trimis kalbų studijų šakomis apačioje, keturiomis matematinėmis studijų šakomis viduryje ir apskritai mokslu viršuje.
Šiandien šis, nors ir patobulintas bei pritaikytas prie šių dienų reikalavimų, švietimo modelis yra plačiai taikomas JAV (kuri išsiskiria aukštu universitetų lygiu viso pasaulio kontekste – taipogi ir Europos), aukštosiose mokyklose, kur akcentuojamas visapusis žmogaus ir asmenybės lavinimas.
Artes liberales šiandien mums tampa tokia svarbi todėl, jog daugumos edukologų vertinimu, besimokantieji susiduria su problemomis bandydami apibrėžti išmoktus terminus, skirdami vienus terminus nuo kitų, bandydami identifikuoti jų skirtumus ar pateikdami atremiančius argumentus. Besimokantieji dar dažniau susiduria su sunkumais bandydami susieti skirtingose disciplinose įgytas žinias. Panašu, kad šiandien besimokantieji labai greitai užmiršta ko išmokę ir yra menkai motyvuoti mokytis apskritai.
Man apskritai niekada nebuvo suprantama, kaip pratimus kūno kultūros pamokose įmanoma vertinti pažymiais, juk tai tiesiogiai ir vienareikšmiškai susiję su įgimtais žmonių gebėjimais – dešimtukus gauna stipriausieji, šešetus „nutukėliai“ ir „netikėliai“, kuriems geraširdis „fizrukas“ dar suteiks galimybę (ir tai bus ryškiausias jo dvasios kilnumo manifestas) parašyti referatą apie kūno masės indeksą.
Arba kaip galima rašyti pažymį už dailės pamokoje nupieštą medį, muzikoje sudainuotą sutartinę, bet ramiu veidu trivialia įskaita vertinti pasiekimus pilietinės visuomenės ugdymo ar etikos pamokose, kur ugdomas ne tik asmenybės pilietinis sąmoningumas, bet ir moralinė pozicija daugeliu reikšmingų gyvenimo aspektų atžvilgiu?
Anot jau ne sykį minėto Keno Robinsono, visoje mūsų planetoje švietimo sistemos sudarytos remiantis ta pačia disciplinų hierarchija – viršuje matematika ir kalbos, po to seka humanitariniai mokslai ir tik pačioje apačioje – menai. Daugumoje planetos vietų menai taip pat turi atskirą hierarchiją – dailei ir muzikai suteikiamas aukštesnis statusas nei teatrui ir šokiui. Pasaulyje iki šiol nėra tokios šalies, kurioje būtų mokoma šokio kiekvieną dieną taip, kaip yra mokoma matematikos.
Į klausimą, kokia apskritai yra mūsų švietimo sistemos prasmė, Kenas Robinsonas pateikia atsakymą – mes norime sukurti kuo daugiau universiteto profesorių. Anot jo, profesoriai tarsi įkūnija žmonijos pasiekimų viršūnę. Taip yra todėl, kad švietimo sistemos atsirado tiktai XIX amžiuje ir sukurtos jos buvo tik tam, kad tenkintų industrializmo poreikius. Taigi dalykai, kurie yra labiausiai orientuoti į darbinę veiklą yra švietimo sistemos hierarchijos viršuje. Štai dėl ko visą mūsų gyvenimą esame atkalbinėjami nuo užsiėmimo dalykais, kurie mums patinka, bet ateityje nesuteiks mums darbo vietos. Ir štai dėl ko kasdien buvome ir esame įtikinėjami tuo, jog veikla, teikianti mums malonumą, mums niekada neuždirbs duonos. Galbūt dėl to pasaulyje tiek daug nelaimingų žmonių, kasdien dirbančių ne savo darbus?
Mus stiprinančios klaidos
Tik ne primityviam protui suprantama, jog žmogaus esybėje slypi jo silpnumas, įgimtas jo netobulumas. Klysti, o vėliau padarytas klaidas atitaisyti yra dalis natūralios žmogaus gyvenimo gamos – mes esame stiprūs tiek, kiek klaidos mūsų nepalaužia, kiek jos mus sustiprina. Klaidos ir pasimokymas iš jų yra mūsų socialinės evoliucijos širdis, nes visko mūsų gyvenime reikia mokytis.
Pats sunkiausias dalykas socialiniam aktoriui yra bendravimas su kitais žmonėmis ir jo mes išmokstame darydami klaidas, kurias neišvengiamai darome, ir per pamokas, kurias privalome išmokti.
Jeigu toks vertinimas įsigalėtų mūsų šalyje, už politikų padarytas žmogiškas klaidas būtų atleidžiama, už tikrąsias būtų amžiams nubaudžiama – pamiršimu. Galbūt tada vieną dieną suprastume gyvenantys šalyje, kur prabangų automobilį nusipirkęs parlamentaras (geras savo srities ekspertas) nebūtų išmestas į šiukšlių dėžę, o valstybę išdavę rusakalbiai (rusofilai?) eksprezidentai ar „agurkų baronai“ netaptų šalies atstovais Europos sostinėje.