Prezidentas, kaip Konstitucijos garantas, turi užtikrinti kertinių konstitucinių normų gyvybingumą. Šios normos skelbia, kad Lietuva – nepriklausoma ir demokratinė respublika (1 str.); kad valstybę kuria Tauta, ir suverenitetas priklauso Tautai (2 str.); kad niekas negali varžyti ar riboti Tautai priklausančių suverenių galių (3 str.).
Esama valdžios sistema minėtas normas iškraipo – argumentų, kad taip yra, nepritrūktų. Prezidentė galėtų pareikšti sieksianti šį nuokrypį ištaisyti. Tam jai reiktų didesnių galių. Šios trys nuostatos gali grįsti siūlymą keisti referendumu Konstituciją.
Pirmas klausimas: ar Lietuva išties nepriklausoma? Atsakymo pirmiausia galima būtų pasidairyti energetikos baruose. Dvidešimt metų – tik mintys ir kalbos apie energetinę nepriklausomybę. Ir jokios nuoseklios politikos ta linkme. Jei Seimas nesugeba, neturi politinės valios, tai gal perduokime vadžias prezidentui?
Kita sritis – socialinė gerovė ir teisingumas. Visuomenė, kuriai valstybė jų deramai neužtikrina, ilgainiui tampa valstybei nelojali. Savo ruožtu valstybė, kurios visuomenė jai nėra lojali, vargu ar laikytina nepriklausoma. Ji tampa priklausoma nuo nuosavos politinės mitologijos, kurios pagrindinis herojus – Gelbėtojas.
Tas Gelbėtojas nebūtinai yra savas. Jis gali ateiti iš kaimynystės ir, skambant gelbėjamųjų aplodismentams, imti ir nužudyti valstybę, kurios visuomenė jo taip ilgisi. Jis gal net būtų apdainuotas geriausių žudomos valstybės poetų, ugningai šlovinančių žudymo vyksmą: „Mes žengiam Lenino keliu didžiuoju – uolų dirvonus ariame į lyses. Socializmo traktoriais didžiuojas ir Stalinas – mechanikas didysis“ (Salomėja Nėris).
Ką visa tai liudija apie demokratijos būklę? Kur žiūrėjo Seimo politikai? Paisė tik savo narių asmeninių ir grupinių interesų, užuot rūpinęsi valstybės santvarka? Tai gal palikime demokratija rūpintis valstybės vadovui, jei Seimas toks apsileidęs?
Ir demokratija, ir nepriklausomybė kaip Konstitucijos normos tampa gana miglotos, kai jas vertiname stiprėjančių ES biurokratizmo ir galios centralizavimo tendencijų matu. ES pamažu tampa nedemokratine (nors ir nepriklausoma) priklausomų (nors ir demokratinių) valstybių (nykstant jų valstybingumui) sąjunga. Ką šioje bręstančioje biurokratų imperijoje
Lietuvos politinės partijos, kurioms šis klausimas turėtų rūpėti, jį iš esmės ignoruoja. Būdamos tarpininkės tarp visuomenės ir valdžios, jos nesugeba suaktualinti valstybingumui ir demokratijai kylančių iššūkių. Maža to, partinė Tautos atstovybė – Seimas suniekino Tautą, kurios valios turėtų pirmiausiai paisyti, su ja dorai nė nepasitaręs ir paskubėjęs (pirmi visoje ES!) ratifikuoti niekam nereikalingą, kaip paaiškėjo, Konstitucijos Europai projektą. Tai buvo apgailėtinas veiksmas. Kur jau čia ta demokratija, Tautos suverenitetas ir nepriklausomybė?
Ar Tauta išties jaučiasi 20 metų kūrusi valstybę, kaip įpareigoja Konstitucijos 2 straipsnis? Ar ji jaučiasi besinaudojanti Konstitucijos jai garantuota aukščiausia suverenia galia (4 str.)? Ar tai, kad suverenitetas priklauso tautai (3 str.), pačiai Tautai yra akivaizdu ir nekelia abejonių? Gal vertėtų šiais klausimais vykdyti reprezentatyvias apklausas ir mėginti daryti išvadas?
Konstitucija skelbia, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto (3 str.). Kartu ji skelbia, kad suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.).
Nejau esant dabartiniam Referendumo įstatymui Tauta turi šansų vykdyti suverenią galią tiesiogiai? Ar esant tokiems politikams ir tokioms politinėms partijoms, kokios išsirutuliojo, išsikepurnėjo ir išsikreivuliavo per 20 nepriklausomybės metų, Tauta gali jaustis vykdanti suverenią galią per savo atstovus? Ar visuomenė, jei atliktume jos nuomonių apklausą, pripažintų, kad Seimas jai demokratiškai atstovauja?
Ko gera, visi atsakymai į minėtus klausimus būtų neigiami. Lietuvos politinė sistema seniai nebeatitinka piliečių lūkesčių. Tarp kitų šią prielaidą patvirtinančių dalykų – visuotinis žmonių nepasitikėjimas svarbiausiais daugiapartinės demokratijos institutais: partijomis, Seimu.
Ir to jau nebepakeisi vien įprasta rinkimų bei kosmetinių permainų rutina. Kai Seimo įvaizdžio ateina taisyti Arūnas Valinskas ir Asta Baukutė, Tautos atstovybės įvaizdis atrodo nebepataisomas. Tai, žinoma, tik simbolinis liepto galas: problemos nesprendžiamumą liudija sulig kiekviena kadencija „naujosios politikos“, „111 dienų“ ir „tautos prisikėlimo“ autorių smukdomas parlamentarizmo kartelės lygis. Keisti – jei norima keisti – reikia jau nebe Seimo įvaizdį, bet jo galias ir Respublikos Konstituciją.
D. Grybauskaitės kritikai šiandien kaltina prezidentę politinių pažiūrų neturėjimu, idėjiniu neprincipingumu, užsienio politikos bestuburiškumu, politinės argumentacijos skurdumu ir silpna politine komanda, neteikiančia jai reikiamo svorio galios žaidimuose. Trumpai tariant, pabrėžiama, kad prezidentei trūksta politiškumo.
Tačiau aplinkybės nėra normalios. Valstybėje, kurios Seimo pirmininku galėjo tapti A. Valinskas, įprasti politikos standartai virsta nepasiekiamais idealais.
Galėtume klausti aštriausiai prezidentę kritikuojančių politologų ir žurnalistų: kodėl politiškumo standarto ieškoma būtent ten, kur Konstitucija griežtai liepia nepriklausyti politinėms partijoms – prezidento asmenyje? Ribotos valstybės vadovo galios vidaus politikos atžvilgiu taip pat nestiprina politinių idėjų raiškos bei artikuliacijos akstinų.
Sunku reikalauti ideologinių pažiūrų iš pabrėžtinai nepartinės, už užsienio politiką, teismų bei saugumo veiklą atsakančios institucijos. Sunku tikėtis ilgalaikių strategijų ir politinių programų iš prezidento, kuris veik neturi politinių svertų joms įgyvendinti.
Kaltinti politiškumo stoka pirmiausia turėtume Seimą ir politines partijas. Būtent jų dėka turime depolitizuotą valstybę su neskaidriomis interesų grupėmis, besisavinančiomis Tautos suverenitetą.
Iš Seimo ir partijų du dešimtmečius tikėjomės politinio gyvenimo pažangos, civilizuotos politinės lyderystės, atsakomybės, pasitikėjimo pagrindo ir politinių idėjų brandos. Nesulaukėme. D. Grybauskaitės populiarumas – tai iš dalies visuomenės protestas prieš tuos politikus, kurie diskredituoja politiškumą kaip tokį.
Politiškumas – „socialdemokratinis“, „konservatyvus“ ar „liberalus“ – Lietuvoje per du dešimtmečius buvo žiauriai nuvalkiotas. Jis tapo apolitiškų apsukruolių kauke. Žmonėms ta kaukė įgriso ir įsipyko. Jei D. Grybauskaitė per rinkimus būtų ją užsidėjusi, ji būtų supanašėjusi su visu būriu demagogų, dangstančių savo apolitiško (ne)mąstymo gėdą gražiais politinių partijų pavadinimais.
Balsuodami prieš politines kaukes, žmonės ieškojo to, kas jiems tų kaukių nė trupučio neprimintų. Ir – ką padarysi – atmetę kaukes, jie buvo linkę dairytis ir veido, su politika kuo mažiau susijusio, į tas kaukes nepanašaus. Iš esmės rinkimus laimėjo antipolitinis įvaizdis.
Tačiau svarbiausias prezidentės simpatikų akstinas, matyt, yra tas, kad politikoje vis labiau pasigendama atsakomybės ir tęstinumo. Programos, strategijos, nacionaliniai susitarimai, reformos, rinkimai, partijos, frakcijos, ministrų kabinetai, koalicijos, opozicijos ir pozicijos – visa tai ima prarasti ryšį su tikrove ir žmonių lūkesčiais. Žmonės nori aiškumo, o jiems pučiama migla; nori tęstinumo, bet vykstantys procesai baigiasi ne tiek apčiuopiamais rezultatais, kiek vis naujais procesais be rezultatų.
Trūkstamas aiškumas ir tęstinumas dažniausiai asocijuojasi su vienasmene atsakomybe. Šitai šiandien maitina lūkesčius, siejamus su D. Grybauskaitės prezidentavimu. Tačiau D. Grybauskaitė negali patenkinti vienasmenės atsakomybės poreikio, nepamėginusi pakeisti valdžios sistemos. Ji gali žaisti rinkimų įvaizdžias šimtą dienų – bet ne penkerius metus.
Ydingos sistemos kaita, kurios tikisi D. Grybauskaitės rinkėjai, realiai įmanoma didinant prezidento galias. Kitos išeities, jei norima permainų, o ne jų imitacijos, paprasčiausiai nėra, nors ši išeitis taip pat nesprendžia visų problemų. Maža to, ji gali sukurti naujų bėdų. Niekados nebuvau šios galimybės entuziastas ir šalininkas. Tačiau šiandien tai gali būti mažesnė blogybė nei partinių žaidimų balaganu virstantis status quo.
Ar šito „gali būti“ pakanka? Vargu bau. Taip, politinės išminties vidurkis partiniuose sąrašuose ir pareigose jau pasiekė tokį lygį, kad Daukanto aikštė – nuo Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso iki Valdo Adamkaus ir D. Grybauskaitės – atrodo tarsi susipratimo sala neišbrendamoje parlamentinio kvailėjimo jūroje. Tačiau kaip tik nedidelės prezidento galios sukuria šiai institucijai neblogas prielaidas neblogai atrodyti. Kas bus, jei tos galios didės?
Šiaip ar taip, esant dabartiniams astronominiams reitingams, D. Grybauskaitė gali įgyvendinti tai, apie ką jau senokai kalbama, ir ryžtingai pasukti valstybės valdymą prezidentinio modelio kryptimi. Šia proga gali rastis ir visuomeninis judėjimas ar net partija, pajėgi telkti, prireikus, piliečių paramą referendumui. Ar Lietuvai nuo to būtų geriau? Tik ji – Lietuva – ir galėtų į šį klausimą atsakyti. Juk valstybę, kaip skelbia Konstitucija, kuria Tauta.