Štai kokį pareiškimą neseniai išplatino Waldemaro Tomaszewskio biuras:
„Prieš 5 metus, 2004 metais Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare... Daugelyje gyvenimo sričių atsirado teigiamų poslinkių... Taip pat laukėme, kad bus išplėstos tautinių mažumų teisės. Deja, šioje srityje, pas mus, Lietuvoje, ne tik negavome Europos standartus atitinkančių naujų teisių, bet netgi prasidėjo mūsų teisių siaurinimas. Pagal Lietuvos tautinių mažumų įstatymą, rajonuose, kur tautinės mažumos sudaro daugumą, nuo 1991 metų buvo matyti dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės. 2007-2008 metais Lietuvos Vyriausybė per savo atstovą patraukė teisminėn atsakomybėn Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdžią, kur lenkai sudaro apie 80 proc. gyventojų, dėl dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių pašalinimo. Žmonėms nelengva suprasti... kodėl mums įstojus į Europos Sąjungą, turime reikalą su aiškiu tautinių mažumų teisių regresu.
Prieš pusantrų metų, 2008 metų balandį Lietuvos lenkų tautinė mažuma susitikime su Europos Parlamento pirmininku Hansu Poetteringu paprašė užtarimo. Deja, teigiamų permainų nesulaukėme ir lenkams toliau yra skiriamos baudos už savo gimtosios kalbos vartojimą net tuose rajonuose, kur jie sudaro 80 proc. gyventojų. Ar ponui pirmininkui yra žinomas šis dalykas? Ir kokį mechanizmą gali panaudoti Europos Komisija, kad tokia smerktina padėtis Europos Sąjungoje neturėtų vietos?”
Po susitikimo su J.M. Barroso Tomaszewskis dar pareiškė, kad jei padėtis nepagerės, jis ją ketina iškelti Europos Parlamente.
* * *
Ką galima būtų pasakyti po šio, matyt, ne paskutinio Tomaszewskio išpuolio prieš Lietuvą, kovojant dėl jo nuomone svarbiausios Europos Sąjungos problemos, kad kur nors Šalčininkų rajone šalia lietuviško gatvės pavadinimo „Gėlių“ būtinai būtų ir „lenkiškas“ - „Gelu“ (e be taško, u be nosinės, praleidus lietuvišką minkštinamąjį i ir kirčiuojant pagal lenkų kalbos taisykles pirmąjį skiemenį „GElu“.
Aiškinantis tų nelaimingų lentelių problemą, matyt, geriausia būtų atsiversti Europos Tarybos priimtą Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Jos 11 straipsnyje rašoma: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengsis daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.
Ne mažiau problematiškas būtų ir gatvių pavadinimų vertimas. Tarkim, Ežero gatvę lenkiškai pavadinus „ulica Jeziorna“, kažin ar visi Vilniaus rajono paštininkai, policininkai, medikai, gaisrininkai žinos, kur važiuoti. Tai dar ne viskas. Kur garantija, kad toji “Jeziorna” tai ir bus Ežero gatvė? Galbūt tai laisvai išverstos Vilniaus mieste ir apylinkėse esančios Ežerų, Ežeraičio, Ežerėlių, Užutėkio ar Tvenkinio gatvės? O kur reikėtų važiuoti tiems gaisrininkams, jeigu juos kviestų žmogus, pasakęs, kad jo namas dega, pvz., „Kowalczuki“ gyvenvietėje (taip lenkiškai vadinami Kalveliai) ir „Koscielna“ (lietuvišku pavadinimu - Bažnyčios) gatvėje?
Manyčiau, kad net pats Tomaszewskis kokiam nors Vilniaus svečiui negalėtų patarti, kur ieškoti Vilniuje lenkiškos “Lyszczykowa” gatvės? Gailėdamas jo laiko pasakysiu, kad tai būtų neilga Žėručio gatvė Vilniuje, Lazdynuose. Tokių galvosūkių vien Vilniuje galima būtų pririnkti šimtus.
Visiškai suprantama, kad lenkų tautinės mažumos renginyje Vilniaus Didžiąją gatvę niekas nedraudžia vadinti “Wielka”, nes visi to renginio dalyviai, greičiausiai, žino, apie ką eina kalba. Tačiau rašant ar sakant savo adresą visuomeniniams tikslams, fiksuojant topografinius pavadinimus dokumentuose, viešuose užrašuose, privalu laikytis vienos, mūsų krašto atveju – lietuviškos oficialios formos.
Ir dar. Sovietmečiu Lietuvoje visi miestai ir miesteliai, gatvės ir skersgatviai, įstaigų pavadinimai ir autobusų maršrutai privalėjo turėti ir rusišką užrašą, nesvarbu, kad tame miestelyje ar gatvėje negyveno nė vieno ruso. Tiesiog toks buvo okupacinės Maskvos valdžios reikalavimas, būtinas anos valdžios atributas. Todėl dabar siūlomi rašyti dvigubi ar trigubi (rusų ir lenkų) pavadinimai lietuviams nori nenori primintų tam tikrą okupacijos kvapą.
Vieninga pavadinimų rašyba – jokia politika, ne kokia nors diskriminacija, bet grynai praktinio patogumo ar tiesiog elementaraus susikalbėjimo reikalas. Beje, ir minėta Europos konvencija vietinių pavadinimų mažumos kalba nelaiko oficialiais.
* * *
Kokios Lietuvos „konkrečios sąlygos“ gatvių lentelių byloje? Apie jas prasitarė šią vasarą Vilniuje viešėjęs Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) aukštasis komisaras tautinių mažumų klausimais Knutas Vollebaekas, parekomendavęs rašyti „istorinius ir šiuolaikinius“ gatvių pavadinimus. Deja, tuos istorinius gatvių pavadinimus Vilniaus krašte gana sunku būtų nustatyti. Jie juk ne vieną kartą buvo lenkinami, rusinami, vokietinami, lietuvinami. Kas nustatys, kuris jų būtų tikrasis?
O dėl atsižvelgimo į „savo teisines sistemas“, tai čia tenka pripažinti, kad tam tikrų “gatvių lentelių” teisinių disonansų kai kas Lietuvoje vis dar bando įžiūrėti. Valstybinės kalbos įstatymas nurodo, kad „oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“, „viešieji užrašai yra valstybine kalba“. Taip pat nurodoma, kad „tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis“. Įstatymo komentaruose dar aiškinama, kad gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei tautinės bendrijos informaciniais užrašais.
Tačiau Tautinių mažumų įstatyme teigiama, kad „teritorijoje, kurioje gyvena tautinė mažuma, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos kalba”. Kaip tik šiuo straipsniu ir remiasi lenkiškų gatvių pavadinimų reikalautojai. Tuomet vertėtų išsiaiškinti anaiptol ne filosofinį visos šios bylos klausimą: ar gatvių pavadinimai laikytini „informaciniais užrašais“, ar „topografiniais įrašais“, nes pastaruoju atveju Tomaszewskio reikalavimai tiesiog subliūkštų.
Deja, europarlamentaro liūdesiui, tenka konstatuoti, kad gatvių pavadinimai nėra informaciniai užrašai. Tai įrodo ta pati Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Pacituosiu dar kartą 11 straipsnio dalį: „visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir KITUS topografinius įrašus“. Tokiu būdu Lietuvos teisinė sistema (konkrečiai Tautinių mažumų įstatymas), o į tai atsižvelgia ir Europos konvencija, nenumato, kad gatvių pavadinimai galėtų būti rašomi tautinės mažumos kalba.
Kas toliau? Ir taip toliau, kaip sakė K.Sajos pjesės „Mamutų medžioklė“ personažai. Ir toliau, matyt, bus keliama audra vandens stiklinėje, lietuviai apšaukiami Europos masto lenkų engėjais, nors, pvz., pagal lenkiškų mokyklų skaičių, išskyrus pačią Lenkiją, Lietuva yra nesulyginama pasaulio lyderė. Šiemet Lietuvos mokyklas lenkų dėstomąja kalba lankys 16 tūkst. moksleivių, tarp jų.1100 pirmaklasių. Kur dar pasaulyje jų tiek yra? Tačiau tokių skaičių europarlamentaras Waldemaras Tomaszewskis Briuseliui neteikia, nes ims Briuselis ir pagirs Lietuvą už tautinių mažumų politiką. O tuomet tai jau būtų Tomaszewskio politinės karjeros pabaiga.