Argi neužtenka to gėdingo fakto, kad Lietuvoje - vienoje iš Europos valstybių - katastrofiškai didėja bedarbių ir žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos skaičius? Mūsų šalies Vyriausybė, kaip nė viena kita visame pasaulyje, kaskart didindama mokesčius ir mažindama socialines garantijas, baigia nuskurdinti eilinį savo šalies pilietį, atimdama iš jo „paskutines kelnes“! Nestabili ekonominė situacija, nežinia dėl ateities – aplinkybės, kai žmogus apimtas visiškos nevilties, gali ryžtis tragiškam žingsniui, pasirinkdamas savanorišką pasitraukimą iš šios beviltiškos kovos už būvį...

Apie tai kalbu ne šiaip sau. Visi žinome, kad Lietuva garsėja didžiausiu savižudybių skaičiumi Europoje. Statistika šiurpinanti: 2008 m. Lietuvoje nusižudė 918 žmonių. Nejaugi tai negąsdina mūsų valdžios vyrų ir moterų?! Rugsėjo 10d. paskelbta Pasauline savižudybių prevencijos diena. Įdomu, kaip ją paminės Lietuvoje?... Neduok Dieve, spaudoje perskaitysime dar vieną šiurpią žinią, ar gausime naują dozę gąsdinimų apie „neišvengiamą krizę“.

Sakiau ir sakysiu, kol situacija nepasikeis (o ką, jeigu ji nepasikeis niekada???), kad mūsų Vyriausybės, o ypač Seimo nariai yra pernelyg atitrūkę nuo tautos – paprastų žmonių, kurie, beje, juos išrinko ir kurių labui jie turėtų dirbti. Tačiau vos tik apšilę kojas Seime, jie apie tai pamiršta ir uoliai pradeda rūpintis savo pačių gerove, jiems „nukritusiomis lyg iš dangaus“ privilegijomis, pamiršdami pareigas ir iškilmingai duotas priesaikas!

Klausimas, kuris man dažnai neduoda ramybės: kodėl valdžia ir pinigai yra tokios galingos jėgos, gebančios neatpažįstamai pakeisti žmogų?! Šiandien yra beveik gėda prisipažinti, kad esi menininkas, nes tūlas pilietis jį dabar tapatina su Seime esančiais ir nesibodi epiteto „cirkininkas“. Patekę į Seimą, jie kaipmat pamiršo dar taip neseniai juos pačius jaudinusias problemas ir pradėjo užsiiminėti postų dalybomis, kol galų gale ėmė tarpusavio nesutarimus aiškintis viešai, ko neleidžia sau net paprastas eilinis pilietis! O ar tie Seimo „menininkai“ ką nors padarė meno labui, būdami valdžioje ir turėdami galimybes pagerinti varganą meno padėtį? Pavasarį Naujosios sąjungos nariai su pirmininku priešakyje ėjo į piketą prie Seimo palaikyti meno žmonių, o patys Seimo „cirkininkai“ nė nesiteikė išeiti pakalbėti su tikraisiais Lietuvos kultūros kūrėjais!

Noriu dar sykį pakartoti seną tiesą: kiek kultūringas ir išprusęs bus kiekvienas šalies pilietis, tokią šalį mes ir turėsime, tokią ją matys pasaulis. Šiandien žmonės daugiau galvoja apie duoną kasdieninę, bet menas ir karo metu buvo reikalingas. O kai iš žmogaus atimama paskutinė viltis, kas belieka?... Gėda šalį garsinti savižudybių skaičiumi. Nepraraskime vilties ir kiekvienas bent po kruopelę prisidėkime, kad mūsų gyvenimai taptų šviesesni!

Nebūkime abejingi, padėkime įžiebti viltį, ją praradusiems!