Galima į šį dokumentą žvelgti skeptiškai ir kritikuoti jau šiandien, net neesant oficialaus juodraščio – juk dėl keliolikos ar keliasdešimt puslapių naujo teksto niekas iškart saugesnis netapo ir netaps. Tačiau galima galvoti ir kitaip – pirmą kartą istorijoje Lietuva, turi galimybę tokiomis pačiomis teisėmis kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kiti „senieji“ NATO nariai dalyvauti diskusijose dėl Aljanso ateities. Galima pabandyti šia galimybe pasinaudoti.
Yra kelios esminės priežastys, kodėl pradėta rengti nauja NATO strateginė koncepcija. Pirmiausia, nuo 1999 m. (kai buvo patvirtintas dabar galiojantis analogiškas dokumentas), visiškai pasikeitė grėsmių pobūdis. Tuomet didžiausias iššūkis bloko saugumui buvo regioniniai karai Balkanuose, dabar - terorizmo plėtra, Irano bei Šiaurės Korėjos branduolinės ambicijos, silpnos ar žlungančios valstybės Afrikoje bei Azijoje, energetinis, kibernetinis, finansinis ir kitoks Europos pažeidžiamumas. Be to, 1999 m. pradžioje NATO sudarė 16 šalių, o šiandien – 28.
Naujosios valstybės turi savų interesų, todėl būtina atsižvelgti ir į juos. Ekspertai atkreipia dėmesį ir į dar vieną aplinkybę – per pastaruosius dešimt metų gerokai išaugo Europos Sąjungos vaidmuo saugumo ir gynybos užtikrinimo srityje, neįmanoma negirdėti sustiprėjusios Rusijos siūlymų dėl Europos saugumo architektūros ateities. NATO gi per tuos pačius dešimt metų taip ir nesukūrė patikimos ir efektyvios krizių valdymo pajėgumų generavimo sistemos – planuojant karines operacijas nuolat susiduriama su pajėgumų trūkumo problema. Naujai išrinkti entuziastingi JAV bei NATO vadovai užsimojo minėtas problemas spręsti iš esmės. Ir pradėti nuo naujos NATO strateginės koncepcijos sukūrimo.
Visai realu, kad naujoji, šalių narių „konsensusą“ įkūnijanti strategija bandys „apimti viską“, todėl taps dar viena politine neįgyvendinama deklaracija. Arba turėsime dar vieną „filosofinį“ dokumentą, kuris nepasakys nieko naujo nei apie grėsmes (energetinių išteklių tiekimo sutrikimai, masinio naikinimo ginklai, žlungančios valstybės grėsmėmis jau buvo įvardintos ne viename dokumente), nei apie būdus kaip su jomis kovoti (kad būtini politinė valia ir bendradarbiavimo su išorės partneriais stiprinimas, kad reikia daugiau pajėgumų ir finansinių išteklių, minėta jau ne kartą).
Gali būti, jog „protingų žmonių“ ir naujųjų narių bus išklausyta, bet galutinė naujosios NATO strategijos versija turės mažai bendra su diskusijų metu išsakytais siūlymais. Kitaip tariant, visai realu, jog po didžiulio triukšmo naujosios NATO strateginės koncepcijos pridėtinė vertė tebus įvykę vieši debatai, nes vėliau nepavyks sutarti dėl koncepciją detalizuojančių dokumentų arba pastarieji nebus įgyvendinami. Galbūt džiaugtis beliks tik tuo, kad pagaliau paaiškės šalių narių ir išorės veikėjų (partnerių bei oponentų) požiūris į NATO. Ką gi, tokiu atveju beliks konstatuoti, jog ryški viešųjų ryšių kampanija ne geriausius laikus išgyvenanačiam Aljansui taip pat buvo reikalinga.
Ir vis dėlto, tai nereiškia, jog Lietuvai neverta vargintis teikiant siūlymus dėl naujos NATO strateginės koncepcijos. Lietuvoje neseniai viešėjęs naujasis NATO generalinis sektretorius Andersas Foghas Rasmussenas naujosios NATO strateginės koncepcijos kūrimo procesą žadėjo paversti pačiu atviriausiu Aljanso istorijoje. Su galima priešiška reakcija naujasis NATO vadovas pasiryžęs kovoti ne slėpdamas šį dokumento nuo potencialių oponentų (kaip buvo daroma iki 1991 m.), bet įtraukdamas pastaruosius (pavyzdžiui Kremlių) į diskusijų procesą. Todėl ir Lietuvos diplomatai turėtų ne tik patys aktyviai formuoti šalies poziciją, bet ir atrasti būdų, kaip į NATO ateities vizijos kūrimą įtraukti šviesiausius Lietuvos protus.
Mobilizuoti intelektualines pajėgas ir nebijoti dar kartą sulaukti siūlymų patylėti būtina ne tam, kad pasauliui primintume apie Lietuvą. Būti konstruktyviai aktyviems yra kitų, gerokai svarbesnių priežasčių. Visų pirma, Lietuvai tikrai ne vis vien, kaip atrodys organizacija, į kurią įstoti siekta daugiau nei dešimtmetį. Antra, politikai ir diplomatai turi laužyti mitą, jog lietuvių iš principo nedomina užsienio politika. Nedomina ji mūsų visuomenės tik tuomet, kai jai nepateikiama informacijos apie šalia mūsų vykstančius procesus, derybas, diskusijas bei galimybes visame tame procese dalyvauti. Trečia, reikia pripažinti, jog Lietuva vis dar mokosi žaidimo tarptautinėje aplinkoje taisyklių – kartais net ir žaisdama lemiamuose jų etapuose.
Vertinant objektyviai, negalima teigti, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys diskutuojant NATO ateities klausimais yra visiškai pasyvios. Diskusija tiek su partneriais, tiek tarp šalies diplomatų bei kitų pareigūnų vyksta jau mažiausiai pusmetį. Kartais į šiuos „pasikalbėjimus“ kviečiami ir akademinio sluoksnio atstovai. Vis dėlto, jeigu neskaitytume labai ankstyvos Rytų geopolitikos centro ekspertų analizės, niekas iš užsienio politikos formuotojų ir įgyvendintojų iki šiol nesugebėjo sistemingai, atvirai, nedeklaratyviai ir raštu išdėstyti, ko konkrečiai tikimes iš NATO per ateinantį dešimtmetį ir kaip visa tai pasiekti.
Dėl kai kurių pamatinių dalykų viskas aišku - NATO privalo kurti tokią politinę aplinką, kad „naujos“ ir „senos“, „simetrinės“ ir „asimetrinės“, realios ir potencialios grėsmės nevirstų konfliktais. O jeigu konfliktas vis dėlto kilo – būtina turėti mechanizmą, kuris garantuotų greitą ir efektyvų NATO įsitraukimą, siekiant šį konfliktą sureguliuoti. Dėl to sutinka visos Aljanso narės, mes galime tai pakartoti. Kitas klausimas – kaip minėtų tikslų pasiekti. Kalbant apie neagresyvios, taikios politinės aplinkos kūrimą – kaip sureguliuoti Aljanso santykius su partneriais? Ar turėtume siekti įtikinti draugiškumą Rusijai demonstruojančias šalis, kad kalbant apie energetinį bei kibernetinį saugumą, mūsų regionui aktualu sukurti mechanizmą, kuris padėtų apsisaugoti ne nuo Irano ar Somalio, bet nuo agresyvios Kremliaus politikos padarinių?
Ar privalome toliau aktyviai remti Gruzijos ir Ukrainos narystę bloke, jei NATO generalinis sekretorius santykiuose su Rusija ragina pamiršti nesutarimus ir koncentruotis „ties tais klausimais, dėl kurių Rusija ir NATO sutaria“ (kitaip tariant, nebekelti Gruzijos bei Ukrainos narystės Aljanse klausimo, nes dėl to iš esmės ir kyla didžiausia trintis). O ką daryti su Australija, Japonija ir kitomis NATO nepriklausiančiomis, tačiau Vakarų pasauliui priskiriamomis ir reikšmingai prie Aljanso misijų prisidedančimis šalimis? Jei NATO reikalinga jų parama, galbūt verta siūlyti šiems partneriams suteikti balsavimo teisę priimant svarbius strateginius sprendimus? Jei NATO svorio centras tokiu būdu persikeltų už Europos ribų, galbūt verta pasvarstyti apie politinę ir karinę Aljanso paramą Europos Saugumo ir Gynybos Politikos plėtrai?
Kita grupė klausimų susijusi su NATO atsakomybės ribomis. Ar mes norime, kad NATO, t.y iš esmės karinis Aljansas, įsitrauktų, kaip kartais siūloma, sprendžiant klimato kaitos, humanitarinių katastrofų, pabėgelių didėjimo, kitus globalius iššūkius? Norai norais, tačiau akivaizdu, kad susidoroti su visais iššūkiais vienai organizacijai neįmanoma. Todėl gal verčiau siūlyti sausrų, potvynių, vandens bei maisto trūkumų sąlygojamais iššūkiais užsiimti Jungtinėms Tautoms bei nevyriausybinėms organizacijoms, politines diskusijas globaliais klausimais rengti ESBO rėmuose, o energetiką palikti ES?
Šitaip NATO galėtų koncentruotis ties tuo, ką išmano geriausiai, t.y. rengti ir tobulinti kolektyvinius kiekvienos šalies narės gynybos planus. Juk nors per dešimt metų daug kas pasikeitė, atsirado naujų grėsmių, tačiau „tradiciniai“ iššūkiai taip pat niekur nedingo (tiems, kas vis dar įsitikinę, jog Rusija nemodeliuoja karinių veiksmų prieš NATO nares, vertėtų atidžiau panagrinėti Rusijos ginkluotojų pajėgų mokymų „Ladoga 2009” ir šalia Lietuvos sienos rengtų Rusijos Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2009“ tikslus bei scenarijų).
Suformuluoti ir apginti savo viziją diskusijose dėl NATO ateities iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Tačiau pakėlę akis nuo vietos skandalų ir ekonominio nepritekliaus sąlygotų vidaus „aktualijų“ pamatytume jog visi instrumentai – mūsų rankose. Turime ir protingų žmonių, ir priėjimą prie spendimų priėmimo mechanizmo. Tačiau kol kas ne mūsų, o Danijos Tarptautinių Studijų Instituto (DIIS) analitikai rengia tyrimus apie tai, kokia bus naujoji NATO strateginė koncepcija.
Ne Lietuvos, o Estijos Tarptautinio Gynybos Studijų centro ekspertai analizuoja, koks dokumentas geriausiai atitiktų regiono interesus. Netgi Suomijos (ne NATO narės) Nacionalinio gynybos universiteto akademikai parengė nemažos apimties studiją apie tai, kokia kryptimi galėtų vykti tolimesnė NATO transformacija. Tuo tarpu apie ką diskutuoja ir ką svarsto Lietuvos pareigūnai, diplomatai, mokslininkai ir šiaip ekspertai – iki šiol nelabai aišku. Kita vertus, dar turim laiko - belieka tikėtis, jog per jį ir bus spėta suformuluoti Lietuvos NATO ateities viziją.