Reikėtų būtinai atskirti lyderystę nuo diktatūros. Kalbėdamas apie lyderystę, suvokiu ją paremtą idėjomis, prie kurių dar turėtume pridėti taip reikalingą gebėjimą valdyti ir kurti. Štai forma, kurioje gali susilieti visi šie gebėjimai.
Tai, ką Lietuva patyrė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir po to kelyje į savo taikų išsilaisvinimą iš ilgos sovietų nelaisvės, iš esmės buvo skirtingų koncepcijų apie tautos buvimą ir jos kūrimą konfrontacija.
Mūsų nelaisvė, kurią lėmė žinomas Hitlerio ir Stalino susitarimas arba vadinamasis Molotovo–Ribbentropo paktas bei tuo žingsniu prasidėjęs Antrasis pasaulis karas, buvo dvejopo turinio ir pobūdžio. 1940 m. Lietuva buvo jėga „pajungta“ dviem diktatūroms – karinei okupantei SSRS ir komunistinei ideologijai bei režimui, kurie buvo primesti iš ten pat, tai yra iš šalies, ir prieštaravo bet kokiai net ribotai demokratijos formai, teisinei valstybei ir Europos tradicijai. Todėl siekis demokratijos buvo mūsų kelias ir į nepriklausomybės atkūrimą.
Norėdama pateisinti savo ekspansionizmą, SSRS ideologiškai ir iš anksto skelbėsi esanti viso pasaulio darbininkų tėvynė. Žinoma, tariamai tėvynei jau tada priklausė daug „sovietinių“ tautų, kurios viešai vis daugiau kalbėjo blogai rusiškai, tuo tarpu kitos tautos, gyvuojančios už SSRS ribų, taip ir liko jas išnaudojančios nacionalinės buržuazijos nelaisvėje. Jos gyveno „klasinėje nelaisvėje“, neva tik ir laukdamos taip trokštamo išsilaisvinimo iš blogo suverenaus valstybingumo, kad susijungtų su idealia bendra „tėvyne“ SSRS. Taip tada aiškinta, o visų sąvokų apvertimo meną jau aprašė G. Orwelas.
Nepaisant atviros Stalino programos „plėsti SSRS“, apie kurią jis paskelbė per priesaiką prie Lenino karsto, sovietai apsimetinėjo, kad savo teritoriją plės kaimyninių tautų laisva valia, pakaks broliškai ištiesti Raudonosios Armijos ranką.
Toks ideologinis intervencijų nušvietimo modelis buvo naudojamas prieš Suomiją, kai sovietai ją užpuolė 1939–1940 m. žiemą ir kai netrukus 1940 m. vasarą okupavo kitas Baltijos šalis, kurios iš karto buvo inkorporuotos į valstybę okupantę.
Toks buvo vienas iš alternatyvių tarptautinės politikos metodų tada ir ten. Sovietinis.
Kitas požiūris buvo lietuvių supratimas apie agresiją ir iš svetur atneštą nacionalinę nelaimę, kuriai kiekviena tauta turi teisę ir moralinę pareigą priešintis. Mūsų pasipriešinimas įvairiomis formomis truko pusę amžiaus.
Jo vėliausioji forma – Lietuvos išsilaisvinimo judėjimas Sąjūdis – rėmėsi sava ideologija apie neginkluotą, taikų, tačiau tvirtą moralų politinį pasipriešinimą, taip pat teisiniu pagrindu, mūsų kaip okupuotos Europos valstybės, vienos paskutinių Antrojo pasaulinio karo aukų, tarptautiniu statusu. Tuo pat metu pabrėžėme laisvo pasirinkimo teisę kaip vieną pagrindinių laisvių, kuria gali naudotis tiek žmonės, tiek ištisos tautos.
Sovietams Michailo Gorbačiovo reformų laikotarpis, vadinamas „perestroika“ ir „glasnost“ – žodžio ir informacijos laisvė – buvo būdas gelbėti bankrutuojančią sovietų imperiją. Todėl Sąjūdžio idėja „perestroika iki galo“, t.y. pasirinkimo laisvė visoms sovietų tautoms, ne tik trims Baltijos belaisvėms, siekė pernelyg toli. Mus reikėjo stabdyti. Kaip? Sovietų komunistai fundamentalistai ir kariuomenės vadai liejo kraują Gruzijoje ir Azerbaidžane, organizavo etninius konfliktus Armėnijoje, bet tai nepavyko Baltijos šalyse. Mes taikiai siekėme demokratijos ir turėjome kišenėje papildomą kortą – nusikalstamą Stalino ir Hitlerio sąmokslą prieš mūsų valstybes 1939–1940 m., kurį galiausiai 1989 m. pasmerkė didysis „perestroikos“ vaikas – sovietų Liaudies deputatų kongresas.
Mes lyderiavome ir nedelsdami ėjome demokratijos, laisvų rinkimų bei nacionalinio mandato mūsų laisvai išrinktiems atstovams spręsti dėl savo ir valstybinio Lietuvos statuso bei ateities link. SSRS tiesiog palikome nuošalyje. Ji buvo laikoma ne mūsų valstybe, tik kaimyne, su kuria norėjome oriai ir lygiateisiškai atkurti gerus, prieš karą buvusius santykius. Jei sovietų fundamentalistų aukštuomenė, įskaitant M.Gorbačiovą, manė, jog šis siekis yra „neteisėta“ ir nereali provokacija, tai tokia buvo jų pačių problema. Stagnacija, galų gale lemianti tiktai griūtį.
Skatindamas ir spartindamas pažangą aplink, Sąjūdis vadovavo politiniam procesui Lietuvoje, kur vietinė komunistų organizacija galėjo tik sekti iš paskos. Panašiai mes manytume vertinti ir savo politinį darbą SSR Sąjungoje. Geros idėjos teplinta visų labui.
Sovietai išties žinojo, ką Sąjūdis ketina daryti: laimėti demokratinius rinkimus į nacionalinį parlamentą ir paskelbti valstybingumo atkūrimą – konstitucinę Lietuvos Respublikos restituciją. 50-osios Molotovo–Ribbentropo pakto metinės buvo puiki proga priminti apie praeitį ir dirbti ateičiai. Kadangi Jungtinės Valstijos mažai ką žinojo ir vis dėlto šiek tiek rūpinosi, 1989 m. vasarą Vašingtone aš, kaip Sąjūdžio lyderis, informavau Condoleezza Rice iš JAV Nacionalinės saugumo tarybos apie mūsų tikslus ir taktiką: jokio sukilimo, jokių susirėmimų, tik taikus moralinis iššūkis. Ne destrukcija, o pagerinimas.
Tik po to, kai 1990 m. kovo 11 d. tikras Lietuvos parlamentas priėmė valstybingumo atkūrimo konstitucinius aktus, Maskva ėmė skubinti sovietų įstatymą dėl „atsiskyrimo nuo Sąjungos“. Jis buvo priimtas balandžio mėnesį, pavėlavęs, naudotas nebent kaip diplomatinė propaganda Vakaruose. O mes galėjome reaguoti ramiai: joks užsienio šalies teisės aktas negali turėti juolab atgalinio poveikio nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Mes naudojome ir “konstitucinės agresijos” formulę, tik negalėjome numatyti, kad po 20 metų Rusija naudos panašią politiką Kaukaze. Visiems vakariečiams Gorbačiovo rėmėjams, pabrėžiantiems sovietų konstituciją, galėjome atkirsti: mūsų veiksmai būtent atitinka jos teiginį, kad kiekviena sovietų „respublika“ turi esminę teisę atsiskirti arba palikti Sąjungą.
Taigi net bandydami ko nors imtis su savo klaidingais, neteisėtais, tačiau paveldėtais totalitariniais teisės aktais, sovietai vėlavo ir pralaimėjo visais atžvilgiais, kol ėmėsi paskutinio žingsnio – kaip ir 1940 m., jie panaudojo karinę jėgą įsiverždami ir užpuldami Lietuvą. Tokia buvo gudriosios „perestroikos“ pabaiga. Pačios Sovietų Sąjungos pabaiga taip pat artėjo – vos pusmetis po kraujo praliejimo 1991 m. Vilniuje.
Sąjūdžio judėjimas įrodė, kokia efektyvi būna lyderystė, paremta idėjomis, iniciatyva ir geru laiko pasirinkimu, be to, turinti didelę visuomenės paramą, kuri pasirodo kur kas galingesnė už tankus, desantininkus ir profesionalius žudikus.
Dabar turėčiau kalbėti apie iniciatyvą ir lyderystę savo pačių valstybėje. Paskelbę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktus ir pasiūlę Sovietų Sąjungai santykių normalizavimo derybas, susidūrėme su pykčiu, įžeista arogancija ir grasinimais. Derybos? – niekada! – toks buvo M.Gorbačiovo atsakymas. Keiskite arba savo teisines nuostatas, arba vadovybę...
Pasirinkome kantrią taktiką siūlyti vėl ir vėl, tiesti draugišką ranką, nors partneris ir pyksta, o tuo tarpu kurti savo valstybės naujas institucijas bei perimti sovietines. Pirmyn ir pirmyn, tokia buvo taktika neleisti retrogradinių tendencijų pačioje Lietuvoje. Kai kurie čia taip norėjo išlaikyti sovietų įvykdytą žemės nacionalizaciją...
Į daugelį mūsų iniciatyvų – siūlymų susitikti ir tartis bent atskirais nedideliais klausimais, o čia pat imtis globalios reikšmės dalykų kaip Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europoje – Kremlius neatsakydavo nieko. Kai kada jo šiurkštūs veiksmai arba grasymai atrodydavo kaip nevykęs pikčiurnos atsakymas į mūsų ramius pasiūlymus. Nutariau, kad neatsakymas į laiškus arba sutampantis laike veiksmas irgi yra savotiškas atsakymas, specifinė, turinti psichologiškai slėgti, arogantiškos jėgos diplomatija, ir kad skelbsime angliškai tokių „korespondencijų“ rinkinius. Vienoje knygos pusėje – Lietuvos vieši pareiškimai ir draugiški laiškai M. Gorbačiovui, o kitoje – tuščias puslapis su žodžiais „No response“ arba koks nors nedraugiškas grasymas, pavyzdžiui, per tris dienas įvykdyti sąrašą valdovo reikalavimų. Tokius leidinius kiekviena proga dalijome kitų valstybių pareigūnams, parlamentarams, žurnalistams. Kadangi iš visų pusių skambėjo raginimai sėsti prie derybų stalo, nuolat rodėme, kad Lietuva pasirengusi tai daryti bet kur ir bet kada. Sovietų Sąjunga, priešingai, turėjo atrodyti neracionali, pavojinga, atsisakanti kalbėtis, bukai užsispyrusi.
Tiesa, sovietų diplomatai mėgino dalykus apversti: atseit tai Lietuva užsispyrusi, „neinanti į kompromisus“, mat nesutinkanti atšaukti savo Nepriklausomybės akto, kad prasidėtų derybos dėl vis dar sovietinės respublikos nepriklausomybės. Turėdavome aiškinti visur ir kiekviena tinkama diplomatine proga (pavyzdžiui, kai prezidento G.Busho (Dž.Bušo) vardu 1990 m. pavasarį skambino senatorius R.Lugar), kad Lietuva pasirengusi bet kuriam kompromisui, išskyrus nepriklausomybę. Kapituliacija – tai jau ne kompromisas.
Amerikiečiai suprato, bet ne M.Gorbačiovas. Jam atrodė (per pokalbį su manimi), kad rinkėjams duotų priesaikų galima nesilaikyti, ką nors paaiškinant. „Mes jums padėsime sugalvoti, kaip jiems paaiškinti“, – sakė jis. O derybų be išankstinės mūsų kapituliacijos nesutiko pradėti, nors vien toks pokalbis jau buvo derybų pradžia!
Taip iš lėto ėjome į priekį. Tarptautinis palankumas vis dėlto buvo mūsų pusėje, ir ne Lietuva, o Gorbačiovas ėmė nusileisti. Žinia, slapčiomis ruošė karinį smūgį, bet čia jau kita tema.
Dar vienas svarbus momentas, turėjęs ir esminių taktikos bruožų, buvo referendumas. Sovietų vadovai manė ir visur kalbėjo, kad mes, Lietuvos vadovybė, bijome tautos referendumo dėl nepriklausomybės. Iš tikrųjų mes nenorėjome daryti to pagal sovietų reikalavimą, lyg jie būtų aktyvioji, viršesnioji, pusė, o mes – paklūstančioji. Akcentavome siekiamų derybų pradžią ir eigą, kur buvome tos procedūros reikalavusi pusė, ir mūsų pusėje nejučiomis atsidurdavo Vakarų galingieji (F.Mitterrand’o ir H.Kohlio laiškai V.Landsbergiui); bet lemiamu momentu perėmėme ir referendumo iniciatyvą.
Kai nepavyko mūsų palaužti vidaus sąmokslais ir 1991 m. sausio 13–osios ginkluotu smurtu, žudynėmis prie Vilniaus televizijos bokšto, sovietai paskelbė, kad kovo mėnesį rengs visoje SSRS (aišku, apimdami ir Lietuvą) referendumą: ar žmonės nori išsaugoti kitokią, reformuotą, Sovietų Sąjungą. Tokia formulė buvo apgavystė (išsaugoti gali tai, kas yra, o ne kažkokią nežinomybę), bet sumanymas kėlė pavojų. Mes – ne SSRS, bet negalėsime uždrausti, jei dalis žmonių eis į komunistų įrengtas balsavimo patalpas. O anie Maskvoje paskui skelbs, kad visoje SSR Sąjungoje (tad ir Lietuvoje) sovietų piliečiai dauguma balsavo už Sąjungos išlaikymą, suprask, prieš separatistus...
Nutarėme staigiai perimti iniciatyvą – veiksmų lyderystę. Paskelbėme savo tautos plebiscitą anksčiau – vasario pradžioje, nė mėnesiui nepraėjus nuo beginklių žmonių žudymo Vilniuje. Siūlymas pritarti pirmam naujosios Konstitucijos straipsniui – „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – buvo suvoktas kaip balsavimas už ar prieš Lietuvos nepriklausomybę. Dalyvavimas buvo milžiniškas, o rezultatas M.Gorbačiovui – triuškinantis. 90 procentų už nepriklausomybę nuskambėjo per pasaulį, ir Kremliaus gudruolių vėlesnis referendumas, neva „sovietų tauta“ nori ir sykiu nenori esamos, bet kitokios, Sąjungos, nebesuteikė jokių moralinių arba politinių argumentų nei Kremliaus retrogradams, nei rugpjūčio perversmininkams.
Mūsų pasirinktas kelias draugauti ir bendradarbiauti su Rusijos demokratais ir Borisu Jelcinu padėjo ir Lietuvai, ir Rusijai žengti pažangos keliu. Per 1991 m. žudynes, kurios prasidėjo Vilniuje, o turėjo nusiaubti visas Baltijos šalis ir po to – persimesti į Leningradą, B.Jelcinas atskrido į Taliną ir stojo mūsų pusėn. Rusijos kareiviams SSRS kariuomenėje jis uždraudė kelti ginklą prieš kitas tautas! Užtat, kai vasario mėnesį mus aplankė JAV Kongreso delegacija ir slapta perdavė prezidento G.Busho žodinį paramos pranešimą, turėjome labai įdomų ir išsamų pokalbį. Pabaigoje jie manęs paklausė: ką mes dar galėtume jūsų labui padaryti? Atsakiau spontaniškai: remkite Jelciną! Ligi šiol atsimenu nustebusius amerikiečių veidus. Jiems vis dar atrodė, kad visko centras ir problemų raktas yra M.Gorbačiovas.
Bet mes ėjome kaip numatę. M.Gorbačiovui tebežaidžiant išnykstančios galybės žaidimus, Lietuva pasirašė abipusio pripažinimo (tad ir Lietuvos restitucijos pripažinimo) sutartį su Rusijos Federacija. Tai įvyko liepos pabaigoje. Po trijų savaičių – Maskvos pučas (neva „išgelbėti“ SSRS!), o dar po dviejų mėnesių Stalino imperija suiro ir išsiskirstė be pilietinio karo. Pasirinkimo laisvė – tokia buvo nuo pat pradžių Lietuvos Sąjūdžio idėja, iš naujo skelbiant ir senąjį XIX amžiaus sukilėlių šūkį: „Už jūsų ir mūsų laisvę”!
Nuo jaunystės intensyviai ir gana profesionaliai lošiau šachmatais, dalyvavau turnyruose. Buvau suvokęs, kaip svarbu turėti ir išlaikyti iniciatyvą, neleisti, kad tau primestų žaidimo tempą, stilių ir partijos pobūdį. Kas kita, kai žaidi „savo partiją“ sau patogiu stiliumi, primeti varžovui nepatogų. Konstruoji savo strategiją, jautiesi didesnis šeimininkas. Tąsyk mat jaučiuosi tartum šios šachmatų partijos lyderis, darau iniciatyvos ėjimus pirmas. Jei nepaleisi, laimėsi. Tai man pravertė politikoje.
Paskaita Madrido euroforumo konferencijoje “Politinis lyderiavimas demokratizacijos periodu”, 2009–07–20