Pastaroji, pasak Alfredo Nobelio valios, turi būti skirta „asmeniui, kuris nuveiks daugiausia ar geriausią darbą dėl brolybės tarp tautų, dėl panaikinimo ar sumažinimo reguliariųjų kariuomenių bei dėl indėlio ir rėmimo taikos susirinkimų”.

Nobelio premijos pradėtos teikti nuo 1901–ųjų. Kaip žinoma, visas premijas skiria švedų komitetai ir jos įteikiamos Stokholme. Tačiau taikos premiją skiria norvegų komitetas ir ji teikiama Osle. Mat švedų „kosmopolitas” A.Nobelis nurodė, kad taikos premiją turi skirti norvegų komitetas. Tad nuo 1905–ųjų, kai bendra Švedijos–Norvegijos monarchija išsiskyrė į dvi Karalystes, švedams teko garbė skirti ir teikti visas Nobelio premijas, išskyrus taikos.

Pagal Nobelio fondo statutą visi nominantai gauti Nobelio premijas yra slepiami ir nėra viešinami 50 metų. Gaila, bet nuo 1974–ųjų Nobelio fondo statutas nebeleidžia siūlyti nominantų po mirties. Tad įsigaliojus 50–ties metų senačiai 1901–1959–ųjų nobeliški archyvai atskleidžia itin įdomių paradoksų. Išaiškėjo siūlytų apdovanoti didžiai prieštaringų asmenų. Arba itin reikšmingų asmenybių, kurios – net kelis kartus nominuotos – taip ir negavo Taikos premijų, tačiau tapo pomirtinėmis legendomis “be Nobelio”...

Mahatma Gandhi ir Josifas Stalinas

Bene ryškiausia „be Nobelio” legendinė žvaigždė yra pasaulinio masto laisvės ir taikos simbolis Mahatma Gandhi (1869–1948). Dažnai sakoma, kad būtent šis indų humanistas ir taikus kovotojas už laisvę yra viso XX amžiaus stipriausias simbolis „prieš smurtą”. Tačiau, nepaisant 1937, 1938, 1939, 1947 ir 1948–aisiais teiktų net dvylikos siūlymų įteikti Nobelio taikos premiją Mahatmai Gandhi, šis nuostabus žmogus legenda nė karto ja nebuvo apdovanotas.

Rasa Gečaitė
Teisūs yra tie nuosaikesni kritikai, kad Nobelio taikos premija „devynių mėnesių prezidentui“ yra didis įpareigojimas. Jei šiandien Amerika nesusigrąžins pasaulio taikos svarstyklių balansuotojo vaidmens, rytoj „politologai“ gali neturėti apskritai ko komentuoti...
Kas buvo vertesni vietoj jo? 1937–aisiais Nobelio taikos premija buvo įteikta Robertui Ceciliui. Kokioje nors enciklopedijoje turbūt galima rasti nuorodą Lord Cecil of Chelwood ir net žinių apie šį garbų asmenį, tačiau... O 1938–aisiais buvo pagerbtas Nanseno tarptautinis biuras pabėgėliams. 1939–1943 m. taikos premijos nebuvo skiriamos dėl bręstančio ir prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. 1947–aisiais vietoj siūlyto Mahatmos Gandhi buvo apdovanoti... kvakeriai, t.y. Amerikos draugų tarnybos komitetas (American Friends Service Committee). Galima tik spėlioti, ar 1948–aisiais norvegų komitetas būtų pagaliau skyręs taikos premiją vėl pasiūlytam M.Gandhi, jeigu šis nebūtų nužudytas. Tais metais niekam neskyręs premijos komitetas viešai pasiaiškino „nesant tinkamo gyvo kandidato”.

Nobelio komitetų archyvai atskleidžia daugybę įdomybių. Pasirodo, Nobelio taikos premijai net du kartus buvo siūlytas nominuoti Josifas Stalinas. 1945–aisiais ir 1948–aisiais už jo „pastangas užbaigti Antrąjį pasaulinį karą”. Įdomu, kas išdrįso Stalinui išversti į rusų kalbą norvegų komiteto paaiškinimą 1948–aisiais dėl premijos neskyrimo „nesant tinkamo gyvo kandidato”...

Galbūt kaip tik istorinė sąžinės gėda dėl Mahatma Gandhi norvegų komiteto narius kartais padrąsina priimti itin ryžtingus sprendimus. Pavyzdžiui, kai Dalai Lama buvo apdovanotas Nobelio taikos premija 1989–aisiais, komiteto pirmininkas oficialiai pripažino, kad „iš dalies tai yra duoklė Mahatma Gandhi atminčiai”.

Verta pasidomėti ir buvusių „lėmėjų” argumentais. 1999–ųjų gruodį tinklalapio „Nobelprize.org Peace” redaktorius Oyvindas Tonnessonas paskelbė savo straipsnį „Mahatma Gandhi, trūkstamas laureatas”. Jis cituoja norvegų komiteto patarėjo prof.Jacobo Wormo–Muellerio neigiamus dėl M.Gandhi argumentus pranešime, kurį jis teikė Nobelio taikos komitetui ir nulėmė 1937–ųjų sprendimą. „Jis yra neabejotinai geras, kilnus ir asketiškas asmuo – iškilus žmogus, kuris vertai aukštinamas ir mylimas Indijos masių.” Tačiau... „aštrūs posūkiai jo politikoje, kuriuos vargu ar gali patenkinamai paaiškinti jo sekėjai. /.../ Jis yra laisvės kovotojas ir diktatorius, idealistas ir nacionalistas. Dažnai jis yra Kristus, bet staiga vėl paprastas politikas.” Ir dar. „Bet kas galėtų pasakyti, jog svarbu, kad jo gerai žinoma kova Pietų Afrikoje buvo tik dėl indų, bet ne dėl juodaodžių, kurių gyvenimo sąlygos buvo net blogesnės.” Pribloškiantys argumentai...

Taikos premija – skola ar sąžinė?

Visame pasaulyje daugybė kritikų nuo pat spalio 9–osios, kai buvo paskelbta Nobelio taikos premija B.Obamai, bemaž unisonu kritikuoja norvegų komiteto sprendimą. Dažniausiai girdimas keistokas dvigubas priekaištas, neva „per anksti Obamai“ ir „pernelyg politizuotas sprendimas“. Tuo tarpu oficialus komiteto pranešimas bemaž kartoja Alfredo Nobelio valią: „Už jo ypatingas pastangas stiprinti tarptautinę diplomatiją ir bendradarbiavimą tarp žmonių.“

Šįkart norvegų komitetas ir jo patarėjai išvengė pavėluoto atsiprašymo „nesant tinkamo gyvo kandidato...“ Pasveikinti taikos premijos skyrimą pakaktų vien trijų naujojo JAV prezidento darbinių pareiškimų. Trečią dieną po inauguracijos, sausio 22–ąją, Obama pasirašė įsakymą uždaryti Guantanamo kalėjimą – taip pagaliau buvo pripažintos žmogaus teisės ir atsiprašyta už diktatorišką Amerikos žiaurumą. Ketvirtą mėnesį po inauguracijos Obama viešai pasisakė už Izraelio gyvenviečių statybų „užšaldymą“ palestiniečių Vakarų krante – tai viešai pasiaukojantis ir itin laiku JAV prezidento žingsnis pasaulinės taikos vardan. Beje, šį Obamos sprendimą „išpranašavo“ tuoj po jo inauguracijos ir George Mitchello paskyrimo Vidurio Rytų taikos pasiuntiniu Stevenas J.Rosenas 2009–ųjų sausio 28–ąją savo straipsnyje „Obama ir gyvenviečių užšaldymas“ (Obama and a Settlements Freeze). Ir pagaliau Obama pasiūlo visiems amerikiečiams krizės metu valstybinį sveikatos draudimą, dėl kurio įniršę respublikonai Obamą paskelbia socialistu – Amerikoje tai baisiausias čegevariško priešo įvardijimas.

Teisūs yra tie nuosaikesni kritikai, kad Nobelio taikos premija „devynių mėnesių prezidentui“ yra didis įpareigojimas. Jei šiandien Amerika nesusigrąžins pasaulio taikos svarstyklių balansuotojo vaidmens, rytoj „politologai“ gali neturėti apskritai ko komentuoti...

2009–ųjų Nobelio premijos ir Lietuva

2009–ųjų Nobelio premija už literatūrą yra kur kas labiau politizuota ir feminizuota nei norėtųsi. Pasirinkta politinės tematikos rašytoja ir 12–a moteris, pelniusi Nobelio premiją už literatūrą. 1953–iaisiais gimusi rumunų kilmės vokiečių rašytoja ir 19–os knygų autorė Herta Mueller. Pasak komiteto viešo pareiškimo, kurį paskelbė Švedijos akademijos nuolatinis sekretorius prof. Peteris Englundas, buvo išrinkta 2009–ųjų Nobelio premijos už literatūrą laureatė, „kuri, pasitelkusi prisodrintą poeziją ir prozos atvirumą, vaizduoja beteisių kraštovaizdį“. Ištremtųjų, paniekintų... Lietuviams artimos temos, bet į lietuvių kalbą išverstų šios rašytojos knygų nėra. Žinomos leidyklos atstovė „Atgimimui“ atviravo, kad mūsų skaitytojams H.Mueller bus neįdomi, todėl ir leisti jos knygų neketinama.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys poetas Eugenijus Ališanka pripažino, kad valdyba kasmet renka siūlomą nominantą iš Lietuvos. Tarp jų būta „berods Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė...“ Tikrai gaila, kad Sigitas Geda taip jos ir negavo. Lenkai juk sugebėjo įtikinti švedų komitetą ir jo patarėjus dėl Wislawos Szymborskos lyrikos vertės. Kas vertas iš nūdienos lietuvių literatų premijos, E.Ališanka paminėjo poetus Vytautą Bložę ir Tomą Venclovą. Galbūt...

Nobelio premija fizikos srityje skirta trims asmenims, bet už du mokslo darbus. Pusė premijos atiteko kinų kilmės mokslininkui Charlesui K.Kao „už įspūdingus pasiekimus panaudojant šviesolaidžius optiniams ryšiams“. Kitą pusę premijos per pusę pasidalijo du amerikiečių mokslininkai Willardas S.Boyle ir George’as E.Smithas už skaitmeninio vaizdo sensoriaus CCD išradimą, kuris šiandien naudojamas visose fotografijos srityse kaip elektroninė akis.

„Atgimimo“ pakalbintas projektų vadovas Rokas Smilingis, kurio specialybė yra telekomunikacijų fizika ir elektronika, apie lietuvių nobeliškas ambicijas ne tik fizikos srityje atviravo, kad „labiausiai trūksta idėjų, galime pastatyti slėnius, pripirkti įrangos, bet nėra žmonių ir idėjų, trūksta įdirbio ir ilgalaikių tęstinių tyrimų“. Tačiau jaunosios kartos ambicingas projektų vadovas R.Smilingis pabrėžė, kad „šiandien Lietuvai nereikia Nobelio premijų, nes svarbiausias nūdienos lietuvių uždavinys yra sukurti pridėtinę vertę visose srityse, jei norime konkuruoti Europos Sąjungoje...“ Be to, pasak jo, lietuvių lazerininkai nėra atsilikę nuo pasaulio. Vis dėlto pripažino, kad „kitos sritys labai atsilikusios – tai okupacijos ir sovietizacijos padarinys“.

Nobelio premija chemijos srityje atiteko lygiomis dalimis trims mokslininkams „už ribosomos sandaros ir funkcijų tyrimus“ – indų kilmės Venkatramanui Ramakrishnanui iš Jungtinės Karalystės, amerikiečiui Thomasui A.Steitzui ir izraelietei Adai E.Yonath. „Ribosomos išverčia DNA informacinį kodą į gyvenimą“ – maždaug taip galima paaiškinti šios premijos motyvaciją. Ribosomos gamina proteinus, kurie kontroliuoja visų gyvų organizmų chemiją. Apdovanoti mokslininkai parodė, kaip atrodo ribosoma ir kaip ji funkcionuoja atomo lygiu. Kadangi ribosomos yra gyvybiškai svarbios, jos yra ir pagrindinis taikinys naujiems antibiotikams.

Trys mokslininkai pasidalys Nobelio premiją fiziologijos arba medicijos srityje. Amerikiečiai Elizabeth H.Blackburn, Carol W.Greider ir Jackas W.Szostakas „išsprendė didžiausią biologijos problemą – kaip chromosomos gali būti nukopijuotos ir kaip jos yra apsaugotos nuo degradavimo“.

Svajokime apie begalinį gyvenimą nesenstant...
Už ekonomikos mokslą Nobelio premiją kur kas taupiau per pusę pasidalys du amerikiečių mokslininkai Elinora Ostrom ir Oliveris E.Williamsonas už dvi skirtingas analizes ekonomikos valdymo. Ar jų hipotezės padės – išsiaiškinsime kur kas vėliau. Kol kas pasaulio ekonomika gana šlubuoja. Galbūt moters patarimas padės ...

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Prieš akis – pravalgytų pajamų žiema

“Maisto bankas” žiniasklaidoje sukėlė nemažai šurmulio, tačiau nuveikti kol kas gali nedaug. Sunkmečio žiema skurstantiesiems bus itin sunki, o šimtai tonų tinkamo vartoti maisto ir toliau bus išmetami. Ignas Krasauskas.

Tai kelio į valstybės finansų krizę biudžetas

Ekonomikos ekspertas prof. Rimantas Rudzkis 2010 metų biudžeto projekte pasigenda gerai apgalvotos antikrizinės krypties. Stanislovo Kairio pokalbis.

Nežiniukų aritmetika: brūkšt – ir sutaupom

Siūlymas naikinti Vaikų išlaikymo fondą susilaukė griežtos kritikos. Siūlantieji pritilo: šį politinį sprendimą jie galėtų pagrįsti tik aritmetiniu išlaidų karpymu, rašo Džina Donauskaitė.

Vėjų naudą UABai gaudo

Vėjo jėgainių parko plėtrą Lietuvoje neišvengiamai lydi interesų konfliktai. Savų argumentų turi ir verslininkai, ir gyventojai, ir gamtosaugininkai. Kokie jie, aiškinasi Erlandas Paplauskis.

Gerovė be augimo

Populiariausias šių dienų mitas – gerovė neįmanoma be augimo. Kai recesijos akivaizdoje visos pasaulio vyriausybės nori didinti vartojimą, pats laikas suprasti, kad aplinka augančios ekonomikos padarinių paprasčiausiai nebeatlaikys. Britų profesoriaus Timo Jacksono vadovaujamos tyrėjų grupės parengtą ataskaitą skaitė Vytautė Šmaižytė.

„Gaida’09” obertonai Miestui

Intelektas muzikoje, šiuolaikiška architektūra ir miesto tema – šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida’09” lietuvių premjeros ir pasaulinio garso kūriniai, rašo Rasa Gečaitė.