Atrodytų, jog prieš penkerius Lietuvai prisijungus prie svarbiausių ekonominį, karinį ir kitokį saugumą garantuojančių institucijų, jos verslininkai, politikai, diplomatai ir kiti piliečiai pagaliau turėjo pasijausti pakankamai saugūs.

Gal ir nedaug kas tikėjosi, jog Rusija nustos diktuoti mažosioms šalims savo politines, ekonomines ir kitokias sąlygas, kištis į jų vidaus politiką, kitais būdais „demonstruoti“ didžiosios valstybės svorį ir galią. Vis dėlto, buvo vilčių, jog „didelėje ir stiprioje šeimoje“ atradus užtarėjų atslūgs nuolatinė šalia gyvenančio grėsmingo kaimyno keliama įtampa.

To tikėtis galima buvo dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, NATO saugumo garantijos ir ES derybinė galia turėjo suteikti galimybę pasijausti lygiaverčiais partneriais santykiuose su Maskva. Kitaip tariant, nebijoti priimti sprendimus ir kelti klausimus, kurie Kremliui kartais esti nepatogūs. Antra, buvo vilčių, jog kartu su partneriais pavyks pakeisti pačią Rusiją – įtikinti ją laikytis tarptautinių įsipareigojimų ir teisės viršenybės principų, gerbti savo kaimynus.

Arūnas Molis, Vytautas Sirijos Gira
Nepaisant žvanginimo ginklais Kaukaze ar net prie Amerikos krantų, nugalėti savo baimes Kremlius visų pirma stengiasi stiprindamas ir naudodamas ekonominius svertus.
Šiandien galima beveik be išlygų pasakyti, jog nei NATO plėtra, nei ES derybinė galia, nei Rusijai stipriai kirtusi globali ekonominė bei finansų krizė iš esmės nepaveikė Rusijos užsienio politikos. Vertinant Rusijos požiūrį į tarptautinius santykius tenka pripažinti, jog pernelyg į vidines diskusijas dėl prezidento ir premjero galių, bendradarbiavimo ir konkurencijos įsivėlę oficialusis Kremlius bei akademinio sluoksnio atstovai taip ir nesugebėjo pateikti aiškios šalies užsienio politikos vizijos.

To pasekmė - Rusija tarptautinėje arenoje iki šiol neįgijo nei patikimų partnerių, nei akivaizdžių oponentų. Kitaip tariant, kai Iranas, Šiaurės Korėja, Vokietija, Italija, JAV, Kinija Rusijai yra arba partneriai, arba oponentai priklausomai nuo konteksto, kai šalis nuolat deklaruoja siekį tapti supervalstybe, tačiau dėl tų pačių siekių kritikuoja JAV, esminis dalykas lieka nebeaiškus – tai kokio pasaulio, kokių santykių su artimais ir tolimais kaimynais vis dėl to siekia Rusija?

Žvelgiant į praktinę Rusijos užsienio politiką, didelių pokyčių taip pat nematyti. Tereikia prisiminti paramą separatistiniams režimams Gruzijoje ir Moldovoje, „dujų karus“ su Ukraina, Azerbaidžanu ir netgi ES, energetinį bei karinį „broliavimąsi“ su Vakarams priešiškais Venesuelos bei Irano lyderiais, ekonomines „sankcijas“ Lenkijai, paramą prorusiškai nusiteikusiems Estijos, Gruzijos, Ukrainos politikams. Kita vertus, kaip pabrėžia nemažai analitikų, nedidelis pokytis galėtų būti tai, jog šiandien Rusija rimtai ir nuosekliai jau nebepuoselėja imperinių ambicijų.

Reakcinio pobūdžio veiksmai, kurių vis dar tai pat aktyviai imasi Kremlius, šiandien greičiau signalizuoja Rusijos baimes, išryškėjusias besikuriant taip Maskvos propaguotai multipoliarinei pasaulio santvarkai. Naujajai Vašingtono administracijai atsisakant įpročio skirstyti šalis į partnerius ir priešus, grasinti „blogio ašiai“ ir atvirai remti su JAV oponentais kovojančias jėgas, Maskvai iškilo grėsmė prarasti antiamerikietiško pasipriešinimo lyderės vaidmenį.

Dėl kritusių naftos kainų sumenko Rusijos galimybės investuoti ir išlikti patrauklia tokiems regionams kaip Pietų Kaukazas, Centrinė Azija, Lotynų Amerika. Šiose pasaulio dalyse lyderio vaidmenį iš Rusijos perima Kinija. Rusija su niekuo nenori kalbėti nei apie Kinijos, nei apie kitas savo baimes (pavyzdžiui, grėsmę šalies teritoriniam integralumui), nes tai gali būti interpretuota ir kaip tam tikras jos silpnumas. Maskva negali pasirodyti esanti silpna – net jei jau nebegali būti tokia stipri kaip anksčiau. Todėl maskuodama savo baimes ir pažeidžiamumą, Rusija demonstruoja aktyvumą ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Nepaisant žvanginimo ginklais Kaukaze ar net prie Amerikos krantų, nugalėti savo baimes Kremlius visų pirma stengiasi stiprindamas ir naudodamas ekonominius svertus. Kaip yra sakęs Rusijos prezidento administracijos vadovas, „jei turi ilgas kojas, geriau šokinėti į tolį, o ne žaisti šachmatais“. Kremliui „ilgas kojas“ Šaltojo karo metais atstojo branduolinis arsenalas, o šiandien – energetika ir kitų valstybių priklausomybė nuo ekonominio bendradarbiavimo su Rusija.

Arūnas Molis, Vytautas Sirijos Gira
Dėl kritusių naftos kainų sumenko Rusijos galimybės investuoti ir išlikti patrauklia tokiems regionams kaip Pietų Kaukazas, Centrinė Azija, Lotynų Amerika. Šiose pasaulio dalyse lyderio vaidmenį iš Rusijos perima Kinija.
Mechanizmas nėra ypač sudėtingas - ribodama užsienio kapitalo skverbimąsi į strategines savo energetikos, transporto, telekomunikacijų sritis, Maskva tikisi šiuos sektorius išnaudoti pati skverbdamasi į užsienio šalių rinkas. Pavyzdžiui, energetikos, metalurgijos ir telekomunikacijų srityse 2007 m. 10 didžiausių Rusijos kompanijų užsienyje buvo investavusios virš 65 mlrd. JAV dolerių, o vien Rusijos valstybinė dujų kompanija „Gazprom“ turi savo dukterines kompanijas arba užsienio kompanijų akcijų 28-ose Europos valstybėse.

Nereikėtų abejoti dėl to, jog šios investicijos, kaip ir eksporto kryptys bei apimtys, yra griežtai sekamos bei kontroliuojamos Rusijos vyriausybės. Visa tai vėliau sudaro sąlygas ne tik vykdyti ekonominį spaudimą kitų valstybių atžvilgiu, bet ir pasiekti tam tikrų politinių dividendų.

Neapsispręsdama, kokius ilgalaikius santykius nori plėtoti su Vakarų Europa, JAV ar Kinija, Rusija net nesivargina kurti nuoseklią politiką Vidurio Europos, Kaukazo ar Baltijos šalių atžvilgiu. Todėl nors ekonominių „morkų“ ir „lazdų“ naudojimas yra akivaizdus, sunku pasakyti, ko Rusija šiais savo veiksmais realiai siekia. Tuo labiau - kokios ilgalaikės strategijos Rusijos atžvilgiu reikėtų laikytis mums.

Sankcijų iš Rusijos jau esame sulaukę. Tai - ne tik Lietuvai (ir dar anksčiau Latvijai) nutrauktas naftos tiekimas vamzdynais, bet ir po 2007 m. pavasarį įvykusio „bronzinio kario“ incidento sumažėję tranzito srautai per Estiją (lyginant su 2006 m., 2007 m. tranzitas Estijos geležinkeliais sumažėjo 42 proc., o krovinių krova Estijos uostose – 27 proc. Estijai tai „kainavo“ 1,5 mlrd. litų). Rusija geba akivaizdžiai demonstruoti, kad baudžia tik „prasikaltusius“, pavyzdžiui, dėl „bronzinio kario“ nukentėjo tik Estija: sumažėjus tranzito srautams per ją, padidėjo rusiško tranzito srautai per Latvijos ir Lietuvos uostus (Latvijoje krovinių pervežimas 2007 m. padidėjo 19,8 proc., Lietuvoje – 47 proc.). Tačiau ar jai tikrai rūpi įgyti amžinų, kad ir mažų priešų?

Rugpjūtis daugelio pasaulio šalių ir tarptautinių organizacijų politikams, diplomatams, biurokratams, bei žurnalistams yra atostogų metas. Galbūt kaip tik dėl to šis mėnuo yra patogus nepopuliariems sprendimams. Galima prisiminti, jog visiems atostogaujant 1998 m. rugpjūtį pranešta apie prasidėjusią Rusijos finansų suirutę bei staigius chaosą keliančius vyriausybinius pertvarkymus. Žymiausios Rusijos finansinės piramidės (tokios kaip MMM 1994 m.) ir ištisos bankų sistemos (1995 m.) žlugdavo taip pat rugpjūtį. Jau nekalbant apie praėjusių metų rugpjūčio įvykius - Rusijos-Gruzijos karą.

Šiame kontekste prieš kelias dienas priimtas sprendimas apriboti Lietuvos vežėjų veiklą Rusijoje dar atrodo pakankamai nekaltai. Vis dėlto, tai, jog sprendimas priimtas tepraėjus kelioms savaitėms po to, kai Lietuva neįsileido su nelabai aiškiais tikslais ir Lenkijoje išduota viza į Lietuvą vykusio ir turbūt žinojusio, jog mūsų šalyje seniai yra persona non-grata Rusijos interesų gynėjo ir propaguotojo Modesto Kolerovo, verčia susimąstyti.

Viena vertus, Rusijos sprendimą sugriežtinti visų Lietuvos vežėjų patikrinimus muitinėse galima traktuoti kaip suprantamą siekį sumažinti pažeidimų skaičių arba išvengti nepageidaujamos lietuvių vežėjų konkurencijos šalies rinkoje. Tokiu atveju iš tikrųjų prasmę turi Lietuvos sprendimai kurti komisijas, siųsti į Rusiją derybines grupes. Tačiau kaip Moldovos bei Gruzijos vyno, Lenkijos mėsos, Baltarusijos pieno bei cukraus importo ribojimų atvejais, Lietuvos vežėjų veikla greičiausiai ne atsitiktinai buvo apribota „sutapus“ kelioms aplinkybėms.

Tai ir vėl atsitiko rugpjūtį, atsisakius įsileisti Kremliui artimą pareigūną, paskelbus duomenis apie tai, jog nuo ekonominių santykių su Rusija vis labiau priklausantis Lietuvos ūkis per metus smuko daugiau nei 20 proc. Akivaizdu, jog ir toliau į kiekvieną bent šiek tiek „politiškai neatsargų“ žingsnį Rusija atsakys sankcijomis mums jautriose ekonomikos srityse.

Normalizuoti santykius su taip besielgiančių kaimynu – ypač sudėtinga. Belieka tikėtis vieno – jog ginant strateginio Lietuvos ekonomikai sektoriaus interesus pavyks išvengti pamatinių užsienio politikos principų modifikavimo. Bent jau kol nuoseklių ir mums priimtinų bendradarbiavimo principų nepradės laikytis pati Rusija.

Šaltinis
Rytų geopolitikos studijų centras
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją