Niekas iš pažįstamų netikėjo, kad tokias knygas skaitau savo noru. Jiems tai buvo kankinantis ir beprasmis laiko gaišimas. Jie klydo. Didelio vargo tikrai nepatyriau, čia ne James'o Joyce'o „Ulisas“.

Pirmoji rėksmingiausiu viršeliu į rankas prašėsi Džordana Butkutė. „Skandalinga išpažintis lovoje“ truko pusantros valandos. Jei turėtume omenyje 19,99 lt., kuriuos sumokėjau šalia namų esančiame prekybos centre - brangus malonumas. Gal ir ne veltui pirkėjai ją skaitinėja stovėdami eilėje prie kasos? Kelios netrumpos eilės ir žvaigždės išgyvenimai tavo (nemokamai). Leidėjų vietoje tokias trumpas ir intriguojančias knygas laminuočiau.

Didžiausia šios knygos bėda - ji akiplėšiškai trumpa! Kažkada teko nakvoti pažįstamų namuose, o ten buvo vienintelė knyga - princesės Dianos biografija. Didelė ir stora. Kietais auksu puoštais viršeliais. Perskaičiau ją, nes daugiau nebuvo ką. Ir, žinote, nesigailiu. Vien jau dėl to, kad galėčiau pasakyti, jog Dianos gyvenimas atrodė ženkliai nykesnis nei Džordanos! Manau, kad „Prarastą rojų“, ypač kai kurias vietas, slapčia skaitys dvylikamečiai. Kaip mūsų karta skaitydavo „Erškėčių paukščius“.

Džordana - ir dėkinga, ir nedėkinga herojė. Jos būdą geriausiai iliustruoja šunelio Rokio istorija. Gyva a.a R. Janavičiaus dovana žvaigždei greitai pabodo, nervino, prižiūrėti nebuvo nei laiko, nei noro. Šunį atidavė pažįstamų mergaitei. Beveik po metų jis buvo iš vaiko atimtas, nes va – popkaralaitė pasiilgo. O paskui „mylimas“ Rokytis vėl sunervino ir vėl buvo nuspręsta jį grąžinti, bet... Verkiančios mergaitės gailėję žmonės jau buvo nupirkę kitą šunelį... Nežinau, kaip jums, bet man lyg ir daug kas aišku.

Beje, labiausiai knygoje pritrenkė ne pati Džordana (nors pasakoti, kad ketvirtą nėštumo mėnesį dareisi abortą, gali tik visiškas ekstravertas), o jos draugė Liveta Kazlauskienė. Štai kaip ji pasisakė apie kitą dainininkės draugę, keistai pagarsėjusią verslininkę Ingą Budrienę: „Man nuo tų jos „svarovskių“ net bloga – dar kiek ir ims jais puošti savo cepelinus ir blynus“. Liveta, aš pamiršau visas jūsų ir Petro daineles - nuo šiol jūs mano guru!

Po Džordanos šiurpą keliančio atvirumo nutariau susipažinti su kita biografija – Gintarės Karaliūnaitės. Viršelio prasme, ji keturių knygų lyderė. Turinio? Ne. Suvelta. Skaitai kaip 16-metė Gintarė apsigyveno pas dainininką R. Janavičių: meilė, meilė, meilė ir staiga: sulčių receptai, salotų receptai, sveikos mitybos ABC... ir vėl meilė, meilė, meilė....Gal Gintarei vertėtų išleisti patarimų knygą moterims? Kaip mesti svorį, prižiūrėti veidą ir kūną? Užvertusi paskutinį puslapį pamaniau, kad Gintarė meistriškai daug kalba, o pasako apdairiai mažai. Galiniame viršelyje pamačiau anotaciją: „skausmingai atvira knyga“...Tada Džordanos Butkutės – katastrofiškai savižudiška.
Trečia knyga – „Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite“. Būsiu sąžininga - ją žinau tik iš spektaklio „Maskaradas“, mat ilgokai nebuvau Lietuvoje ir nemačiau nė vienos „Nekviestos meilės“ serijos. Gal todėl man keista, kad yra ši knyga. Įžangoje aktorė lyg teisindamasi teigia, kad kiekvieno žmogaus istorija verta knygos. Galbūt. Filosofiškai žiūrint - visi verti ir visi neverti... Komerciškai – verti tie, kurie atneša pelną...O man asmeniškai – tie, kurių istorijas skaityti įdomu. O čia nebuvo įdomu. Užsifiksavo vien negatyvas: nemėgo, apgavo, vaidmens neskyrė, vėl neskyrė, apvogė, nesumokėjo, neleido, nepatvirtino, apkalbėjo, įžeidė... Skundų knyga ir tiek. Ir dar: kam anonimiškai vadinti „Maskarado“ režisierių „Režisieriumi“, jei visai Lietuvai aišku, kad tai Rimas Tuminas?
Rasa Kazlaitė, Birutė Dambrauskaitė
Desertui liko Birutė Dambrauskaitė. Aš kartais senamadiška – ji vienintelė buvo kietu viršeliu. Ar tikėjausi, kad bus geriausia? Ne. Teko vidiniam pesimistui pareikšti papeikimą. Nors Birutė gimė, kai nei manęs, nei mano mamos net minty nebuvo, kažkodėl labai ryškiai mačiau jos vaikystės Vilnių, net užsimaniau surasti namą, kuriame gyveno. Mačiau ir Birutę, kokią dar prieš dešimt metų teko sutikti. Jos namus su baltais baldais ir pianinu, kurį silpnesnių nervų moteris seniai būtų pardavusi.

„Esu kokia esu“ - knyga, kuri turi ir antropologinę vertę. Vykusiai pagautos sovietmečio nuotaikos ir jos „padorios visuomenės užribis“ – restoranai. Asmeninė dainininkės tragedija – viso gyvenimo meilė vyrui, kuris mažo jos pirštelio nevertas ir antsvoris, kuris tykojo už kiekvieno kotleto. Ir asmeninė komedija - keiksmažodžiai, kurie jai tinka taip, kad keiktis - privalu. Tik gaila, kad viešai negalima pakartoti jos sparnuotomis virtusių frazių. Iš kitų lūpų jos skambėtų klaikiai.

Žurnalistė Rasa Kazlaitė rašydama šią knygą baiminosi kritikų rūstybės ir siaubingų internautų komentarų. Nežinau, ar išvengė pastarųjų (jau senokai komentarų neskaitau), bet padorus kritikas turėtų paspringti liaupsėmis ir paprašyti dar vienos knygos. Na, kad ir apie gerą Birutės draugą Vytenį Pauliukaitį.