Ir taip jau keliolika metų be atvangos: pamostaguoja, rikteli, ašarą nubraukia – ir išbalansuoja. Per tą laiką jis užkerėjo vietinius žiūrovus, o žavesiui nepasidavę turi neteisingą regėjimą, todėl gydomi vaizdu į dangų kvadratėliais arba netenka regėjimo dovanos drauge su gyvybe.

Pastaruoju metu Lukašenkai atėjo sunkios dienos. Jo ekonomikos modelis pagrįstas dotacijomis iš Rusijos. Kol doleriai už naftą liejosi laisvai, rusai kantriai jais ramstė Baltarusiją, o tuo pačiu ir Lukašenką, kuris atsilygindamas žadėjo rytoj atsiduoti. Rusija nėra labdaros organizacija ir nieko už dyka nedalina. Žymiai sumažėjo dolerių – sumažėjo ir kantrybė laukti. Nors ir malonus ausiai mažesniojo brolio suokimas, juo sotus nebūsi.

Rusijos apetitas didelis – jai reikia visiškos Baltarusijos kontrolės. Tai atitinka generalinę Kremliaus liniją tapti energetine supervalstybe. Per Baltarusiją eina dujų ir naftos srautai pačiam geriausiam (nes visada mokus ) pirkėjui Europos Sąjungai. Be to, tai buvusios imperijos dalis, kurios prijungimas ne tik pastumia sienas į vakarus, bet ir grąžina Rusijai bent vieną teritoriją, prarastą su TSRS žlugimu. Deja, Lukašenka įsigyveno ant savo piramidės Minske ir nebenori pasislinkti. O rusai nenori, kad jis laikytų ranką ant kranelio.

Rusai sako suprantamai visam Vakarų pasauliui: dujos yra verslas, todėl parduodant reikia atsižvelgti į rinkos kainas. Lukašenka grąžo rankas: per dvejus metus Rusija patrigubino dujų kainą. Dabar ji siekia 150 JAV dolerių už 1000 m3, ir Baltarusija nepajėgia susimokėti. „Gazprom“ skelbia, kad skola siekia 244 mln. JAV dolerių. Palyginimui pasakysiu, kad Lietuva šiemet moka 420-480 JAV dolerių. Ir gyvenam.

Ramūnas Bogdanas
Jam būtų labai neprošal pasidaryti Briuselį trečia melžiama karve mainais už nieko jam nekainuojančius pažadus vykdyti demokratinius pertvarkymus. (...) Jei ES galvoja jį maitinti, tegul prieš tai pasižiūri, kuo slaugės vaidmuo baigėsi Rusijai – vieni nuostoliai.
„Gazprom“ dar 2007 m. žadėjo Minskui pakelti kainą iki 200 JAV dolerių. Tai būtų sužlugdę režimą. Lukašenka pardavė „Gazprom“ pusę „Beltransgaz“ akcijų mainais už nuolaidą. Naivu būtų galvoti, kad nuolaida amžina. Gal Lukašenka tai suvokia, tačiau nevykdo jokių ekonominių reformų, kad Baltarusijos ūkis dirbtų pelningai ir taptų mažiau priklausomas nuo Rusijos. Baltarusija primena merdinčią TSRS, kurioje iškreiptas kainas ir nenašų ūkį dengė naftos doleriai, tik jos variantas dar prastesnis, ne ji gyvuoja net ne iš savo žaliavų, o iš kaimyninės Rusijos malonės.

Rusija buvo pradėjusi suteikinėti išprašytą 1 mlrd. JAV dolerių kreditą, tačiau antrasis pavedimas „užstrigo“ Rusijos Finansų ministerijoje. Jau nuo pernai metų Lukašenka prašosi Kremliaus 1 mlrd. rusiškų rublių paskolos. Nesivargindamas konkursais dėl atominės elektrinės Baltarusijoje statybos, sutarė statyti ją su Rusija, gavęs pažadą kredituoti 9 mlrd. JAV dolerių vertės projektą. Iki šiol reikalauja ir negauna 1,5 mlrd. JAV dolerių sutarto kredito iš Maskvos. Dėl to į nevykusį anekdotą panašus vizito metu Prezidentei ir premjerui išsakytas kvietimas Lietuvai jungtis į tos AE statybą, rodantis ir realijų nesuvokimą: valstybei, kuri deklaruoja strateginį tikslą įsijungti į Vakarų tinklus, viešai siūloma galutinai įsitvirtinti Rusijos zonoje.

Iš vienos pusės, Rusijai dabar ne pyragai, ir ji nepajėgi taip gausiai tręšti neišgyvenantį Lukašenką. Sukaupti valiutos rezervai tirpsta kaip sniegas pavasarį. Rusijos subsidijos Baltarusijai nuo 5 mlrd. JAV dolerių 2006 m. sumažėjo iki 2 mlrd. 2008-09 m. Galima įsivaizduoti, ką tai reiškia, kai Baltarusijos biudžetas yra 15 mlrd. JAV dolerių. Palyginimui priminsiu, kad triskart mažiau gyventojų turinčios Lietuvos biudžetas pernai viršijo 10 mlrd. dolerių.

Iš kitos pusės, Kremliui tikrai pradėjo atsibosti pažadai integruotis ir išsisukinėjimai nuo konkrečių veiksmų. Čia kaip pasakoje: pardavei sielą, pasidžiaugei žemiškomis gėrybėmis, ir eik pas geradarį pragaran; o jei nevykdysi susitarimo, atlėks ir už pakarpos nusineš. Šią vasarą vienas labai aukštas Kremliaus pareigūnas, kalbėdamas laikraščiui „Komersant“ apie Baltarusiją, pareiškė: „Atrodo, kai kam paprasčiausiai atsibodo būti tos šalies prezidentu“. Aiškiau nepasakysi.

Neseniai Rusija pademonstravo Lukašenkai, kaip tai gali būti padaryta švelniuoju būdu. Nuo 2003 m. televizijos kompanija NTV priklauso „Gazprom-Media“. Joje dirba korespondentas Aleksejus Malkovas, kūręs kampanijas prieš V.Juščenką, B.Berezovskį, G.Kasparovą. V.Putinas 2007 m. jį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus tėvynei“.

Dingę ar nužudyti kitaminčiai visiems diktatoriams yra skausminga tema. Šį rugpjūtį A.Malkovas su operatoriumi atvyko į Minską ir ėmė interviu iš dingusių 1999 m. ir 2000 m. žinomų asmenų artimųjų. Kitą dieną žmonės civiliais rūbais ir milicija juos sulaikė, atėmė medžiagą ir išsiuntė iš šalies. NTV nutylėjo. Tačiau valstybinė radijo stotis „Rusijos balsas“ rugpjūtį šnekino baltarusių opozicionierių A.Lebedko apie žmonių dingimus. Lukašenka puikiai žino rusų televizininkų sugebėjimus kurti kieto Putino įvaizdį.

Tie patys specai parodė, jog jų taikiniu gali tapti pats Lukašenka, tik parodys jį visai kitomis spalvomis. Televizija yra tiesus kelias į masių širdis. Ant sofutės priešais televizorių parvirtęs pilietis nesipriešina smegenų plovimui. Kritiškai nemąstantys rinkėjai Lukašenkos jau išauklėti, kad kiekvienas žodis iš ekrano yra neginčytina tiesa. Maskva davė suprasti, jog prieš būsimus prezidento rinkimus yra visos galimybės į Lukašenkos paruoštą dirvą pažerti naują tiesą, kurią baltarusiai praris iš įpročio nekramtę.

Prisiminus Lugovojų ir arbatą su poloniu, nuo nuodų rauplėtą V. Juščenkos veidą, nestebina, kad Lukašenka į Vilnių atsivežė savo virėją (lyg nežinotų, jog „Stiklių „ virtuvė paglosto ir labiausiai pasaulyje išlepintus gomurius), o galiausiai išlėkė namo nepietavęs. Pavyzdžiai apie šiurkštų būdą atsisveikinti labai švieži.

Trečia dviejų šalių santykių aplinkybė yra Baltarusijos svarbos mažinimas. Rusijos kompanija „Transneft“ birželį pradėjo tiesti antrą Baltijos vamzdynų sistemos eilę BTS-2, kuri aplenks Baltarusijos teritoriją ir bus baigta 2013 m. gruodį. Minskas neteks ne tik sverto, bet ir 600-700 mln. JAV dolerių į metus. I. Sečino žodžiais, naujas vamzdynas „sumažins tiekimo sutrikimų riziką“. Planuojamas „Šiaurės srautas“ nepalankus ne tik Baltijos jūrai bei mums, bet ir Baltarusijai.

Į bet kokius Lukašenkos kryptelėjimus Vakarų pusėn Maskva nervingai sureaguodavo lyg pavydi nuotaka, pasilikdama sau teisę bendrauti tiek su imperialistais JAV, tiek su NATO. Lukašenka užsisklendęs centralizavo valdžią ir monopolizavo tiesą savo kieme, kol jo pastangas įvertino ES ir užkėlė jam vartus. Labai vaizdingai situaciją nusakė pats Lukašenka: „Kaip man reaguoti, kai Putinas su Vokietija apsikabinęs vaikšto ir kreivai šnairuoja į Baltarusiją? Mes kaip siena stovėjome per karą, nepasidavėme. Kuo mes nusikaltome rusams? Pas mus senoliai man užduoda šitus klausimus.“ Šiame kreipimesi rasime ir švelnų priekaištą, ir paniekintą meilę, ir bendros istorijos priminimą. Sugrota visomis stygomis.

Ramūnas Bogdanas
Kaip tyčia krito paskutinis eilėje buvęs Valinskas, o čia pasirodo neskęstantis vedlys iš Rytų. Jam suteikiami pasakų herojaus bruožai. Girdima, kas norima girdėti, o ne ką jis sako. Girdima, kad jis buvo Vilniuje per sausio įvykius, bet nebegirdima, kai jis aiškina, jog „tada jūs tarpusavyje šaudėtės“.
Ilgai ir gausiai maitinę Lukašenką, rusai šiemet jau nori raškyti vaisius. O šis, negavęs naujo kąsnio, puolė prie TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas) ir gavo iš jų dar daugiau, nei tie 2 mlrd. JAV dolerių, kuriuos žadėjo, bet nedavė Maskva. Pats visai nebranginantis duoto žodžio, lengvai žadantis ir nevykdantis, griaudėjantis grasinimais, bet jų neįgyvendinantis Lukašenka turbūt galvoja, kad ir kitų reikalavimai nieko verti.

Štai Rusija davė, užliūliuota pažadų, dabar TVF duos – su viskuo jis sutinka. Baltarusišką rublį nemirktelėjęs devalvavo, parodydamas gerą valią vykdyti reikalavimus ir patetiškai žadėdamas, kad baltarusių liaudis niekad nepamirš TVF pagalbos. Jo bėda, kad nesuvokia, jog ne tik Maskva, bet ir TVF ašaromis netiki. Paskutinė TVF misija rugpjūčio pabaigoje nustatė vis didėjantį Baltarusijos užsienio prekybos deficito augimą ir rezervų mažėjimą, kurie vyko dėl vis didėjančio ekonomikos kreditavimo.

Ultimatyviai pareikalauta radikaliai mažinti valstybės kišimąsi į ekonomiką. Tačiau valstybinio kainų reguliavimo panaikinimas sunaikins baltarusiškos ekonomikos modelį, o su juo ir patį režimą. Tad Lukašenkai aiškiai nepakeliui su tokiais reikalavimais – nebent jis pats norėtų baigti savo valdymą. Bet šiuo metu TVF yra vienintelis jo kreditorius, atidaręs 3.5 mlrd. USD liniją. Užsinėręs įsipareigojimų Rusijai kilpą, dabar lenda į TVF konstruojamą narvą. Tiek laiko maustęs rusus, tikisi taip pat maustyti TVF. O tai rodo nesusivokimą pasaulyje už Baltarusijos ribų.

Pieno karu Maskva eilinį kartą parodė, ką reiškia per didelė priklausomybė nuo jos. Kad tai buvo draudimas dėl politinių sumetimų, parodė greitas draudimų panaikinimas. Tačiau jis turėjo ir ekonominį pagrindą: Baltarusijos dotacijos (faktiškai iš Rusijos gautais pinigais) savo pieno perdirbimo pramonei siekia 24 proc., o Rusijos – vos 3 proc. Todėl Baltarusija užima apie 20 proc. Rusijos sviesto ir sūrio rinkos. Tokios privilegijos už dyka nedalinamos. Jei gaunantysis ir apsimetinės nepakaltinamu, jo tai neišgelbės.

Lukašenkos atsakas pieno kare buvo sprendimas nevykti birželio 14 d. į Maskvą pasirašyti sutarties dėl Kolektyvinių operatyvaus reagavimo pajėgų. Tos pajėgos galėtų veikti visų dalyvių šalyse kaip savo namuose. Nereiktų teisintis, kaip dėl Gruzijos, ir pigiau kainuotų. Štai Venesuelos prezidentui H.Čavesui praeitą savaitę Maskva atseikėjo 2.2 mlrd. USD kreditą už Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą. Net pieno karas Lukašenkos neprivertė pasirašyti, kaip buvo žadėjęs, muitų sąjungos sutarties.

Iki pat vasaros pabaigos buvo neaišku dėl karinių manevrų Zapad 2009. Tik po susitikimo su D.Medvedevu Sočyje rugpjūčio 27 d. Lukašenka patvirtino, kad jie įvyks. Rugsėjo 29 d. jiedu su D. Medvedevu stebės tuos manevrus. Atrodo, daugiau dėl nieko, apart kito susitikimo, abu prezidentai per tris derybų valandas Sočyje nesusitarė. Po susitikimo padavėjai iš salės išnešė nepaliestas vyno ir šampano taures, o prezidentai neišėjo susitikti su spaudos atstovais.

Manevruose, kurie prasidėjo rugsėjo 8 d., dalyvauja virš 7000 baltarusių ir virš 5000 rusų karių. Tokios didelės Rusijos pajėgos svetimoje teritorijoje primena, jog ši kariuomenė greita ateiti ir labai sunkiai išprašoma namo. Kokį žaidimą žaidžia kareivėliai? Pacituosiu „Nezavisimaja gazeta“ pateiktą manevrų legendą: „Agresoriai pralaužė Rusijos – Lietuvos sieną Krasnoznamensko rajone ir, persikėlę per Nemuną, stojo į kovą su Rusijos pajėgomis.“ Kaip matome, agresijos židinys yra Lietuva, į kurią Baltarusijos vadovas atvyksta manevrams dar nepasibaigus ir vaidina kvailelį, nemačiusį jokių dalinių iš malūnsparnio pakeliui link Lietuvos sienos. Maždaug taip: gal kažkas ir vyksta, bet aš nemačiau...

O tokie kariniai žaidimai paprastai priderinami prie to laiko realijų. Galbūt jais norėta pagrūmoti ne tiek Lietuvai, kiek Lenkijai, kuri buvo pasiruošusi dislokuoti dalį JAV priešraketinės gynybos skydo. Tokiu atveju, B. Obamai šiomis dienomis pranešus, jog sistema nebus statoma, žvanginimas ginklais neteko prasmės. O jis turėjo nepigiai atsieiti Baltarusijai, kurioje bedarbio pašalpa yra 16 USD per mėnesį.

Maskva jau beveik sutarusi su Lukašenka dėl vieningos priešlėktuvinės gynybos sistemos. Tačiau tik „beveik“... Drauge planuotas asimetrinis atsakas Baltarusijos teritorijoje į JAV priešraketinį skydą buvo labai naudingas Rusijai. Tokios sistemos sukūrimas Rusijos teritorijoje kainuotų 20-25 mlrd. USD. Atšaukus skydo planus, dingo atsako poreikis, o tuo pačiu krito susitarimo su Baltarusija vertė. Tačiau ji neišnyko: ko vertos vien dvi strateginės rusų bazės, atvira oro erdvė ir kitos iš Lukašenkos gautos privilegijos.

Rugpjūčio viduryje Minske lankėsi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas Europos ir Eurazijos klausimams F.Gordonas, griežtai pasakęs, jog JAV demokratinėmis vertybėmis neprekiaus. Jo susitikimas su Minske reziduojančiais ES šalių ambasadoriais rodo, kad JAV siekia koordinuotų santykių su Baltarusija.

Ramūnas Bogdanas
Ypač mėgsta istoriją opozicijos veikėjai, kuriems visi mūsų kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, yra gudai, o lietuviai tebuvusi beraštė gentis. Demokratiška Baltarusijos respublika iškart po TSRS žlugimo be jokių skrupulų nusistvėrė Vytį kaip savo herbą, ir tik diktatoriui Lukašenkai galime padėkoti, kad jį atšaukė, pasirinkęs širdžiai mielesnį sovietinį.
Lukašenka tapo užspaustas iš visų pusių. Tie, kas ko nors reikalauja, nėra draugai. O reikalauja visi. Kaip būtų gerai, kad visi tik duotų pinigų Aleksandrui Grigorjevičiui, ir nieko iš jo mainais nereikalautų! Bet gyvenimas žiaurus. Net visai pašonėje gali tūnoti priešai, rezgantys ką nors blogo. Lukašenka neseniai išsitraukė iš kišenės 2004 m. idėją apie jėgos struktūrų priežiūros komitetą, pavaldų prezidentui, ir ėmėsi jį įgyvendinti. Teisėsaugos modernizacija pagal Lukašenką – tai areštai be prokuroro sankcijos. Tą teisę jis suteikia VRM, KGB ir Finansinių tyrimų departamentui. Net Baltarusijos generalinis prokuroras neišlaikė ir pareiškė, jog prokuratūra nustačiusi daugybę piliečių teisių pažeidimų jėgos struktūrų darbe ir akivaizdžiai falsifikuotų bylų. Tačiau diktatoriui visų pirma yra svarbiausia užsitikrinti, kad niekas nevyktų be jo žinios. Sunkėjant situacijai ir nematant išeities, nepasitikėjimas aplinka auga.

Blaškymąsi demonstruoja ir absurdiški Baltarusijos vyriausybės nutarimai. Pavyzdžiui, nutarimu Nr. 991 šią vasarą buvo uždrausta tarpininkų veikla versle ir nurodyta, kad įgyti prekes galima tik iš gamintojų arba jų oficialių atstovų pagal patvirtintą sąrašą. Verslininkai ir įmonių vadovai pajuto artėjant paskutiniąją. Po trijų dienų nutarimą atšaukė. Ši istorija rodo visišką pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti. Vienintelė viltis – gauti finansinę injekciją.

Kitas vyriausybės nutarimas Nr.1000 su grafa „tarnybiniam naudojimui“ nuo liepos 31 d. įpareigojo visas įmones su valstybiniu kapitalu (tokių ten virš 80 proc.) derinti importą su valdžios struktūromis. Taigi, valdininkai spręs, kam duoti leidimą, kam – ne, ir toliau vešės korupcijos piramidė. Tokio tipo verslininkams, kaip V.Romanovas, bus dar aiškiau, kaip ten suktis.

Lukašenkai atvykus į Lietuvą, pasirodė, kad jis turi nemažai garbintojų. Tai ne tik V. Romanovas ir į jį panašūs, bet ir daugybė portalų komentatorių. Lietuvoje, matyt, tiek bjaurimasi nedorais mūsų valdžios veiksmais, kad ieškoma vilties spindulėlio ten, kur kitaip, nei pas mus. Įsivaizduojama, kad baltarusiai turi „gelbėtoją“, kurio nusivylusieji Lietuvoje neranda iki šiol. Kaip tyčia krito paskutinis eilėje buvęs Valinskas, o čia pasirodo neskęstantis vedlys iš Rytų.

Jam suteikiami pasakų herojaus bruožai. Girdima, kas norima girdėti, o ne ką jis sako. Girdima, kad jis buvo Vilniuje per sausio įvykius, bet nebegirdima, kai jis aiškina, jog „tada jūs tarpusavyje šaudėtės“. Norima jį krūtine pridengti nuo R. Miliūtės ir E. Jakilaičio klausimų, dėl kurių batka gali susierzinti. Gražiau, kai visi atsistoję ploja, jam įėjus. Ekonomikos specialistas... – bet nežinantis žodžio „barteris“. Protingas, atviras, išdidus... kokių tik epitetų nepriklijuota. Manyčiau, jog tai ne meilės diktatūrai išraiška, o panieka iki koktumo įsipykusiai visų lygių savanaudei mūsų valdžiai.

Galbūt svarbiausias Lukašenkos sakinys Vilniuje buvo, kad spalio mėnesį Baltarusijos parlamentas svarstys Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo klausimą. Ne toks spalvingas, kaip daugelis kitų pareiškimų, bet daug lemiantis. Europos Sąjunga labai aiškiai yra davusi Lukašenkai suprasti, kaip pažiūrės į pripažinimą. Savo ruožtu, Maskva girdėjo tik pažadus svarstyti, paskui kalbas apie būsimą sprendimą pavasarį, o dabar Lukašenka pasakė mėnesį, kada kišeninis parlamentas be jokios opozicijos praneš jo sprendimą. Atrodo, Lukašenka su pripažinimo pažadais bus pertempęs gumą, nes dabar rusai sakosi nieko jam už tai neduosią.

Pripažinimas reikš užtrenktus vartus į Europą, kuri jau atsigauna po krizės ir turi daug daug euriukų, ir bendrą guolį su Rusija, kuriame geriausiu atveju liks tarno vaidmuo. O kaip nesinori iš visavaldžio tapti tarnu! Nepripažinus yra vilties sulaukti pagalbos iš ES, bet tuo atsuktų nugarą Rusijai, kuri turi visą arsenalą priemonių įdurti nedėkingai sesei. Be Rusijos rinkų Baltarusijai prapultis. Jokios alternatyvos ji neturi. Ir taip blogai, ir anaip. Todėl, greičiausiai, klausimas liks kaboti ore, kaip ir pats Lukašenka.

O kol jis ten kabo balansuodamas ir kontroliuodamas, galima jo paklausinėti, ar jis sugebėtų mums įrodyti, kad žino viską, kas vyksta jo šalyje. Pavyzdžiui, kas įvyko Breste su V. Pociūnu? Tikiuosi, prezidentė uždavė jam šitą klausimą, kad ir tyliai. Geresnės progos nebuvo. Žmogus matuoja pagal save, ir Lukašenkai turėtų būti suprantamas ir teisėtas Prezidentės – galvos, kaip ir jis! – noras žinoti tiesą apie savo pulkininko žūtį. Nebent ji jau žino.

Nežinau, kiek tiesos, bet baltarusių agentūra BelTA skelbia, jog Lukašenka pakvietė D. Grybauskaitę vizito ir ji priėmusi kvietimą. Jam būtų labai neprošal pasidaryti Briuselį trečia melžiama karve mainais už nieko jam nekainuojančius pažadus vykdyti demokratinius pertvarkymus. Logiškai pagalvojus, siūlyti juos vykdyti – tai tas pats, kaip siūlyti jam žudytis. Olimpe jis gali būti tol, kol stovės juo pačiu vainikuojama valdžios vertikalė. Jam reikia tik dviejų dalykų: visuotinės kontrolės ir pinigų iš šalies, kad išbadėjusi liaudis jo nesuvalgytų. Jei ES galvoja jį maitinti, tegul prieš tai pasižiūri, kuo slaugės vaidmuo baigėsi Rusijai – vieni nuostoliai.

Kuo ilgiau Baltarusija atsilaikys prieš Rusijos siekį įtraukti ją į bendrą valstybę, tuo tvirtesnė taps baltarusiška valstybinė savimonė ir tuo sunkiau bus juos integruoti. Kitas klausimas, kokia bus ta baltarusiška visuomenė: ar nuolankios valdovo avys, ar laisvi išsitiesę žmonės? Abiem atvejais tautinei savimonei stiprinti neužtenka partizaninio karo 1941-1944 m. Todėl aktualizuojama istorija, LDK vadinama baltarusių valstybe, atstatomos pilys – jau ne kaip lietuvių, o jų pilys.

Prieš kelias savaites mūsų istorikai kelis kartus priminė Oršos mūšį, kuriame LDK kariuomenė 1514 m. rugsėjo 8 d. sutriuškino Maskvą. Baltarusiai jau oficialiai sako, kad tai buvo pergalinga baltarusių armija, ir yra paskelbę rugsėjo 8 d. Baltarusijos Karinės šlovės diena. Ypač mėgsta istoriją opozicijos veikėjai, kuriems visi mūsų kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, yra gudai, o lietuviai tebuvusi beraštė gentis. Demokratiška Baltarusijos respublika iškart po TSRS žlugimo be jokių skrupulų nusistvėrė Vytį kaip savo herbą, ir tik diktatoriui Lukašenkai galime padėkoti, kad jį atšaukė, pasirinkęs širdžiai mielesnį sovietinį.

Lietuva turi galimybę padėti Lukašenkai laimingai iššokti iš tos jau labai įkaitusios keptuvės, tuo pačiu padėdama Baltarusijai persiorientuoti iš laike užstrigusio mini TSRS modelio į europietišką valstybę. Mat tik Lukašenka dabar pajėgus pakreipti šalį viena ar kita linkme, o diktatoriui visada rūpi vienas svarbiausias klausimas: kokia bus pabaiga? Ar jį nuvers, ar pasodins, ar jis perduos valdžią įpėdiniui? Tuo jis skiriasi nuo demokratinės šalies vadovų, kurie baigę darbą viename poste, pereina į kitą ar išeina poilsio. Diktatūra yra ne darbas, o gyvenimas. Kai visi ėjimai padaryti, ir išeitis tėra pasitraukti, iškyla asmeninio saugumo klausimas. B. Jelcinas paskyrė įpėdiniu V. Putiną, gavęs užtikrinimą, kad „šeima“ bus neliečiama. Tais laikais Lukašenka labai taikėsi į sąjunginės valstybės prezidento kėdę, ir Čiubaisui prireikė nemažai pastangų, kad jį su FSK pagalba nustumtų į šalį. Tąsyk Lukašenka nuo svajonių Kremliaus slenksčio grįžo valdyti Baltarusijos.

Istorija kartojasi įvairiais pavidalais: gal vieną dieną gavęs neliečiamumo garantijas Lukašenka B. Jelcino pavyzdžiu perduos karštą keptuvę įpėdiniui, o pats su savo Kolia išvažiuos slidinėti? Tik klausimas, ar į olimpines Sočio trasas, ar į Austrijos Alpes? Atsakymas slypi ne tik vadžias laikančio V. Putino rankose. Daug lems, kaip mūsų prezidentė išnaudos užmegztą ryšį su Lukašenka, parodydama jo akiai priimtinas nusileidimo trasas.