Tas gaudesys – tai valdžios ir pirmiausia premjero gąsdinimas mažinti pensijas, o tas trečdalis – tai Lietuvos pensininkai. Esu įsitikinęs, kad tikrasis mažinimas, kai jis įvyks, nutrenks kur kas mažiau žmonių, nei tas nepertraukiamas gąsdinimas jas mažinti. Apie tokias liūdnas pasekmes - galimų aukų skaičių - premjerą geriausiai galėtų informuoti socialinės apsaugos ministras. Deja, jis daužo tą patį baimės varpą, o jei muzikaliau – pučia tą pačią nevilties dūdą.
Visiems aišku, kad pensijų mažinimas – ne iš gero gyvenimo: „Sodros“ biudžeto deficitas, atrodo, šiemet sieks astronominę sumą. Tačiau ir pernai „Sodrai“ pritrūko 1 436 868 600 Lt (beveik pusantro milijardo litų) – tai jau irgi kosminis skaičius. Šia proga vertėtų prisiminti praėjusius metus, kalbėkime tiesiai – visai kitą epochą: tuomet nei tauta, nei galbūt ir Vyriausybė neįtarė, kad „Sodra“ krenta į neišbrendamą duobę.
Ką gi daryti? Naujausia spalio 6 dieną paskelbta premjero A.Kubiliaus alternatyva (iš tikrųjų – ultimatumas Seimui, kartu ir tautai) yra toks: „arba didesnės įmokos „Sodrai“, arba mažesnės pensijos ir atlyginimai biudžetininkams“. Premjeras tik užmiršo pridurti, kad mažesnės pensijos ir atlyginimai bus ir su didesnėmis įmokomis „Sodrai“, taigi tikslesnis to ultimatumo tekstas būtų su jungtuku „ir“: ir didesnės įmokos, ir mažesnės pensijos bei atlyginimai. Tokia yra A.Kubiliaus siūloma jau ne alternatyva, bet perspektyva. Ar tikrai ji gali būti tik tokia liūdna, o svarbiausia, ar reikia gąsdinti tautą pensijų mažėjimu ir šiam tikslui priimti netgi specialų įstatymą? Pasvarstykime ramiai, be iškelto ultimatumo kardo.
Esu DELFI rašęs, kad pensijų dydis yra tiesiogiai susijęs su „einamųjų metų draudžiamosiomis pajamomis“, o šios - su to laikotarpio darbo užmokesčiu, jam didėjant, didėja ir draudžiamosios pajamos, bet mažėjant, taip pat sumažėja ir draudžiamosios pajamos. Trumpiau sakant, didėjant atlyginimui, didėja ir visų pensininkų pensijos, o mažėjant – mažėja. Tokia yra atlyginimų ir pensijų savireguliacija. Ši nuostata užfiksuota dar 1994 m. priimtame socialinio draudimo pensijų įstatyme. Niekas per 15 metų dėl šios nuostatos neprieštaravo. Tačiau Vyriausybė nutarė išrasti dviratį ir ėmėsi kurti dar vieną, specialiai pensijų sumažinimui skirtą įstatymą.
Šiemet šalies vidutinis darbo užmokestis (VDU) mažėja: nuo didžiausio nepriklausomos Lietuvos istorijoje praėjusių metų III ketvirčio dydžio 2320 Lt iki 2172 šių metų II ketvirtį. Ekspertų nuomone darbo užmokestis ir toliau mažės. Šis darbo užmokesčio (paprasčiau sakant, „Sodros“ pajamų), draudžiamųjų pajamų dydžio ir pensijų (t.y.„ Sodros“ išlaidų) ryšys kaip tik ir išreiškia „Sodros“ principą: kiek surenkame, tiek išmokame. Įstatyme sakoma, kad draudžiamąsias pajamas „ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė“, vadinasi, jas galima didinti arba mažinti kad ir kiekvieną ketvirtį, suskaičiavus „Sodros“ pajamas ir išlaidas.
Tačiau šiemet, „Sodrai“ aiškiai ritantis žemyn, ji jokių draudžiamųjų pajamų dydžio pakeitimų neinicijavo. „Sodros“ taryba, turinti teisę teikti Vyriausybei tokius pakeitimus, matyt, užmigo, todėl skaičiuokime patys. Pagal pirmo šių metų pusmečio VDU sumažėjimą pusantro šimto litų, draudžiamosios pajamos, apytikriai skaičiuojant, turėjo sumažėti apie 100 litų, o tuomet pensijos – apie 30 litų, maždaug 3,8 proc. Taigi, griežtai veikiant pagal esamą įstatymą, be jokių ultimatumų būtų pasiektas A.Kubiliaus trokštamas rezultatas. O jeigu draudžiamųjų pajamų perskaičiavimas būtų daromas kas ketvirtį, tuomet pensijų mažėjimas būtų švelnesnis – kas ketvirtį po keliolika litų, o ne iš karto pusšimtis.
Be abejo, tai vis tiek būtų skaudu kiekvienam pensininkui, betgi remiantis tuo pačiu įstatymu pensijų sumažinimas 2000 metais (apie jį visi užmiršo) buvo tautos suprastas kaip neišvengiama būtinybė ir jokio sambrūzdžio tuomet nebuvo. Žinoma, šiais sunkiais laikais labai tiktų prieš kiekvieną kad ir nedidelį pensijų mažinimą, kam nors iš valdžios, pvz., Seimo pirmininkei tarti žmogiškos atjautos kupiną žodį šalies pensininkams. Deja, paskutinės žinios iš Seimo tą atjautos žodį gerokai nuvertintų. Daugumos Seimo narių, lengva ranka (vis tiek nėra kur dėti tų pinigų!) kas mėnesį svaidomos tūkstantinės sumos liuksusinių automobilių nuomai, iš tikrųjų pirkimui, automobilius nuomojasi netgi trys Seimo pirmininko pavaduotojai, kuriems priklauso tarnybiniai automobiliai, čia jau visiško supuvimo rekordas.
* * *
Pensijų mažinimas mažėjant atlyginimams dar neišspręs visų „Sodros“ problemų. Kokios galėtų būti kitos priemonės? Svarus „Sodros“ deficito mažinimo žingsnis būtų įmokų į privačius pensijų fondus užšaldymas, kaip tai padaryta, pvz., Estijoje. Kitais metais „Sodra“ planuoja pensijų fondams pervesti 300 mln. litų. Šiuos pinigus galima būtų panaudoti dabartinių pensininkų pensijoms.
Pensijų fondų dalyvių nuogąstavimai esą šie pinigai iš jų atimami neturi pagrindo, nes jie įsiskaičiuos į jų būsimos „sodrinės“ pensijos dydį. Ir dar neaišku, kuri pensijos dalis ateityje labiau padidės: tradicinė „sodrinė“ ar „fondinė“. Per laikotarpį nuo pensijų kaupimo pradžios aiškiai pirmauja „Sodros“ dalis.
Dar keli Vertybinių popierių komisijos neseniai paskelbti skaičiai: nuo kaupimo pradžios, t.y. 2004 01 01 iki 2008 12 31 „Sodra“ pensijų fondams pervedė: 2 661 537 701 Lt (2,6 milijardo litų). Per šį laikotarpį pensijų fondai PRARADO 430 145 002 Lt (430 milijonų litų!). To negana. Pensijų fondai sau atsiskaitė 123 300 000 Lt (123 milijonus litų) administravimo mokesčių, taip sakant, už gerą darbą... Šie skandalingi skaičiai - medžiaga apmąstymams tiems, kurie lieja krokodilo ašaras ir dar žada kreiptis į Lietuvos ir Europos teismus dėl įmokų tiems nelaimingiems pensijų fondams sumažinimo ar užšaldymo.
Žinoma, tarkim, 40-50 metų perspektyvoje pensijų kaupimas greičiausiai bus pelningas, tačiau valstybei tiek metų skolintis, kad galėtų mokėti pensijas dabartiniams pensininkams ir tik po 50 metų jau galbūt šiek tiek uždirbtų, kažin ar būtų teisinga. Pernai Valstybės kontrolė pristatė Valstybės audito ataskaitą: „Socialinio draudimo sistemos reforma“. Ten nurodyta, kad pinigų pensijų kaupimui reikės vis daugiau, išlaidos augs iki pat 2050 metų. Be to, nuo 2020 metų dar prisidės ir demografinės krizės neigiamos pasekmės, kurios baigsis… 2060 metais. Tais pačiais metais (po 50 metų!) pensijų reformai jau nereikėsią ir valstybės biudžeto asignavimų.
Trumpai sakant, taupyti (uždirbti), pvz., atidedant pinigų pensijų fondams, o šie jau taupytų (galbūt ir uždirbtų) investuodami į akcijas ar kitus instrumentus, galima tik tada, kai turi pinigų. O jeigu pinigų tam taupymui turėsi skolintis ir dar nepigiai, ir be garantijos, kad iš to taupymo uždirbsi, tai tokia ekonominė tiek žmogaus, tiek valstybės politika, švelniai tariant, būtų nelabai racionali.
* * *
Bet ir šie du taupymo srautai dar neišgelbės „Sodros“ ir tuo pačiu Lietuvos. Koks būtų trečiasis? Trečiasis apimtų ne tik pensininkus, ne tik pensijų fondų dalyvius, bet ir kiekvieną Lietuvos žmogų, valgantį duoną ir perkantį drabužius. Turiu mintyje pridėtinės vertės mokestį. Būtent iš jo padidinimo valstybė galėtų užtaisyti „Sodros“ finansų skylę.
Europos Sąjunga nustatė šio mokesčio galimą maksimumą 25 proc. Toks dydis galioja Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir nuo 2009 liepos Vengrijoje. Lenkijoje PVM dydis – 22 proc., Lietuvoje ir Latvijoje – 21, bet Latvijoje artimiausiu metu ketinama jį padidinti iki 23 proc. Taigi iki Europos Sąjungos leistinų normatyvų galime kilti be jokių bendrijos priekaištų.
Ne vieno ekonomisto tvirtinimu, šio mokesčio padidinimas būtų mažiausiai skausmingas verslui ir žmonėms, nes „Sodros“ įmokų ar pvz., pajamų mokesčio didinimas būtų politiškai, ekonomiškai ir socialiai žymiai nepatrauklesnis ir kažin ar efektyvesnis. Padidinus PVM, verslininkai norėdami išlaikyti turėtas pajamas, teoriškai turėtų pabranginti savo prekes ir paslaugas, tačiau, manyčiau, anaiptol ne visi jie sunkmečio metu tą darys, todėl tikėtina, kad dalį bendro vargo, t.y. sumažėjusių pajamų, jie prisiims.
Žvelgiant iš gyventojų varpinės, pamatę pabrangusias prekes ir paslaugas, jie teoriškai turėtų mažiau jų pirkti, bet tą sprendimą priima jie patys, ir ne visada tą sprendimą nulemia šaltas protas, bet mada, reklama, žinoma, ir būtini fiziologiniai poreikiai, pvz. norėjimas valgyti... Žmogui šiuo atveju suteikiama apsisprendimo teisė ir ja reikia mokėti naudotis. O dėl PVM surinkimo, tai skirtingai nuo kitų mokesčių, tą juk „daro“ kiekvienas kasos aparatas.
Tikiu, kad atsiras nemažai galvų, sakančių kad „Sodra“ savo bėdas tegu sprendžia pati – mažina pensijas, didina įmokas ir nesigviešia valstybės biudžeto pinigų. Jiems atsakyčiau, kad turtingesnių pasaulio šalių praktika seniai įrodė šių abiejų biudžetų artimesnės sanglaudos naudą. Pagaliau, dabar valstybei skolinantis pinigų, tarp kitų tikslų ir „Sodrai“ gelbėti, tą skolą vis tiek anksčiau ar vėliau turės atiduoti vėlgi ta pati valstybė, jos biudžetas, taigi visi Lietuvos žmonės.