(„Primindama Europos Parlamento iniciatyvą paskelbti rugpjūčio 23 d., t.y. Ribbentropo-Molotovo pakto pasirašymo dieną prieš 70 metų, stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena, pagerbiant masinių deportacijų ir naikinimų aukas, ESBO Paralamentinė Asamblėja vėl patvirtina savo vieningą poziciją, atmetančią totalitarinį valdymą bet kokia forma, nepriklausomai nuo jo ideologinio pagrindo“.)
Iš esmės, bendra aukų atminimo diena - tai ne Vilniaus sesijos kūrinys, bet tik priminimas jau anksčiau patvirtintų EP iniciatyvų. Tačiau E.Zuroffas bando įtikinti pasaulio visuomenę, kad būtent ši Vilniaus rezoliucija yra nukreipta prieš žydus.
Daugiau nei keistas E.Zuroffo pasipiktinimas, nes toje pačioje rezoliucijoje ESBO PA „ryžtingai kviečia energingai vykdyti ESBO Parlamentinės asamblėjos rezoliucijas apie antisemitizmą, kurias ESBO vienbalsiai priima, pradedant 2002 m. Berlyno vasaros sesija“. Dar daugiau: Vilniuje priimta ir atskira antisemitizmo rezoliucija, kurioje nemažiau ryžtingai kreipiamasi į nacionalines vyriausybes ir parlamentus, politinius lyderius, įpareigojant juos kovoti su bet kokiais antisemitizmo pasireiškimais.
Kodėl rugpjūčio 23-oji turėtų pakeisti sausio 27-ąją – Jungtinių Tautų paskelbtą Holokausto aukų atminimo dieną, E.Zuroffas neaiškina. Tačiau mums svarbiau, kad jis - sąmoningai ar ne - užmiršo pridėti, kad toji rugpjūčio 23-iosios sutartis atvėrė kelią nemažiau tragiškam įvykiui - Baltijos šalių okupacijai, tiesa, tik iš vienos – Sovietų pusės. Tokiam Holokausto aukų atminimo dienos panaikinimui pagrindą, anot E.Zuroffo, teikia „siaubinga ir vis labiau įsibėgėjanti nacizmo ir komunizmo sulyginimo kampanijos tėkmė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. O toliau dar gražiau: „ši naujovė taps vienu iš daugelio prieštaringų pasikeitimų, keičiančių europiečių požiūrį į žydų bendruomenės sunaikinimą [Europos] kontinente“.
Tačiau „didžiausią susirūpinimą“ E.Zuroffui kelia „Izraelio ir visos žydų bendruomenės apatija atsakant į į šią kampaniją, kuri vykdoma pastarąjį dešimtmetį, o paskutiniu metu pasirodė ir jos nerimastingi rezultatai“. Jais E.Zuroffas kaip tik ir laiko ESBO Parlamentinės Asamblėją Vilniuje, kuri „priėmė rezoliuciją dėl rugpjūčio 23 paskelbimo komunizmo ir nacizmo aukų atminimo diena, beje, „prieš“ balsavo tik Rusija ir keletas Europos komunistų“. Šiame E.Zuroffo parašytame tekste aiškiai jaučiamas autoriaus apgailestavimas, kad tiek mažai balsavo „prieš“. Kartu tai parodo autoriaus ideologines nuostatas – būti kartu su Rusija ir Europos komunistais.
Dar aiškesnė Wiesenthalio centro vadovo pozicija išryškėja iš tokių pasažų: „nuo pat Baltijos nepriklausomybės atkūrimo mes buvome pasmerkti kažkam panašaus. Pradedant 1991 metais, susitikimuose su Baltijos vadovais mes reikalavome pripažinti, kad „baltiečiai“ aktyviai bendradarbiavo su naciais ir dalyvavo jų vykdomuose nusikaltimuose, reikalavome nubausti vietinius nacistus – karo nusikaltėlius ir perrašyti istorijos vadovėlius, atspindinti viską aukščiau paminėta. Tačiau mūsų pašnekovai kiekvieną kartą perstumdavo diskusijos akcentus į savo praradimus okupacijos metais ir žydų komunistų vaidmenį sovietiniuose nusikaltimuose“.
Peršasi E.Zuroffo tiesiai nepasakoma išvada, kad pasaulio žydai nukentėjo nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nemažiau nei nuo holokausto, ji ir yra tas pasmerktas blogis, inspiravęs E.Zuroffo siaubą - „nacizmo ir komunizmo sulyginimą“. Labai keisti išsigalvojimai, ypač prisiminus paties Izraelio kovas (dar nesibaigusias!) už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Na ir visai komunistinis pono Zuroffo požiūris, kad „komunizmo nusikaltimų genocidinis charakteris yra istoriškai neteisingas“, tarsi nebūtų buvę kad ir čečėnų ar Pavolgio tautų ištrėmimo į tolimas Azijos stepes.
E.Zuroffas pasipiktino ir VytautuLandsbergiu, kai nepriklausomybės pradžioje jam padovanojęs knygą apie holokaustą, sulaukė iš Lietuvos tuometinio lyderio knygos apie lietuvių trėmimus į Sibirą, kuriuos pavadino „mūsų holokaustu“. Tarsi milžiniškos lietuvių tautos dalies sunaikinimas ar ištrėmimas būtų visiškai nereikšmingas dalykas.
Vilnius nėra vienintelis žydų bėdų kaltininkas. E.Zuroffo aiškinimu, pirmoji jo priešininkų sėkmė atėjo dar 2008 m. birželio 3 dieną Prahoje, konferencijoje „Europietiška sąmonė ir komunizmas“. Kaip tik ten buvo surašytas reikalavimas pripažinti rugpjūčio 23 d. „oficialia nacizmo ir komunizmo aukų atminimo diena, panašią į tai, kaip Europa mini holokausto aukas sausio 27 d.“. Tuomet ir buvo įvardyti „žymūs nacizmo ir komunizmo panašumai“ ir dar perspėta, kad „Europa negalės susivienyti, nesuvienijusi savo istorijos ir nepripažinusi nacizmo ir komunizmo bendru paveldu“.
„Galima užjausti komunizmo aukas“, – krokodilo ašaras lieja E.Zuroffas, tačiau „aukščiau paminėtas pareiškimas nėra jau toks nekaltas – čia aiškiai matomas bandymas... atitraukti dėmesį nuo plataus masto kolaboravimo, „baltiečių“ bendradarbiavimo su naciais, o taip pat visišką jų vyriausybių krachą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, ieškant adekvataus šios temos klausimų sprendimo“. Štai taip, nacizmo ir komunizmo sulyginimas yra ne istorinio teisingumo paieška, bet tik „baltiečių“ kailio gelbėjimas.
Bet kaip tada galima būtų paaiškinti kitą dokumentą: 2008 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento priimtą deklaraciją, skelbiančią rugpjūčio 23 „stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena“? Taip pat dar vieną analogišką Prahos deklaracijai Europos Paralamento dokumentą, priimtą 2009 m. balandžio 2 d., kai 533 balsavo už, 44 – prieš, 33 susilaikė. Čia irgi „baltiečių“ darbas?
Kad šios deklaracijos nieko vertos E.Zuroffas „įrodo“ tokiu būdu: „kai aš paklausiau Izraelio
Globalaus antisemitizmo forumo dalyvių, ar jie ką nors girdėjo apie Prahos deklaraciją, nė vienas neatsakė teigiamai“. Kam skaityti tas deklaracijas, jei yra nesibaigiantys E.Zuroffo aiškinimai...
„Atėjo laikas atkreipti ypatingą dėmesį į šią pavojingą kampaniją, kuri iš esmės vykdoma Lietuvos, Latvijos ir Estijos jėgomis“ – tarsi SSKP CK nutarimo žodžiais gąsdina E.Zuroffas, nes (dėmesio!): „teks stoti į atkaklų mūšį su nauju ir iškraipytu Antrojo pasaulinio karo istorijos išdėstymu“.
Kažkur girdėta? Taip, Rusijos URM Vilniaus sesijos rezoliuciją pavadino „bandymu iškraipyti istoriją“, o Rusijos prezidentas V.Putinas anksčiau kalbėjo: „Mes ginsime tiesą apie šį karą ir kovosime su bet kokiais bandymais iškraipyti šią tiesą“. Keistas pozicijų sutapimas.
E.Zuroffo antilietuviškos kalbos nėra naujiena. 2001 m. Vilniuje vykusiame Pirmajame pasaulio litvakų kongrese jis sau leido skandalingiausią pareiškimą, kokį tik galima įsivaizduoti: esą reikia uždaryti „uždaryti valstybės kromelį“, t.y. likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę, jeigu ji nesugeba nuteisti holokausto nusikaltimais kaltinamų įtariamųjų. Gerai prisimenu, kad E.Zuroffo kalbos metu šalia manęs sėdėjęs Lietuvos nepriklausomybės akto signataras E.Zingeris šio ekstremistinio šūkio „neišgirdo“. Nors jam tikrai turėtų būti žinomas Lietuvos Konstitucijos 3 straipsnis: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę“.
Įdomu būtų, jei koks nors Lietuvos visuomenės veikėjas viešnagės Izraelyje metu pasiūlytų likviduoti Izraelio valstybę, nes ji nesugeba susitvarkyti su arabais. Nereikėtų nė 24 valandų, kad tas lietuvis išlėktų iš Izraelio, taip sakant, su vilko bilietu, neleidžiančiu niekad įžengti į Izraelio žemę.
Beje, tie patys Izraelio aršūs kaimynai irgi, atrodo, laikosi Wiesenthalio centro vadovo siūlomos taktikos: arabai, sakosi, nenurimsią, kol nebus atkeršyta už kiekvieną arabų kraujo lašą. Kad toks kelias veda į niekur, aišku visam pasauliui.