Viskas lyg ir suvokiama, išskyrus gal tai, kad Darbo partija iki šiol – tarp populiariausiųjų. Stačiai neįtikėtina meilė daiktui, kurio, jei konvertuotume iš politikos į namų ūkio apyvoką, net bomžas netrauktų iš šiukšlių konteinerio.
Būtų įdomu pamatyti kokius dvidešimt tipinių Darbo partijos rinkėjų vienoje vietoje ir paklausinėti jų apie priežastis, lemiančias tą jų keistą potraukį. Ramiai, kultūringai, dalykiškai ir be pykčio, kaip moka Leonidas Donskis. Ir nufilmuoti slapta kamera. Ir parodyti per nacionalinę televiziją vietoj „Triumfo arkos“.
Paskui sudaryti tų dvidešimties „išminčių“ naudojamų argumentų, idėjų, vaizdinių ir įvairaus cenzūriškumo lygio sampratų sąvadą bei liepti tuo sąvadu pažodžiui naudotis Darbo partijos atstovams Seime ir Europos Parlamente. Tai bent būtų politinis reginys. O ką darysi? Juk yra garbė atstovauti savo rinkėjui! „Merde“, – pro ūsus koštų Viktoras Uspaskichas su Archangelsko akcentu prancūziškoje Strasbūro aplinkoje.
Konservatorių, liberalų, socialdemokratų rinkėjas turi šiokių tokių argumentų paaiškinti, už ką ir kodėl jis balsuoja. Politinių, o ne pornografinių argumentų. Net jei jo pasirinkta partija nukrypsta nuo savo ideologinių orientyrų, galima balsuoti bent jau už siekiamybę tikintis, kad tikrovė prie siekiamybės kada nors labiau priartės. O kokia yra Darbo partijos rinkėjo ideologinė siekiamybė?
„Aš esu civilizuotos valstybės kūrėjas“, - Archangelsko tarme porino V. Uspaskichas, kol jo nepradėjo ieškoti Interpolas. Nuo paiešką paskelbusios civilizuotos valstybės jis slapstėsi Maskvoje. Ten rengė Lietuvą juodinančias spaudos konferencijas.
„Civilizuotos valstybės kūrėjo“ bendražygis Algirdas Ivanauskas, buvęs Darbo partijos Vilkaviškio skyriaus pirmininkas ir jos atstovas Seime, šiemet suimtas už sukčiavimą. Kitas V. Uspaskicho bendražygis Antanas Bosas A. Ivanausko keliu pažengė taip toli, kad jo, matyt, net nebeišeina suimti: pavojinga gyvybei. Na, ir visa tai puošia pačiam V. Uspaskichui iškelta byla.
Ne partija, o grynas civilizacijos lopšys ir politinės kultūros lobynas. Kur besi, ten jau domėjosi STT, VSD ir Generalinė prokuratūra. Ko besiimtum – ten, žiūrėk, jau ir poėmių būta, ir suėmimų. Kur tik koks Darbo partijos bosas, ten ir įtarimų žmogžudystėmis šleifai, ir mokslų daktaro laipsnis už 50 tūkstančių litų.
Kodėl šita partija – viena populiariausių Lietuvoje? Gal taip reiškiasi specifinis sudėtingas santykis tarp „pilietinės visuomenės“ ir valdžios, tarp rinkėjo ir jo atstovo? Gal čia skleidžiasi liaudies išminties principas: „Jei jūs man – špygą taukuotą, tai aš jums – Uspaskichą susitepusį“?
Juokai juokais, bet gal jau laikas būtų užsiimti rimčiau sveiku protu nepaaiškinamu ir nekomercine sąžine nepateisinamu Darbo partijos bei jos elektorato fenomenu? Gal reiktų nuodugniau išnagrinėti statistinio šios partijos rinkėjo vertybių skalę, jo pažiūrų formavimosi ypatumus, taip pat ir jo lojalumą valstybei, santvarkai? Juk visa tai įdomu ir akademiniu, ir politiniu, ir spec. tarnybų analizės pjūviu.
Tiesa, Seime yra dar „tvarkiečių“ partijos frakcija. Irgi – įdomus reiškinys. Tik, ko gera, mažiau problemų keliantis sveikai nuovokai: jos politikų ir rinkėjų elgsena bei mąstysena gali būti paaiškinta nesitelkiant prielaidų apie oligarchinius, kriminalinius ir antivalstybinius akstinus. Viskas daug paprasčiau.
Sakoma, kad ilgai žiūrėdamas į Mėnulį žmogus gali tapti idiotu. Ar ne kas nors panašaus ištiks, jei jis ilgai klausysis „tvarkiečio“ Petro Gražulio? Manding, panašiai kuriasi užburtas „Tvarkos ir teisingumo“ populiarumo ratas. Vieni daug tapšnoja ir kalba P. Gražulio kalba, kiti, imliai jų klausydami, patiria giluminių sąmonės pokyčių ir balsuoja, kaip užhipnotizuoti: „tapšt, tapšt, tapšt“. Tėvynei Lietuvai – per skaudančią galvą.
Šiaip ar taip, vadinamosios „tradicinės“ partijos, norėdamos pasiekti ir išsaugoti valdžią, šiandien veik neišvengiamai turi dėtis arba su Gintaro Šurkaus kadaise ideologiškai pagrįstos kvailystės, arba su archangelskiškos piktadarystės partine buveine. Subyrėję „prisikėlėjai“ kelia šio pobūdžio pasirinkimo problemų Tėvynės sąjungai: ar mėginti išsaugoti koalicijoje „vienalietuvius“, ar kviestis Darbo partijos frakciją, ar pradėti derybas su „tvarkiečiais“?
Susidėję su piktadariais, konservatoriai apsunkintų koaliciją nepateisinamais politiniais bei moraliniais kontrastais. Kvailių politinėje draugijoje kontrastų būtų kur kas mažiau. Žinoma, tai vargu ar solidus pagrindas susidėti su „Tvarka ir teisingumu“. Tiesiog prieštaravimai ne taip kristų į akis, nes už kvailus įstatymus Tėvynės sąjunga Seime jau ne kartą balsavo kartu su Rolando Pakso politikų rinktine.
Ir vis dėlto Rimantas Dagys plius Petras Gražulis vienoje valdančiojoje koalicijoje – tai bomba. Lietuva, kurioje ji sprogtų, būtų panaši į klerikalinę valstybėlę su vienu gražiakalbiu arkivyskupu politinių spendimų priešakyje.
Kad ir kaip keistųsi valdančiosios koalicijos sudedamosios dalys, jos vykdomos politikos kryptį lems tikrai ne V. Uspaskichas su savo „programinių siūlymų paketu“ ir ne kiti galimi ar esami partneriai, bet Tėvynės sąjungos orientyrai.
Irenai Degutienei tapus Seimo pirmininke, Tėvynės sąjungos viršūnėse atsiranda erdvės formuotis naujam galios centrui šalia premjero Andriaus Kubiliaus ir jo aplinkos. Nors kalbos apie tariamą šių dviejų politikų priešpriešą, regis, sutirština skirtumų spalvas ir iškraipo tikrovę.
Priešpriešos, panašios į tą, kuri praėjusį dešimtmetį buvo tarp konservatorių premjero Gedimino Vagnoriaus ir Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, šįkart tikrai nebus. Savo ruožtu politinės padėties vertinimo skirtumai, atstovaujami ir išreiškiami aukščiausiu lygiu, gali išeiti į naudą patiems konservatoriams, paskatindami vidaus diskusijas ir įkvėpdami gyvybės apmirusiam šios partijos politiniam kūnui.
Geriau, kai du lyderiai kalbasi ir aiškinasi tarpusavyje, nei kai vienas lyderis viešai bendrauja su savimi, įsivaizduodamas draugiškai besišnekučiuojąs su Lietuva.
Ar I. Degutienė – stipri politikė? Seimo pirmininkės pareigos – geras testas atsakant į šitą klausimą. Kol kas galima tvirtai pasakyti tik tiek, kad ji – nuosaiki politikė. O nuosaikumo dorybė, kuri konservatoriams turėtų būti viena svarbiausių, šiandienei Tėvynės sąjungai, deja, yra virtusi retenybe.