- Ar Lietuva turi galimybę ar, jei galima sakyti, ekonominius svertus atsakyti Rusijai į tokius provokacinius veiksmus, kokius jie naudojo prieš Lietuvos vežėjus?
- Teoriškai, turi. Kad ir „Kaliningrado korta“, bet tai būtų pats radikaliausias sprendimas. Yra ginklų tranzitas, kariuomenės reikmių tenkinimas, transporto ir logistikos dalykai, kurie yra neišsprendžiami be Lietuvos, todėl, kad tai yra tranzito per Lietuvą klausimas.
Jeigu Lietuva imtųsi simetrijos arba, kitaip tariant, atsakytų į nedraugišką gestą nedraugišku gestu, parodytų, kad ji turi tą galimybę. Suprantama, tai ypatingai komplikuotų Lietuvos ir Rusijos santykius, bet teoriškai tokia galimybė egzistuoja.
- Prezidentė Dalia Grybauskaitė viename savo interviu minėjo, kad vadinamosios „Kaliningrado kortos“ panaudojimas būtų pražūtingos Lietuvai ir Rusijos atsakomieji veiksmai būtų neprognozuojami.
- Nesakyčiau, kad tai būtų pražūtinga. Mes esame ES valstybė ir apie jokį pražūtingumą nekalbėčiau. Nieko negali padaryti Rusija daugiau nei kraštutinių propagandinių ir retorinių priemonių suintensyvinimas. Iki šiol mes dar nebuvome traktuojami kaip kažkokia Rusijos egzistencinė grėsmė, iki tokios paranojos dar neprieita. Matome tik nedraugiškus gestus ir, manau, būtų prieita prie kraštutinės, aukščiausios retorinės, konfrontacinės temperatūros. Tai, be abejo, būtų padaryta, bet nemanau, kad tai būtų katastrofiška.
Jeigu Lietuva taip elgtųsi, Rusiją tai įsiutintų labiau nei „Kaliningrado kortos“ panaudojimas, kuris būtų įtampos paskatinimas arba atsakymas į įtampą kita įtampa, bet tai būtų dvišalės diplomatijos ribose. Jeigu Lietuva pradėtų ignoruoti dvišalius santykius bei konsultacijas su Rusija ir pradėtų veikti kaip truputį naivoka ir nieko bendra su Rusijos interesais neturinti valstybė, tada mes sumaišytumėm šito žaidimo kortas.
- Ar „Kaliningrado kortos“ panaudojimas Lietuvos vežėjų apgynimui būtų buvęs adekvatus atsakas?
- Manau, kad taip. Jeigu tai kartotųsi ir neliktų kitų veikimo būdų. Pirmą kartą, valstybės solidumo sumetimais, galima tokį dalyką nuleisti pusiau negirdom ir reaguoti standartinėmis diplomatinėmis bei politinėmis priemonėmis. Taip tipingai sureaguotų vakarietiška valstybė, kuri pirmiausia bara Rusiją dėl jos veiksmų neadekvatumo arba dėl jai tipingos betvarkės. Bet jeigu tai kartotųsi, būtų galima nuo spėliojimų pereiti prie faktų kalbos ir pasakyti, kad tai yra sąmoningas Lietuvos ekonomikos žlugdymas, o tada panaudoti „Kaliningrado kortą“. Ir dabar neabejoju, kad jau yra padaryta labai rimtų nuostolių Lietuvai.
Bet pirmą kartą tam, kad opinija būtų palanki (o Rusija moka paveikti viešą opiniją - ji turi nepalyginimai daugiau resursų jai paveikti), kad niekas Europoje nesuabejotų Lietuvos geranoriškumu, kad būtų galima pasakyti „ką gi, mes manome, kad įvyko kažkokie žinybiniai nesklandumai, bet prašome atkreipti dėmesį, jog esame diskriminuojami ir kad dėl žinybų veiklos yra susidariusi nenormali padėtis“.
Jeigu tai kartosis ir nekils abejonių, jog tai yra sąmoningi Rusijos veiksmai, kuriais norima Lietuvą „nubausti“ ar už Gruziją, ar už Ukrainą, ar už bendrąją Lietuvos poziciją regioninių konfliktų atvejų, tuomet reikėtų drąsiai naudoti „Kaliningrado kortą“ ir nemanau, kad tame būtų kažkas tragiška. Tokiu atveju Lietuva sąmoningai išeitų iš bet kokių marionetinės valstybės scenarijų.
- Lietuva iš vežėjų konflikto situacijos išėjo oriai pakėlusi galva, ar „pabrukusi uodegą“?
- Pirmas prezidentės D.Grybauskaitės skambutis prezidentui D.Medvedevui parodė nestandartinį veiksmą. Niekada Lietuva tokių dalykų nedarė ir, kaip pirmas atvejis, jis yra pakankamai įdomus ir diplomatiškai, ir politiškai - todėl, kad Lietuva parodė aktyvesnę ir vakarietiškesnę poziciją, t.y. nepulti kariauti retorinio karo, nepulti isteriškai kaltinti Rusiją, bet parodyti iniciatyvą ir pamėginti susidariusią konfliktinę situaciją sureguliuoti europietiškai.
Į prezidentės telefono skambutį juk privalo būti reaguojama ir atsakyta. Tačiau jeigu tai kartotųsi ir priemonės būtų tokios pačios, tada tai virstų mūsų pralaimėjimu ir tikrai būtų „uodegos pabrukimas“. Kaip pirmą kartą, pakartosiu, tai buvo adekvati reakcija, bet, manau, toje situacijoje tikrai nereikėjo kaltinti mūsų pačių vežėjų. Jų kaltė, šiuo atveju, yra mažiausia ar bent jau mažiausiai krentanti į akis.
Tačiau skambutis D.Medvedevui buvo politiškai įdomus ir produktyvus gestas, kuris parodė, kad Lietuva turi pakankamai europietišką ir lanksčią reakcijos galimybę. Jeigu tokie dalykai kartosis, o mano intuicija man kužda, kad gali kartotis, tada, net neabejoju, jog reikia elgtis kitaip.
- Mes esame ES nariai. Ar galime tikėtis pagalbos ar, galbūt, naudoti ES institucijų „spaudimą“?
Antras dalykas, neabejoju, kad Rusija norėtų išmušti Lietuvą iš europinės diplomatijos ir pervesti ant visai kitų bėgių – dvišalių santykių. Ne kartą tai kartota, ne kartą Rusija kartojo, kad nėra ko skųstis Europai, kai galima tarpusavyje susikalbėti, o tuo „tarpusavio susikalbėjimu“ aš kaip tik ir netikiu.
Europa privalo viską žinoti, mes privalome skubiai raportuoti apie bet kokią konfliktinę situaciją Europos Komisijai ir Europos Parlamentui. Mums reikia elgtis lygiai taip pat, kaip elgtųsi konflikto atveju, pvz. Danija, kuri irgi yra ne per toliausiai nuo Rusijos, bent jau nuo Kaliningrado.
- Rusija Lietuvos verslui yra pati artimiausia, didžiausia ir todėl geidžiamiausia rinka. Ar noras patekti į tą rinką, joje išsilaikyti, Jūsų manymu, nesuponuoja verslininkų nuolaidžiavimo Rusijai?
- Manau, kad tai labai teisinga pastaba. Ramūnas Vilpišauskas viename susitikime pastebėjo, kad Lietuva kenčia nuo tam tikros asimetrijos tarp savo ekonominio ir politinio intereso. Politiniai ir ypatingai saugumo interesai mus veda toliau nuo Rusijos į NATO bloko stiprinimą ir į euroatlantinę dimensiją. Tačiau ekonominiai interesai, deja, mus vedė ir tebeveda į Rusiją. Tai nėra normalu ir ta asimetrija mums nieko gero nežada todėl, kad ekonominių santykių intensyvinimas ir gerinimas paprastai, normaliai žvelgiant, turėtų gerinti ir politinius santykius.
Jeigu mes to nematome, lieka likiminis apsisprendimas – arba kartą ir visiems laikams perorientuoti verslą bei ekonomiką į Vakarų ir Vidurio Europą bei Aziją, arba pradėti politiškai nuolaidžiauti Rusijai. Pastarasis variantas, labai noriu tikėti, neįmanomas, nes jis Lietuvai neatneštų nieko gero ir tik nusiųstų signalą apie paradigmos kaitą Lietuvos politikoje. Tai priartintų mus prie galimybių patirti kažką panašaus, ką patyrė Gruzija - ankščiau ar vėliau būtų nuspręsta išmėginti NATO reakcijas. Tad gal verta pabandyti įtikinti mūsų verslo svarbiausius žaidėjus fundamentaliai keisti savo verslo orientacijas ir mėginti verslą perorientuoti į kitas rinkas?
- Jei galima prognozuoti, kokia būtų ES institucijų reakcija Lietuvai panaudojus „Kaliningrado kortą“?
- Neabejoju, kad niekas nenorėtų konfrontacijos, todėl būtume įkalbinėjami vengti šios kortos. Bet Lietuvos verslo žlugdymas ir sutarčių nesilaikymas mums atveria galimybę griebtis simetrijos tokiame pasikeitime nekonstruktyvios politinės valios gestais. Nors, kartoju, geriau nesigriebti tiesioginės konfrontacijos su Rusija, nes jai tik to ir tereikia. Geriau pasikliauti ES institucijomis, sykiu joms pabrėžiant, kad Lietuva turi atsako teisę.
- Galbūt „Kaliningrado kortos“ panaudojimas ES Parlamente buvo svarstytas, aptartas (neformaliai) kaip ekonominė priemonė ar svertas?
- Man šito neteko girdėti. Net ir užkulisiuose.
- Lietuvoje viešoje erdvėje svarstoma apie „Kaliningrado kortos“ panaudojimo galimybę. Kiek tai svarbu santykiuose su Rusija ir koks signalas tuo siunčiamas Maskvai?
- Rusija nuolat stebės mūsų elgesio ir reakcijų dinamiką. Atsisakymas ir nenoras iki šiol aplankyti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, nė nekalbant apie Baltijos šalių okupacijos neigimą, reiškia tik viena - mūsų nepriklausomybė Rusijos yra traktuojama kaip laikinas ir nemalonus nukrypimas nuo tradicinio santykių modelio, kitaip tariant, nuo mūsų priklausomybės. Jei Baltijos šalys pradės su Rusija kalbėti ne „artimojo užsienio“, o visų pirma ES kalba, padėtis keisis. „Kaliningrado korta“ gali būti laikoma naujai krizei arba Rusijos provokacijai, bet jos panaudojimą, man regis, geriau derinti su sąjungininkais. Bet jos panaudojimo tikrai neverta atmesti.