Nuo 9 iki 19 valandos mieste vėžlio greičiu (iki 30 km/val.) važiuoti galėjo tik miesto autobusai, tramvajai, taksi, pagalbos tarnybos bei automobiliai su specialiais leidimais. Bilietų komposteriai visuomeniniame transporte buvo užklijuoti (važiuok nemokamai!), grafikas sutankintas. Šiemet jau aštuntosios dienos be automobilio organizatoriai Briuselyje pasiekė savo tikslą: miesto foninis triukšmas sumažėjo 8 kartus palyginus su darbo dienomis. Oro kokybės matuokliai fiksavo rekordus: 4 kartus mažiau kenksmingųjų mažųjų dalelių ir azoto dioksido. 11 000 vietų automobilių stovėjimo aikštelės prie miesto ribų, kuriose automobilius palikti buvo pakviesti Briuselio svečiai, buvo pilnai užpildytos.

Briuselis tądien virto 160 kv. km ploto šventine scena.. Parkuose ir skveruose, didesnėse gatvėse aidėjo muzika, klegėjo natūralių, be trąšų pagamintų žemės ūkio produktų mugės. Ten prisistatė daugiau nei 120 "žaliąjį" gyvenimo būdą puoselėjančių valstybės institucijų, nevyriausybinių asociacijų, gyventojų iniciatyvinių bendrijų, verslo įmonių. Tie, kurie nenorėjo nusigauti į miesto centrą, išsinešė stalus ir kėdes į gatves, kepė dešreles ir gurkšnojo alų, vyną kartu su kaimynais. Tai juk puiki proga pabendrauti, susipažinti ar sutvirtinti pažintį su tais, su kuriais gyveni šalia. 87% Briuselio gyventojų įsitikinę, kad sekmadienis be automobilio yra puiki iniciatyva.

Diena be automobilio Briuselyje yra tik vienas iš judriosios savaitės renginių, kurią visose ES valstybėse skatina organizuoti Europos Komisija. Į kvietimą kasmet atsiliepia vis daugiau Sąjungos miestų. Geras sumanymas šuoliuoja ir į kitus kontinentus. Ir Vilniuje, kituose mūsų miestuose jau dešimtmetį mėginama surengti dieną be automobilio. Bet tik mėginama. Dauguma miestelėnų ir judriajai savaitei, ir tai ypatingai dienai lieka abejingi. O juk Vilniuje apie 80 proc. oro taršos sudaro transporto priemonių išmetami teršalai. Nors Lietuvoje, lyginant su Europa, kietųjų dalelių leistini kiekiai viršijami ne taip smarkiai, mūsų didieji miestai pagal šį parametrą priskiriami prie rizikingų
Ketverius metus rašau Lietuvos laikraščiuose, internetinėse svetainėse, pasakojau per radiją, televiziją, kaip Briuselyje ir kitose Europos sostinėse pavyksta sukurti šventišką visiems atmosferą, bent dienai - kitai atsisakyti automobilių. Europos kultūros sostinė šiemet atkeliavo į Vilnių. Tai dar labiau paskatino mane pabandyti įgyvendinti seniai puoselėtą mintį: juk visi kartu galime parodyti miesto svečiams, Europai, kad ir mes šį tą suprantame apie deguonies kultūrą ir tai, kad automobilis – naudingas išradimas, bet riaumojančioms ir besispjaudančioms pabaisoms bent kartą per metus sugebame parodyti jų vietą.

Justas Vincas Paleckis
Palyginti su Briuseliu ir Vilniuje, ir kitur žingsnelis pirmyn padarytas. Ir vis dėlto atsiliekame dar smarkiai. Tikros šventės, kur dalyvautų dauguma miestiečių, surengti dar neįstengiame. Žinoma, šiemet ypač trūko lėšų. Bet dar daugiau – gero pavyzdžio ir gerų norų, pastangų.
Šių metų vasarą, liepos mėnesį parašiau laišką visiems septyniems didžiųjų Lietuvos miestų merams, siūlydamas pasinaudoti europiniu patyrimu ir surengti tikrą, ne „dėl paukščiuko“, dieną be automobilių. Sulaukiau atsakymo iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus savivaldybių. Entuziastingai kibome į darbą su Vilniaus savivaldybe. Kelis kartus susitikome su vicemeru Romu Adomavičiumi, surengėme pasitarimus su specialistais, spaudos konferencijas, įtraukėme į veiklą akcijos "Darom'09" vadovus. Vilniuje papildomą dieną be automobilio nutarėme surengti ne šiokiadienį, kaip iki šiol, kai automobiliai karaliaudavo gatvėse kaip paprastą dieną, o šeštadienį, rugsėjo 19-tą.

Sumanėme, kad tą dieną senamiestyje ir Gedimino prospekte Briuselio pavyzdžiu vyks koncertai (juk Vilnius - kultūros sostinė), rudens gėrybių mugės, kiti renginiai. Tikėjomės, kad dauguma miestelėnų naudosis automobiliu esant tik būtinam reikalui. Suplanavome, kad senamiestį, uždarytą automobiliams, pasiekti būtų galima visuomeniniu transportu, o ypač raginama pasinaudoti dviračiais, gyvenantiems netoliese pasivaikščioti pėstute. Žodžiu, senamiestyje ir Gedimino prospekte turėjo karaliauti pėstieji ir dviratininkai, riedutininkai ir velo-taksi, kad vilniečiai ir sostinės svečiai mėgautųsi gryno oro terapija, prisimintų laikus, kai automobilis buvo reta ir egzotiška susisiekimo priemonė. Manėme, kad būtų gražu, jei tą dieną ant dviračių sėstų ar į pėsčiųjų žygį išsiruoštų mūsų įžymybės - dainininkai, aktoriai, verslo kapitonai, politikai. Prisvilo ar neprisvilo šitas "kitokios" dienos be automobilio blynas?

Kadangi tos „tikros“ dienos be savo automobilio surengimas buvo mano idėja, prisidėjau prie savivaldybės pastangų ją organizuojant, man sunku vertinti. Pateiksiu tik savo pastebėjimus.
Skambiai pavadintame „dviratininkų žygyje“ nuo Seimo rūmų iki Rotušės aikštės, pakeliui pavinguriavus po senamiestį, dalyvavo keli šimtai entuziastų. Neblogai, bet ateityje, tikėsimės, dalyvius reikės skaičiuoti tūkstančiais. Smagu, kad geležinius žirgus „balnojo“ daugiausiai jaunimas, atsiliepęs ir į gyvenamosios aplinkos būklei neabejingų savanorių akcijos „Darom09“ kvietimą. Labai džiaugiausi tarp dviračių žygio dalyvių išvydęs sporto, teatro, medicinos įžymybes – mūsų šaunųjį Virgilijų Alekną su abiems sūnumis, režisierių Oskarą Koršunovą, profesorių Praną Šerpytį. Akciją palaikę ir sveikinę Regimantas Adomaitis, Marijus Mikutavičius, Šarūnas Marčiulionis tą dieną buvo toli nuo Vilniaus, bet kai kurie kiti žinomi žmonės, mėgstantys dviračius ir sveiką gyvenimo būdą, pažadų dalyvauti, deja, neištesėjo...

Rotušės aikštėje smagiai lenktyniavo darželių auklėtiniai, vyresnieji demonstravo figūrinio važiavimo dviračiais įmantrybes. Koncertą pradėjo saviveiklininkai. O Ieva Prudnikovaitė su Jeronimu Miliumi, puikiai padainavę meilės duetus, nežinia kodėl buvo nustumti į programos pabaigą, kai klausytojų gretos jau retėjo.

Su Pranu Šerpyčiu, Lietuvos širdies asociacijos prezidentu, tąsyk aikštėje susitikau pirmą kartą, tačiau iškart pajutau bendramintį. Jis pasidalijo savo mintimi, kuri man pasirodė labai įdomi: į Santariškes vedančią Kalvarijų gatvę paversti tikra Sveikatos alėja. Profesorius svajoja, kad joje tolėliau nuo gatvės turėtų atsirasti dviračių takai, sporto aikštelės, želdinių plotai, reklama, skatinanti sveiką gyvenimo būdą. Kalvarijų turgavietė virstų modernia tokį gyvenimo būdą išpažįstančių žmonių susitikimo vieta, čia būtų prekiaujama daugiausiai ekologiškais produktais.
Dalyvavome ne tik minėtame žygyje, klausėmės koncerto bei žiūrėjome varžybas. Pasinaudojome proga dviračiais pavinguriuoti beveik tuščiomis senamiesčio gatvėmis (pravažiuodavo tik vienas-kitas ten gyvenančiųjų automobilis). Dar kartą įsitikinome, kad Vilnius – puikiausias miestas pasaulyje, ir kad apžiūrinėti jį ir juo džiaugtis geriausia ne pėsčiomis, tuo labiau – ne pro automobilio langą, o sėdint ant dviračio.

Katedros aikštėje akis patraukė tikrų „profesionalų“ šeimyninė kolona. Visi – su dviratininkų-lenktynininkų apranga, su šalmais. Prieky tėvas su dukrele mina tandemą, už jų – mama, paauglys sūnus tai įsiveržia priekin, tai atsilieka. Nutariau pasekti juos. Rotušės aikštėje jie stabtelėjo, tad pasikalbėjome, susipažinome. Saulius sukasi, kiek supratau, dviračių versle. Jis iškart griebė jautį už ragų: „ Vilniuje maža dviračių takų, dauguma seniai pažymėti, nekoreguoti, ypač trūksta stovų dviračiams prirakinti prie parduotuvių, įstaigų. Mynus pedalus kalvotomis gatvėmis ir atvažiavus į darbą paprastai nėra kur nusiprausti, pasikeisti drabužius“. Sauliaus nuomone, jei kas ir priverčia žmones sėstis ant dviračių, tai sunkmetis: šią vasarą sostinėje dviratininkų pastebimai padaugėjo. Sauliaus žmona Rasa – atlaidesnė: viskas ne taip ir blogai, juk atsiranda ir naujų takų, savivaldybė ketina įrengti nuomojamų dviračių punktus (beje, meras Vilius Navickas Rotušės aikštėje pažadėjo, kad jų bus net 20). Saulius sutiko, kad yra ir gerų poslinkių: štai šioji diena tikrai išsiskiria iš kitų, ankščiau senamiesčio pėstiesiems ir dviratininkams neatiduodavo. Pastebėjo dar vieną gerą dalyką – mugę Gedimino prospekte.

Suspėjau nuvažiuoti ir į Tymo kvartalo mugę, kurioje prekiaujama Tatulos programos ekologiškais produktais. Ten išgirdau nusiskundimų: kai kurie nuolatiniai klientai aimanavę, kad, uždarius įvažiavimą į senamiestį, nusigauti į mugę tapo daug sunkiau.

Kai šeštą valandą vakaro sugrįžau namo, dviračio skaitliukas rodė 19,6 km. Nuotaika buvo tikrai gera. Juk ir oras tai ypatingai dienai buvo pats palankiausias – saulėta, nekaršta. Senamiestis šurmuliavo, lauko kavinėse sėdėjo daug žmonių – nepaisant bulviakasio, grybų sezono įkarščio. Pagrindinių gatvių viduriu plaukė turistų būriai. Be konkurencijos vyravo lenkų kalba, nors galėjai išgirsti ir anglų, japonų.

Mero pavaduotojas Romas Adomavičius, ant kurio pečių gulė didžiausia dienos be automobilio organizacinė našta, šįkart nesugebėjo susitarti su transporto įmonių vadovais, kad tokią dieną, kaip Briuselyje ir kitose Europos sostinėse, troleibusai ir autobusai vežiotų žmones nemokamai. Sunkmetis... Gal kitąmet? Kaip ir nemokami tai dienai muziejai – vėl Vakarų pavyzdžiu.

Nors...Geriau pasidairius ir Lietuvoje tokių ženklų jau esama. Pavyzdžiui, Šiauliuose vieną Judriosios savaitės dieną Jaunųjų gamtininkų centras kvietė nemokamai pasivažinėti po Salduvės parką senovine karieta, o visą šeštadienį svetingai ir nemokamai duris lankytojams buvo atvėręs dviračių muziejus, buvo surengta pilietinė akcija „Laisvė dviračiams.“ Kaune rugsėjo 19-tą buvo atidarytas dviračių takas Vilijampolės tiltas – Lampėdžiai, o Alytuje rugsėjo 22-tą judriausioje miesto gatvėje popietėje sustabdytas eismas ir surengta šventė miesto bendruomenei.
Kartu su kolegomis surengėme nedidelę apklausą telefonu. Iš 50 miestelėnų trečdalis nieko negirdėjo nei apie judriąją savaitę, nei apie dieną be automobilio. Apie pusė nežinojo šios akcijos tikslų. Du trečdaliai vilniečių buvo girdėję apie rugsėjo 19-tos programą ir uždarytą automobiliams senamiestį, 90 proc. šiai akcijai pritarė.

Taigi, jeigu lygintis su Briuseliu, ir Vilniuje, ir kitur žingsnelis pirmyn padarytas. Ir vis dėlto atsiliekame dar smarkiai. Tikros šventės, kur dalyvautų dauguma miestiečių, surengti dar neįstengiame. Žinoma, šiemet ypač trūko lėšų. Bet dar daugiau – gero pavyzdžio ir gerų norų, pastangų. Štai briuseliečių, o ir daugelio kitų Europos miestų tradicija – tokią dieną padengti improvizuotus stalus gatvėse ar žaliosiose zonose, pabendrauti su kaimynais. Tam juk jokių ypatingų lėšų neteikia. Tokie ir kiti visiems naudingi dalykai neprigis, jeigu į darbą nekibs žiniasklaida, o ji lieka tokiems renginiams gan abejinga. Kaune tą dieną buvo matuojamas nuodingų dalelių įvairiuose mieto rajonuose kiekis – ar pavyko sumažinti užterštumą. Minėti Briuselio rezultatai tikrai nebuvo pasiekti, bet informacijos apie tokius matavimus ir jų rezultatus pasigendame – jie juk parodytų įdėtų pastangų efektyvumą.

Baigdamas norėčiau papasakoti, kad Europos Parlamente visai neseniai didelis būrys europarlamentarų kalbėjome apie dar neišnaudotas dviračių galimybes. Dabar Europos Sąjungoje kelionės dviračiu sudaro 5 proc. visų kelionių. Uždavinys: per 10 metų pasiekti 15 proc. Iš Europos Sąjungos skiriamų lėšų transportui dviračių sferai tenka 0,9 proc.- to per maža. Juk dviračiai ir dviratininkai padeda kurti jaukesnius miestus, mažinti spūstis, transporto keliamą triukšmą, švarinti orą, kovoti su klimato kaita, taupyti gamtos resursus, pagaliau stiprinti sveikatą. Parlamentarai kalbėjo apie tai, kad per pastaruosius 10 metų Berlyne važiuojančių į darbą ir atgal dviračiais skaičius padidėjo 3 kartus ir siekia jau 15 proc. Kopenhagoje net pusė visų vykstančių į darbą sėda ant dviračių.

O Lietuvos miestuose? Deja, pasigirti kol kas neturime kuo. Tokios statistikos net ir neturime. Parlamentarų susirinkime Europos dviratininkų federacijos atstovai pateikė duomenis apie federacijos narių skaičių atskirose valstybėse. Daugelyje šalių federacijos nariais yra tapę dešimtys tūkstančių, Lietuvoje - tik 150. O juk dviratininkų paplitimas liudija šalies kultūros ir civilizacijos lygį. Galioja labai aiškus dėsningumas ten, kur karaliauja dviratis, pėstysis (Skandinavijos šalys, Olandija...), ten aukščiausias gyvenimo lygis ir gyvenimo kokybė.