Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. (Mk 10, 17-27)
„Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę“. Jėzus du kartus tai pakartoja šiame evangelijos tekste, o po to dar priduria: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę“. Kalbama ne apie sunkumą, bet apie neįmanomybę. Taip šį posakį suprato ir mokiniai, kurie nustebę vienas kito klausė: „Kas tada galės išsigelbėti?“.
Jėzus paaiškina, kad pačiam žmogui pasiekti arba susikurti išganymą neįmanoma. Ši galimybė arba dovana gaunama iš Dievo. Ir ji pasiūloma kiekvienam – tiek turtingam, tiek ir vargšui. Tad klausimo esmė nėra, „ar turtuolis išsigelbės?“, bet – „koks turtuolis išsigelbės?“.
Jėzus niekada nesmerkė pačio turto ar žemės gėrybių. Tarp jo draugų yra ir Juozapas iš Arimatėjos, „turtingas žmogus“ (Mt 27, 57), bei Zachiejus, kurį išganymas taip pat pasiekė (žr. Lk 19, 9), nežiūrint to, kad jis ir pasiliko pusę savo turto, kuris turėjo būti nemažas, nes vertėsi to meto pelningu verslu – mokesčių rinkimu. Tai, ką Jėzus smerkia, yra perdėtas prisirišimas prie pinigų ir turto, kai žmogus pradeda manyti, jog „jo gyvybė priklauso nuo turto“, arba kai žmogus „krauna turtus tik dėl savęs“ (Lk 12, 13-21).
Biblija tai vadina „stabmeldyste“ (žr. Kol 3, 5; Ef 5, 5). Galime melstis atsigręžus į Rytų pusę, kaip tą darė nuo pirmųjų amžių krikščionys, ir matyti tekančioje saulėje prisikėlusio Kristaus, kuris apšviečia pasaulį, simbolį, tačiau būtume stabmeldžiai, jei garbintume pačią saulę. Yra svarbu pasirūpinti reikalingu uždarbiu, kad galėtume gyventi ir tarnauti žmonėms bei Dievui, tačiau būtume stabmeldžiai, jei ieškotume pinigų tik dėl jų turėjimo ar egoistinio mėgavimosi jais.
Bažnyčios tėvai pinigus prilygina stabams, kurie yra dievybių atvaizdai. Nors tie stabai ir būtų meno šedevrai, tačiau tikėti, jog jų auksas ar brangakmenis gali mus išgelbėti, reikštų nusiritimą į pagonišką stabmeldystę. Godumas ir šykštumas, virtę stabais, sukuria alternatyvų Dievui pasaulį, keičia teologinių dorybių objektą: tikėjimas, viltis ir meilė pamažu krypsta ne į Dievą, bet – į pinigą.
Taip pinigas tampa anti-Dievu, dėl ko apsiverčia visos vertybės. Šventasis Raštas sako: „Viskas įmanoma tam, kas tiki“, arba – „Dievui nėra negalimų dalykų“. Tačiau pasaulis laikosi kitos nuomonės: „Viskas įmanoma tam, kas turi pinigų“, arba – „Ne piniguose laimė, bet jų kiekyje“.
Jei žmogus tebūtų koks nors pasiklydęs atomas atsitiktinėje visatoje, bet ne Dievo kūrinys, gavęs iš jo nemirtingą sielą, arba jei žmogus savo siekius apribotų siaurų situacijų, kuriose gyvena, horizontu, jei visa tebūtų istorija ir kultūra, o žmogui nebūtų būdinga prigimtis, kuriai skirta pereiti į antgamtinį gyvenimą, tuomet tiesa būtų pasaulio pusėje.
Bet tiems, kurie nepatiki, jog žmogus yra atsitiktinumo vaisius, Jėzus nurodo išeities kelią iš šios pavojingos situacijos: „Kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda“ (Mt 6, 20); „Darykitės bičiulių su apgaulingu pinigu, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).
Šv. Augustinas († 430) sako: „Kad tik būtų saugu, daugelis stengiasi užkasti savo pinigus po žeme, kartais net visam gyvenimui. Bet kodėl jų nepalaidoti danguje, kur yra daug saugiau ir kur, vieną dieną, juos vėl atrastum amžinai? Kaip tai padaryti? Tai – paprasta: Dievas tau duoda vargšuose nešikų, kurie keliauja ten, kur ir tu viliesi vieną dieną nuvykti. Dievas čia, vargšuose, stokoja ir jis tau sugražins, kai tu būsi anapus“.
Be abejo, šiandien smulki išmalda ar labdara nebėra vienintelis būdas savo turtu pasitarnauti vargšams ir prisidėti prie bendro gėrio. XXI amžiuje svarbiau yra sąžiningai mokėti mokesčius, steigti naujas darbo vietas, darbininkams mokėti žmogiškus atlyginimus, kurti socialinės apsaugos tinklus, taupyti energijos išteklius, tausoti gamtą.
Finansinių ir ekologinių krizių akivaizdoje aiškiai matome, kad toks žmogaus sąmoningumas vargiai įmanomas be Dievo. Pats žmogus nepajėgus ištraukti kupranugarį pro adatos ausį, sukurti tikrą humanizmą (lot. darbavimasis dėl žmogaus orumo, žmogiškumo). Tik susitikimas su Dievu – ne kokiu nors Dievu, bet Dievu, turinčiu žmogišką veidą ir mylėjusiu mus iki galo – leidžia atpažinti kitame dieviškąjį paveikslą ir taip iš tikrųjų atrasti kitą žmogų ir subręsti meilei, virstančiai rūpinimusi kitu.
Deja, Vakarų valstybės, skatindamos ar įgyvendindamos praktinį ateizmą, ragina savo piliečius užmiršti Kūrėją ir taip atima iš jų moralinę bei dvasinę jėgą, būtiną žmogaus įsipareigojimui dosniau atsiliepti į dieviškąją meilę.