Tačiau šeši studentai nėra pakankamas skaičius LR švietimo ir mokslo ministerijai, kuri numatė minimalų grupės skaičių – dvylika studentų. Norisi tikėti, kad programai pavyks surinkti dvylika studentų, būtinų finansavimui gauti kitais metais. Vis dėlto klausimas, ar gali religijotyros kurse studijuoti šeši žmonės lieka retorinis. Šeši religijotyrininkai – daug ar mažai Lietuvos mastais? Turint omenyje šios specialybės specifiką, tai tikrai pakankama. Bet susidariusi situacija kelia klausimą, ar apskritai reikia Lietuvai religijotyros. Ir jei taip – kodėl jos iki šiol nėra.
Klausimas apie religijotyros poreikį yra labiau retorinis. Manau, kad kiekvienas mąstantis žmogus sutiks, kad religijotyra reikalinga. Religija yra mūsų socialinės tikrovės dalis ir kažkas turi ją profesionaliai išmanyti, kaip išmano asmenybių problemas (psichologija), individų sąveikas ir visuomenės struktūras (sociologija), istoriją, teisę ir t. t. Bet Lietuvoje iki šiol tėra vienintelė mokslo institucija – Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras, kuriame galima įgyti religijos mokslų magistro laipsnį.
Mūsų šalyje turime devynias tradicines religines bendruomenes ir dvi valstybės pripažintas. Įdomu buvo stebėti, kaip viena Seimo narė, buvusi buhalterė, kėlė klausimą apie religinių bendruomenių pripažinimą ir siūlė geriau pripažinti pagonis, nes „jie juk tikrai labiau „tradiciniai“ nei Septintos dienos adventistai“. Taigi, kaip valstybę gali valdyti bet kas, taip ir religiją mūsų valstybėje išmano visi. Ne išimtis ir minėtoji Seimo narė, nes jai nesvarbios kelių Lietuvoje vis dar esančių religijotyrininkų išvados, kad šiuo metu šalyje veikiantys pagonys neturi nieko bendro su Kęstučio ir Vytauto laikų žyniais ir vaidilutėmis, o tai reiškia ir su pagonybės tradicija.
Ekonominiu sunkmečiu suaktyvėja atskiri religiniai veikėjai ir religinės bendruomenės apskritai. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį šalyje lankėsi Rytų išminčius Ravi Shankaras. Oficialiai jis prisistato Šri Šri Ravi Šankaras – išvertus iš hindi kalbos tai reikštų „šventų švenčiausias Ravi Sankaras“. Tad vadindami jį šitaip, įvardijame jo šventumą. Bet juk kalbėdami apie popiežių nesakome, kad jis „šventų švenčiausias“, nors Romos katalikams jis būtent toks ir yra.
Taigi, lankydamasis Lietuvoje Ravi Šankaras pageidavo susitikti su premjeru ir švietimo ministru. Ir ką gi – jam pavyko susitikti su premjeru. Ar žinojo premjeras, su kuo jis susitiko? Kadangi informacijos apie šį susitikimą nebuvimo, galima manyti, kad premjeras ir jo patarėjai nenorėjo, kad plačioji visuomenė sužinotų apie tokį susitikimą. Bet Ravi Šankaras savo tikslą pasiekė – jį priėmė ir išklausė vienas aukščiausių šalies pareigūnų. Nesvarbu, kad Lietuvos visuomenė to nesužinojo. Kam reikėjo, tas sužinojo. Neabejoju, kad sužinos ir kitose valstybėse, kur lankysis Ravi Šankaras, nes toks yra vienas iš naujųjų religijų savęs įteisinimo būdų.
1981 m. Ravi Šankaras įkūrė organizaciją „Gyvenimo meno“ fondas, kurios pagrindu tapo žmonijai perduota Sudarshan Kriya kvėpavimo technika. Ravi Šankaro mokymas yra sinkretinis, kaip ir daugelio naujųjų religijų, jame aptinkami hinduizmo, transcendentinės meditacijos elementai. Nežinau, ar premjerą pasiekė tokio pobūdžio informacija. Greičiausiai nepasiekė, nes paprasčiausiai beveik nėra žmonių, kurie šiuos dalykus išmanytų.
Tad gal net ir tie šeši studentai, šiemet įstoję į religijotyros studijų programą, po kelių metų būtų galėję situaciją pakeisti. Bet reikia žiūrėti į priekį ir, be abejo, mokytis iš praeities klaidų. O pirma klaida yra ta, kad visuomenės dauguma (taip pat ir politikai) galvoja, kad religija šalyje yra viena. Tai yra krikščionybė, nors ir kelių atmainų. Antra klaida – kad religiją gali išmanyti bet kas. Ir trečia – kad religijos studijos yra tapusios visų mokslų podukra be vietos.
Pirmąsias dvi klaidas ištaisytų visuomenės švietimas apie religiją. Toks švietimas tampa ypač aktualus modernioje visuomenėje, kur religija tampa pasirinkimo objektu ir tuo skiriasi nuo religijos tradicinėje visuomenėje, kurioje ji yra paveldima. Trečiąją klaidą taip pat įmanoma ištaisyti, tačiau reikia akademinės ir politinės valios bei supratimo, kad religija yra šios socialinės tikrovės dalis. Galbūt religijos studijos nepritraukia tiek studentų, kiek populiariausios studijų programos, tačiau ji turi teisę egzistuoti su visų trijų studijų pakopų sistema.