– Ką Jūs manote apie R.Čekučio straipsnį? Koks yra tokio pobūdžio komentaro tikslas ir prasmė?
– Šiame komentare yra išreikšta nuostata, kuri būtų populiari „liaudyje“. Tokia nuomonė yra pragmatiška ir turi savo gana racionalią logiką, pagal kurią demokratinė valstybė esą galėtų elgtis. Tačiau iš tikrųjų valstybė taip elgtis nelabai gali, nes ji šiuo atveju nei gali išreikalauti mokesčių, nei susodinti visus į kalėjimą.
Visi žino, kad dauguma romų bendruomenės narių gyvena iš nelegalių verslų. Kita vertus, visuomenėje tam esama poreikio. Įsivaizdavimas, kad, jeigu nebus romų, nebus narkomanų, yra paprasčiausia netiesa. Visada kas nors kompensuos šį „trūkumą“.
– Jūs teigiate, kad bėda yra ne romai, o pats taboras, kaip savotiškas getas.
– Taip. Žinoma, tai susiję, nes vis dėlto tai čigonų taboras. Tačiau ten, kur romų bendruomenės yra gana gausios, pvz., Vengrijoje, Ispanijoje, ten romai yra tautinė mažuma, o ne tiesiog maža taboro gyventojų grupelė. Mūsų šalyje taboras yra ir profesija, ir gyvenimo uždarbio šaltinis. Žinoma, tabore gyvena ne visi Lietuvos romai, yra gana gerai integruotų žmonių. Ne kiekvienas net ir tabore gyvendamas yra susijęs su narkomanija, bet dauguma, žinoma, yra visiškai neintegruoti į visuomenę, į Lietuvos gyvenimą. Taigi jie ir susiranda tokią nišą, kurią labai sunku eliminuoti liberaliomis demokratinėmis priemonėmis.
Šiaip jau Lietuvos ar net Vilniaus mastu tai yra ne itin didelė problema, tad niekas ir nesuka rimtai galvos, kaip ją išspręsti. Nebent staigiomis administracinėmis priemonėmis mėginama spręsti šį klausimą, pvz., nugriaunami romų būstai. Tai tik sukelia daug triukšmo.
– Kaip galima sėkmingiau spręsti taboro klausimą?
– Na, jeigu norima taborą sunaikinti, romams reikia suteikti socialinį būstą. Tačiau tai tik pradėk, pabandyk juos integruoti į visuomenę ir kiekviena bendruomenė garsiai šauks „tik ne čia!”. Surenkite bendro pobūdžio apklausą – visi tvirtins esantys už romų integraciją, tačiau niekas nenorės, kad integracija vyktų „prie jų“. Tegul vyksta kur nors kitur... Tačiau integracija yra vienintelė tinkama strategija romų atžvilgiu. Jos, žinoma, greitai įgyvendinti neįmanoma. Greitai tai pavyktų tik prievartinėmis administracinėmis priemonėmis, tačiau tuomet būtų akivaizdžiai pažeistos žmogaus teisės.
– Kaip Jūs manote, ar tai apskritai išsprendžiama problema? Ar kitos valstybės sėkmingiau su tuo tvarkosi? Tarkime, Europos šalys.
– Esama atvejų, kai valstybė sėkmingai susidoroja su tokiais de facto getais, nebūtinai tai būna čigonų taboras. Deja, tai vyksta labai sunkiai ir tam reikia labai atsidėti. Demokratinė politika, kaip žinome, neišvengiamai gyvena rinkimų ciklais ir dažnai valdžia turi „svarbesnių klausimų“ nei tautinių mažumų integracija. Tad paprastai neskiriama tiek jėgų ir lėšų, kiek jų reikėtų, norint nuosekliai ir tinkamai šitą klausimą spręsti.
– Jeigu mąstytume pragmatiškai, kuo vis dėlto visuomenei yra naudinga romų integracija, jeigu jai reikia skirti tiek dėmesio ir lėšų? Kuo apskritai naudinga mažumų integracija?
– Na, iš dalies tai padėtų spręsti narkomanijos klausimą. Tačiau reikia suprasti, kad nė vienoje pasaulio šalyje tokios problemos nėra iki galo išsprendžiamos. Na, gal nebent kokiame Singapūre, kuriame nėra liberalios demokratijos. Lietuvoje, ES nėra tokio mechanizmo, kuris išspręstų šį klausimą.
Reikia suprasti, kad romai yra labai negausi tautinė mažuma, kuri labiausiai pastebima dėl savo tradicinio ir visuomenei nepriimtino gyvenimo būdo. Tad integracijos nauda ir būtų ta, kad ji pakeistų tą nepageidautiną gyvenimo būdą. Žinoma, ne visada jie nori integruotis, tačiau vis tiek valdžia turi sudaryti tam sąlygas.
– Tačiau ar neatrodo, kad valstybė tarsi ir nežino, kaip elgtis?
– Ne, valstybė tikrai nežino. Sveiko proto lygmeniu vyrauja nuostata, kad yra svarbesnių problemų. Dažniausiai yra apsiribojama tik reakcija į iškylančius sunkumus. Iš tiesų nėra jokios veiksmingos mažumų integracijos. Ji vyksta tik savaime.
– R.Čekučio straipsnis irgi yra tam tikra reakcija į iškylančias problemas. Ar toks komentaras nekursto neapykantos?
– Čia yra išsakyta nuostata, kuri vyrauja visuomenėje. Tačiau labiau išsilavinęs žmogus jos viešai nesako.
Niekas negali išrasti vaistų, kurie sunaikintų visiems laikams visas gripo viruso rūšis, tiesiog kartkartėmis ateina epidemijos ir tuomet jas bandoma kiek įmanoma stabdyti. Mes kalbame pernelyg absoliučiomis kategorijoms. Vakaruose pasakymas „išspręsti problemą“ dažniausiai reiškia sumažinti pavojaus visuomenei mastus, nes išspręsti problemą radikaliai yra paprasčiausiai neįmanoma.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
VSD – ant diskusijų stalo
Povilo Malakausko dienos, atrodo, jau suskaičiuotos, bet kol kas nesutariama, ką reikėtų daryti, kad ir politikams, ir saugumiečiams atvėstų noras bendrininkauti. Nesutariama greičiausiai todėl, kad toks VSD niekam nereikalingas.
Gerovės valstybės nebus, kol jos sieksime kiekvienas sau
Stanislovo Kairio pokalbis su Sociologe, socialinių mokslų daktare Jolanta Aidukaite apie visuomenės solidarumo svarbą.
Priežiūra ar įmonių žlugdymas
Kurjeriams už netinkamai pristatytą paštą svarstoma numatyti milžiniškas baudas. Privatūs lietuviško kapitalo pašto ir pasiuntinių paslaugų tiekėjai įtaria, kad, keičiant Pašto įstatymą ir rengiant akcinę bendrovę „Lietuvos paštas” privatizavimui 2013-aisiais, juos siekiama išstumti iš rinkos.
Ar aš tau, sese, nesakiau
Vyrų atlyginimas apie 20 proc. viršija moterų atlyginimą, rodo Statistikos departamento duomenys. Kodėl moterys dirba daug, gauna mažai, o ginti savo teisių neskuba, aiškinasi Rasa Navickaitė.
Pasiruošti, dėmesio... verslas!
Visame pasaulyje sportas kelia aistras gerbėjams ir... verslui. Europos krepšinio čempionatui atėjus apie sporto komerciją rašo Renata Skardžiūtė.
Rusijos „parako statinė“
Penkeri metai po Beslano, Rusijos Šiaurės Kaukazas vėl „priminė” apie save. Pastarojo meto kruvinų išpuolių grandinė – regiono „gyvenimo būdas”, Rusijos politikos klaidų padarinys ar sąmoningai projektuojamas nestabilumas?
Naujos teatrinio sezono mados – jaunieji
Pagrindinės tendencijos mūsų teatruose jau ryškėja. Į teatrą ateina nauja teatro kūrėjų karta.