J.Vaiškūnas. Europos čempionatas 2009: lietuviai sugrįžta?

Kai lietuviai krepšinį žaidžia gerai, kitataučiai apie Lietuvą išgirsta daugiau nei per visą gyvenimą. 2007-ųjų Europos čempionate Ispanijoje mūsų rinktinė veržlumu ir jėga daug kam kėlė nuostabą, susižavėjimą, netgi mistinę baimę. Tada žurnalistai lietuvius praminė „baltų milžinais“, „ąžuolais“, „meistrais“, „maitvanagiais“... ir atsiminė net galingąjį mūsų dievą Perkūną.

Prancūzų savaitraščio „Basket News“ redaktorius Thierry Bretane prieš du metus rašė: „Lietuviai sugrįžta. Kupini beprotiškos jėgos ir subtilaus grožio, karingai nusiteikę ir skriejantys tarsi šuoliais pasileidę laukiniai arkliai. Savo išvaizda prilygstantys šveicarų gvardijos sargybiniams, savo bicepsais – jūreiviams iš filmo „Šarvuotis Potiomkinas" ... ir kaip reta – klastingi.“

Didžiulį įspūdį darė ir mūsų sirgalių vieningumas bei užsidegimas. „Tribūnose nuolat matomos jų žmonos, dukterys ar seserys, strimgalviais šauna į ataką tarsi Apokalipsę pranašaujantys raiteliai“ – žavėjosi T. Bretane, – „po kiekvieno sėkmingo metimo, jie vienas kitam puola į glėbį ir tapšnoja per petį. Galiausiai, jie taip įaudrina visą Madrido areną, jog už aikštės įsikūrusi aistringiausių Lietuvos sirgalių tribūna lyg dūzgiančių bičių avilys visiems aplinkui jau kelia nenusakomą siaubą! Būtų per silpna sakyti, jog jie atakuoja. Jie tiesiog griaudi, kaip tas pagoniškas lietuvių dievas Perkūnas. ... Lietuvių pamoka – totali. Jiems galima tik pavydėti žaidimo ritmo, išradingumo, strategijos, mažų nematomų gudrybių ar net sirgalių entuziazmo. Pasidabinę itin ryškiomis spalvomis, niekada nepailstantys, visada matomi, linksmi, iškalbingi ir griaudžiantys lietuvių aistruoliai verčia be perstojo mirkčioti ir aikčioti.”

Ne kokia tikslinė politinė propaganda, o mūsų krepšininkų atsidavimas, tuomet Europai pažadino mintis apie Lietuvą. Ne vienam išsisklaidė migla, dengusi išplautus Lietuvos kontūrus nuo 1940-ųjų, ir atmintyje iškilo mūsų 1990-ųjų žingsniai į laisvę: „Lietuviai veržėsi į laisvę, nes šią paslaptingą ir miškų apsuptą Europos šalį taip pat jau buvo pasiekusios politikos seisminės bangos. Gulėdamas lovoje, galėjai stebėti, kaip dreba lempos ant jų naktinių staliukų, kai sovietų tankai bildėjo gatvėmis užgniaužti šios laisvės“, – prisiminė T. Bretane.

Kas ta šalis? Iš kur toks beatodairiškas pasiaukojimas ir atsidavimas veržiantis į pergalę? – daug kam sukirba mintis, stebint mūsų krepšininkų įsijautimą į kovą. Lietuvių veržlumo ištakų ieškančio „Basket News“ redaktoriaus vaizduotėje Lietuva skleidžiasi kaip neįminta paslaptis: „Nepaprasta ir nesuprantama šalis, kuri gyventojų skaičiumi prilygtų vos keliems Šveicarijos kantonams. Magija, stebuklas, o gal tiesiog gera pedagogika, tvirtai įsišaknijusios ir gerbiamos tradicijos bei istorinis palikimas? ...Paslapties šydas iki šiol neatskleistas, nes esminis klausimas lieka be atsakymo – iš kurgi žengia ši virtuozų plejada, ši neįveikiama krepšinio meistrų armija? Kokius stebuklingus klodus, kokias beribes aukso gyslas, kokius ugnikalnius slepia tiesių kelių išraižyta šalis – vos trijų su puse milijonų žmonių gimtinė?“.

Prieš du metus Saulius Stoma, lietuviško krepšinio galių įkvėptas, siūlė nesiblaškyti ir kurti pergalingos Lietuvos, kaip krepšinio valstybės, įvaizdį: „...Nėra geresnės vienijančios idėjos nedidelei, tačiau drąsiai tautai, nei krepšinis. Ir todėl, krepšinis gali ištraukti mūsų šalį iš klampios politinės savęs niekinimo pelkės.“

Kad krepšinis gali mus ištraukti, įmanoma patikėti lengviau nei bergždžiomis valdžios pastangomis konstruojamu dirbtiniu Lietuvos vaizdiniu. Galime būti žinomi kaip pergalinga valstybė. O krepšinis gali būti geriausiu mūsų galios rodikliu.

Daugelio sielose krepšinis jau seniai veikia kaip lietuviškos religijos ir pergalingų istorinių kovų stiprybės žadintojas. Jo dėka kaskart vėl išgyvename tapatybę su savo Valstybe ir Tauta. Pasak amžiną atilsį Gintaro Beresnevičiaus, krepšinio azartas pastarąjį pusšimtį metų yra netgi tapęs lietuvybės požymiu. O „Žalgirio“ sirgaliui jau galima suteikti Lietuvos pilietybę, nepaisant jo tautybės ir gyvenamosios vietos...“ „Kolektyvinės entuziastingos krepšinio mišios“ įgalina tapatintis su pergalėmis, žadina ateities pergalių viltį bei teikia atgaivą ir poilsį „nuo gėdingųjų buvimo lietuviu formų“.

Pergalingos Lietuvos vaizdinys galėtų tapti kūnu, jei galų gale įvertintume ir susigrąžintume į savo sąmonės šviesą tai, ką žavėdamiesi Lietuvos krepšininkais, kai kas manosi mus jau turint – gerą švietimą, tvirtai įsišaknijusias ir gerbiamas tautos tradicijas bei išsaugotą istorinį palikimą. Būtent į šiuos tris šaltinius smingančios žmogiškosios patirties šaknys gali prikelti mūsų tautos galias. Šios galios jau daugelio prarastos, migracijų ir vartotojiškumo ištrintos ar sutraukytos.

Europos krepšinio čempionato kovų tikslas – aukščiausias nugalėtojų pakylos laiptelis ir aukso medaliai – tėra simboliai, kurie turi priminti kiekvienam savo siekinį savo paties gyvenimo čempionate.

Beatodairiškas pergalės siekis ir mokėjimas įveikti pralaimėjimo gėlą krepšinio aikštelėje neabejotinai yra palikimas gebėjimų, kuriuos mūsų tauta istorijos audrose įgijo grumdamasi už išlikimą šiame žemės lopinėlyje – vardu Lietuva. Būti nugalėtoju – vadinasi mokėti laimėti prieš kovą – suvaldant, sukaupiant ir nukreipiant savo galias.

Tauta, įkvėpta virtuoziškos pergalės prieš konkistadorų palikuonis, laukia naujų laimėjimų Vroclave. Visuotinis trispalvių plevenimas ir griausmingos skanduotės „Lietuva, Lietuva...“ vėl žadins vienybės jausmą. Ir jei kas pasakys – “krepšinio nežiūriu”, tai nuskambės lyg 1410-ais ištarus – “man nerūpi Žalgirio mūšis...”