Kai kuriuos iš jų norėčiau šia proga prisiminti, išryškindamas Konstitucijos vietą politinėje realybėje, o ne vien apsiribodamas visiems žinomais teiginiais, kad Konstitucija yra Tautos aktas ir Sutartis, įprasminanti Valstybę, kaip Tautos organizaciją, kad Konstitucija riboja valdžios despotiją ir gina žmogaus teises.
Sakoma, kad vienas iš veiksnių, parodančių valstybės pripažįstamas ir skatinamas vertybes, yra valstybės šventės. Žvilgtelėjus į Lietuvos valstybės švenčių dienų sąrašą greta įprastų krikščioniškajai Vakarų tradicijai datų bei svarbiausių Lietuvos valstybingumui datų nepamatai daugeliui valstybių įprastos šventės, kuri taip pat yra viena iš svarbiausių šalies valstybingumui – Konstitucijos dienos.
Valstybės švenčių sąraše puikuojasi tokios datos kaip birželio 24-oji – kurią atsižvelgiant į jos atsiradimo aplinkybes ir priežastis (alaus gamintojų kampanija su šūkiu „Išlaisvinkim Jonines“) kartais maga pavadinti Alaus diena. Yra ir kita, kur kas labiau kontraversiška, Valstybės šventė – gegužės 1-oji, kurią dažnam mūsų valstybės piliečiui taip pat dažnai įprasmina alus ir stipresni gėrimai.
Tačiau bent keli mėginimai pakeisti tokią situaciją praėjusios kadencijos Seime žlugo, o šios kadencijos Seimas kol kas siūlymo Konstitucijos dieną paskelbti Valstybės švente nė nesvarstė. Nors kam jau kam, o bent jau formaliai konservatizmo vertybes išpažįstančiai ir propaguojančiai partijai tokios vertybės, kaip teisės viršenybė ir Konstitucija, stabilumas ir tradicija turėtų būti svarbios. Tačiau panašu, kad galime toliau girdėti ne tiek apie vertybes, kiek apie vadinamąjį pragmatinį pasirinkimą ir pataikavimą minios nuotaikoms.
Kai pasižiūri į šiandienines realijas, pamatai, kad Konstitucija toli gražu netapo ypatinga vertybe politiniam elitui, žmogaus teisės ir demokratija taip pat ne visada suvokiamos kaip neatskiriamos nuo Valstybės nepriklausomybės vertybės, nors atrodytų, to mokė Lietuvos istorija.
Tai, kad demokratija yra būtina Lietuvos nepriklausomos valstybės egzistavimo ir raidos sąlyga, puikiausiai suvokė Lietuvos pasipriešinimo okupacijai vadovybė, 1949 m. vasario 16 d. priėmusi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Joje buvo atmestas nuo 1926 m. įvestas autoritarinis režimas, daug prisidėjęs prie to, kad visuomenė būtų nepasirengusi 1940 metų agresijai ir būtų „imlesnė“ kitai, jau svetimųjų atneštai, ir gerokai žiauresnei bei neapykantą bendrapiliečiams propaguojančiai diktatūrai.
Atrodo, kad ilgainiui pagarba Konstitucijai šalyje ne stiprėja, kaip turėtų būti demokratijai bręstant, o veikiau silpsta. Paminėsiu tik keletą pavyzdžių, kurių sąrašas, žinoma, galėtų būti gerokai ilgesnis, tad siūlyčiau nepykti tiems, kurie galėtų pateikti, jų nuomone, svarbesnių atvejų, kuriais siekiama ignoruoti ar net akivaizdžiai pažeisti Konstituciją. Prisipažinsiu, kad daugelio jų prieš 5-10 metų būčiau negalėjęs net įsivaizduoti.
Štai, pavyzdžiui, kelios visais kampais išnagrinėtos istorijos, bylojančios politinio elito požiūrį į Konstituciją. „Leo LT“ bendrovė (ne Liuksemburgo energetikos bendrovė, turinti tokį patį pavadinimą) Seime buvo „prastumta“, nepaisant visų Konstitucijos ir ES teisės nuostatų, ribojančių monopolijas, skatinančių konkurenciją ir draudžiančių koncentruoti vienose rankose visą energetikos ūkį. Kiek kainuos šios avantiūros pasekmių likvidavimas ir ar apskritai ji nevirs dar viena, tik kieno nors kito, avantiūra, kol kas galima tik spėlioti.
Kitas pavyzdys, iškalbingai liudijantis požiūrį į Konstituciją, yra akivaizdus Konstitucijos ir įstatymų nepaisymas net vienerius metus neatleidžiant iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininko (būta ir daugiau istorijų, kai kitų teismų pirmininkai ir kiti valstybės pareigūnai taip pat nebuvo atleidžiami pasibaigus jų įgaliojimų laikui). Tąkart net pradėtos kurti teorijos apie Seimo suverenitetą, nevaržomą jokių mandatų ir konstitucinių pareigų. Konstitucinis Teismas greitai tokias teorijas išsklaidė, tik nežinia, ar ilgam.
Kiekvieną kartą, kai kas nors, įkvėpimo pagautas, pasakoja apie niekieno nevaržomas Tautos atstovybės galias, prisimenu 2001-2002 metus, kai vyko konsultacijos dėl Lietuvos stojimo į NATO. Jos buvo ir tam tikras išbandymas mūsų Konstitucijai, joje įtvirtintai valstybės institucijų sąrangai ir jų įgaliojimams.
Tąkart Lietuvos buvo prašoma Vengrijos ir Čekijos pavyzdžiu keisti Konstituciją išeliminuojant parlamentą iš sprendimų dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo NATO kolektyvinei gynybai. Nors daugelyje NATO valstybių parlamentai tvirtina sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, tokiu būdu buvo iš esmės išreikštas nepasitikėjimas naujų valstybių narių parlamentais, nuogąstaujant, kad ginkluoto užpuolimo atveju parlamentai gali nepatvirtinti sprendimo suteikti ginkluotą pagalbą kitoms užpultoms NATO šalims (tiesą sakant, atrodė, kad logikos tokiuose svarstymuose buvo mažai, nes lygiai taip pat galėtų nebūti didesnių garantijų, kad vykdomoji valdžia priims būtinus sprendimus).
Nesutikome, tvirtindami, kad Lietuva yra pakankamai įsitvirtinusios demokratijos valstybė, kurios parlamentas vykdys tarptautinius įsipareigojimus, paties patvirtintus ratifikuojant Šiaurės Atlanto Sutartį (tokia Seimo pareiga išplauktų ir iš konstitucinio pacta sunt servanda (sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo) principo, ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį Seimui privalomi jo paties priimami aktai). Lietuvos Konstituciją pavyko apginti, jos nereikėjo keisti.
Tačiau šiandien matydamas kai kurių labai garbingų žmonių propaguojamas nevaržomos konstitucinių pareigų „parlamentinės demokratijos“ idėjas turbūt pripažinčiau tuometinių nuogąstavimų pagrįstumą, nes nežinau, ar galiu būti tikras, kad prireikus padėti, tarkime, užpultai priešo Portugalijai, Seimas priimtų tokį sprendimą. Juolab, kad dalis Seimo narių skųsdamiesi Konstituciniam Teismui apskritai suabejojo, ar Lietuvos narystė NATO, NATO kolektyvinės gynybos principas ir Seimo pareiga vykdyti jo paties ratifikuotą Šiaurės Atlanto Sutartį atitinka Konstituciją, tarsi nė nebūtų buvę minėtos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, jau tada bylojusios apie Lietuvos valstybės geopolitinę orientaciją ir siekį integruotis į Vakarų demokratinę bendriją, tarsi nebūtų 1992 m. Konstitucinio akto dėl nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas.
Dar vienas iškalbingas pavyzdys, liudijantis požiūrį į savo šalies Konstituciją, yra atkaklus įtakingos lobistų grupės siekis bet kokia kaina „apeiti“ konstitucinį dvigubos pilietybės draudimo principą ir kaip nors suteikti galimybę ją turėti visiems nekeičiant Konstitucijos, o priimant jai prieštaraujantį įstatymą. Bene geriausiai tokį požiūrį iliustruoja vienos iškilios užsienio lietuvės raginimas Seimo nariams pirma priimti politinį sprendimą, kad visi lietuviai galėtų turėti dvigubą pilietybę, ir tik po to pažiūrėti, kaip prie jo priderinti Konstituciją.
Liūdniausia yra tai, kad tokiais pseudoteisiniais argumentais griaunama Lietuvos pilietybė, kaip konstitucinė vertybė, nes ji menkinama skatinant Lietuvos piliečius rinktis kitų šalių pilietybę ir žadant kaip prizą jiems palikti Lietuvos pilietybę. Dvigubos pilietybės ir ją turinčių asmenų lojalumo Lietuvai problemą bene ryškiausiai parodo kai kurių dvigubą pilietybę turinčių asmenų pasipiktinimas, kad jiems, kaip Lietuvos valstybės piliečiams, reikia Lietuvos leidimo dirbti kitos šalies valstybės tarnyboje, nors jie visai nesipiktina tuo, kad jiems taip pat reikia tos kitos valstybės sutikimo dirbti Lietuvos valstybės tarnyboje (paprastai kantriai tokio leidimo laukiama). Žinoma, dažnai pamirštamos ir kitos konstitucinės Lietuvos piliečio pareigos: pavyzdžiui, dvigubą pilietybę turintys asmenys dažnai nenori girdėti apie pareigą registruotis kaip karo prievolininkams ir ginti Lietuvą ginklu jos užpuolimo atveju.
Kita vertus, propagandinio karo už dvigubą pilietybę fronte visiškai pamirštamos kur kas platesnės dvigubos pilietybės išplėtimo pasekmės. Būtų naivu tikėtis, kad tektų apsiriboti tik vieno Konstitucijos straipsnio pakeitimu. Tektų taip pat atverti Seimo duris dvigubą pilietybę turintiems asmenims, t. y. panaikinti konstitucinį draudimą asmenims, susijusiems priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei būti Seimo nariais, nes toks draudimas, sekant naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, tikėtina, galėtų būti laikomas diskriminaciniu ir eliminuojančiu iš politinio gyvenimo pernelyg didelę piliečių dalį.
Tektų susitaikyti su tuo, kad šalies likimą spręstų didelė dalis jos piliečių, pakankamai nesiintegravusių į Lietuvos gyvenimą ir lojalesnių kitai valstybei. Pagaliau tektų susitaikyti su keliais šimtais tūkstančių Lenkijos ar Rusijos pilietybę įgyjančių Lietuvos piliečių.
Kitas pavyzdys, demonstruojantis požiūrį į savo Konstituciją, yra vadinamosios „lenko kortos“ problema. Nors Konstitucija draudžia Seimo nariui būti susijusiam bet kokiu politinio pobūdžio pasižadėjimu užsienio valstybei, turime kelis Seimo narius, tikėtina, nepaisančius šio draudimo. Nors jie tvirtina Konstitucijos nepažeidžiantys, bet pamiršta pridurti, kokio pobūdžio pasižadėjimą yra raštu davę Lenkijos konsului ir kad turi Lenkijos įstatymu dėl „lenko kortos“ nustatytą pareigą gerbti ir nepažeisti svarbiausių Lenkijos valstybės interesų.
Vardan strateginės partnerystės Seimas nusprendė nesiaiškinti šios problemos, dar anksčiau Vyriausioji rinkimų komisija nevykdė savo konstitucinės pareigos neregistruoti tokių asmenų kandidatais į Seimo narius. Užsienio reikalų ministerija net prisiėmė sau Konstitucinio Teismo funkcijas, teigdama, kad minėto turinio Seimo narių santykiai su kita valstybe Konstitucijai neprieštarauja ir baugindama neigiamomis Lietuvai politinėmis pasekmėmis, jei ši problema būtų toliau keliama.
Mes patys negerbiame Konstitucijos vardan tariamo politinio tikslingumo ir „gerų santykių“ su kaimynais, tad vargu, ar reikia stebėtis, kai kiti ją gerbs dar mažiau. Taip pat nebereikia stebėtis tuo, kad vienos Rytų Lietuvos gyvenvietės seniūnas atsisako vykdyti Lietuvos teismo sprendimą dėl gatvių pavadinimo ne valstybine kalba pašalinimo, nes tikisi, kad mūsų Konstituciją ir įstatymus padedant kaimyninei valstybei bus galima išaiškinti kitaip.
Pastaruoju metu ekonominė krizė tapo pretekstu naujiems galimiems Konstitucijos pažeidimams pridengti. Pavyzdžiui, sklandantys planai dirbantiems pensininkams pensijas sumažinti didesne dalimi, nei kitiems, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, nes taip vienos žmogaus teisės (teisė į pensiją ir nuosavybės teisė) būtų varžomos dėl to, kad žmogus teisėtai naudojasi kita savo konstitucine teise (teise dirbti ir pasirinkti darbą). Tai konstatuota ir viename Konstitucinio Teismo nutarime.
Kita vertus, prieš, pavyzdžiui, pradedant kalbėti apie kasacijos galimybę administracinių teismų sprendimams, derėtų išanalizuoti specializuotų teismų steigimo galimybę numatančios Konstitucijos nuostatos prasmę, ar ji nebuvo numatyta būtent tam, kad šie teismai turėtų specialią veiklos sritį ir todėl nepriklausytų ir nebūtų subordinuoti bendrųjų teismų sistemai.
Ekonominės krizės sunkumams pridengti kartais pataikaujama ksenofobiniams ir homofobiniams minios instinktams, pavyzdžiui, rengiant ir priimant vadinamąjį antigėjiškų įstatymų paketą (be plačiai nuskambėjusio Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymo pakeitimų, Seime savo eilės dar laukia Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodeksų pataisos, numatysiančios atsakomybę už vadinamąją gėjų santykių propagandą). Diskriminaciniu ir antikonstituciniu šio įstatymų paketo pobūdžiu vargu ar suabejotų žmogaus teises, tarptautinės ir ES teisės aktus šioje srityje nors kiek išmanantis pilietis.
Tačiau Seimas, užuot taisęs padarytą klaidą, atrodo rengiasi kovai su Europos Parlamentu, išreiškusiu nepasitenkinimą Lietuvos praktika. Kad ši kova yra beprasmė ir iš anksto pralaimėta, aišku daugeliui, bet kiek politinių balų bus prisirinkta ir kiek neapykantos kitokios lytinės orientacijos žmonėms bus išlieta tokios kovos fronte. O kiek dėl tokios, atrodytų, paties Seimo susikurtos problemos dar bus be reikalo gadinamas Lietuvos tarptautinis įvaizdis.
Visi minėti pavyzdžiai iš esmės liudija tai, kad į Konstituciją žvelgiama ne vertybiniu, o grynai vartotojišku požiūriu, kaip į paprastą eilinį dokumentą, kuris turėtų būti pritaikytas prie esamo politinio ar tiesiog egoistinio intereso, o ne su kuriuo tie interesai turėtų būti derinami. Kažkuo tai primena požiūrį į partijos įstatus ir programinius dokumentus, kuriuos dažna partinė priežiūros institucija traktuoja taip, kaip reikia partijos vadovybei, o ne kaip mėgina įteigti besistengiantys išlikti principingi ir ištikimi deklaruojamai ideologijai partijos nariai.
Kitaip tariant, Konstituciją įvairios interesų grupės ar besikeičianti politinė dauguma stengiasi pertempti į savo pusę, užuot ieškojusi kompromisų ir derinusi skirtingus interesus konstitucinėje erdvėje. Kitiems tada dažnai tenka rinktis ištikimybę Konstitucijai arba ištikimybę politinei vadovybei (VSD skandalo metu dažnai skambėjusi frazė, kad reikia dirbti ne kažkokiai Lietuvai, o savo viršininkui, deja, nėra visiškai praradusi savo aktualumo).
Tačiau 17 Konstitucijos veikimo metų vis dėlto leidžia tikėtis, kad įvairioms interesų grupėms ją tampant, ji nebus sudraskyta, kad pagarbos Konstitucijai kultūra visiškai neišnyks iš mūsų gyvenimo. Pagrindo optimizmui suteikia daug žlugusių populistinių iniciatyvų iš esmės pakeisti Konstitucijos turinį (stiprinti prezidento galias, mažinti Seimo narių skaičių, nustatyti jų atšaukimo mechanizmą ir t.t.).
Konstitucijos pakeitimai dažniausiai buvo daromi tik gerai viską pasvėrus ir įvertinus, Konstitucijos pažeidimai anksčiau ar vėliau būdavo pašalinami. Tad tikėtina, didesnių Konstitucijos revizijų nesulauksime, jos iš esmės ir nebūtinos (svarstytina tik, pavyzdžiui, galimybė įvesti tarėjų specialistų institutą kai kurių kategorijų bylose; keisti aukštesnės instancijos specializuotų teismų teisėjų skyrimo tvarką, įtraukiant Seimą į skyrimo procesą; pasenusios struktūros ir įgaliojimų Valstybės gynimo tarybą pakeisti šiuolaikiniams saugumo iššūkiams pritaikyta Nacionalinio saugumo taryba).
Kaip ten bebūtų, pagarbos Konstitucijai kultūros palaikymui tikrai pasitarnautų didesnis Konstitucijos dienos įprasminimas Valstybės mastu, be abejo, taip pat savo egoistinių interesų apribojimas bendrų, Konstitucijoje išreikštų, interesų labui, kai kurių politikos procesų vyksmo perkėlimas iš Konstitucijos užribių į jos veikimo lauką. Paprasčiausiai derėtų gerbti ir laikytis Konstitucijos, nesiekti galbūt teisingų, galbūt ir kilnių tikslų neteisėtomis bei Konstitucijai prieštaraujančiomis priemonėmis.