Lietuvos santykiai su Rusija nėra geri. Bandant paaiškinti kodėl, dažnai apeliuojama į okupaciją bei Rusijos grėsmę Lietuvai ateityje. Šiuos teiginius panagrinėsime vėliau, bet pradžioje pažvelkime, kokie tie santykiai yra praktiniuose tarpvalstybiniuose klausimuose.
Atrodo viskas gana neblogai.
Lietuva neturi jokių teritorinių pretenzijų Rusijai. Rusija taip pat nepretenduoja į kokią nors Lietuvos teritorijos dalį. Lietuvoje nėra vadinamos rusakalbių problemos kaip Estijoje ar juo labiau Latvijoje. Visi LTSR gyventojai, nepriklausomai nuo jų tautybės, tapo Lietuvos piliečiais, o šiuo metu - ir ES piliečiais.
Nesvarbu, jog tokį „kilnų“ elgesį paskatina tai, jog rusakalbių buvo mažai ir jie Lietuvai jokios grėsmės nekėlė. Svarbiau ne priežastis, o rezultatas. Nors Kremlius skirtumus tarp trijų Baltijos valstybių suvokia, bet vis tiek bando tas valstybes suplakti į vieną. Tai sąmoninga ir nedraugiška Lietuvai politika.
Vienintelis praktinis dalykas, dėl kurio Rusija gali pykti – tai , jog „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamykloje nepavyko įkurdinti „Lukoil“. Tačiau Lietuva nesipriešino, kai įmonę nupirko Rusijos naftos bendrovė „Jukos“. Kremliui sunaikinus „Jukos“, Lietuva „Mažeikių naftą“ pardavė Lenkijos investuotojams. „Lukoil“ negavo bendrovės ne todėl, jog jis yra rusiškas, bet todėl, jog „Lukoil“ yra valstybinė bendrovė, Kremliaus politinio spaudimo įrankis.
Maskva puikiai suvokia šią priežastį, tuo labiau, jog ir Didžioji Britanija neleido Rusijos valstybinėms įmonėms dominuoti savo energetiniame sektoriuje. Tačiau nubaudė Lietuvą uždarydama naftotiekį į Mažeikius. Nežiūrint šio nedaugiško gesto, „Mažeikių nafta“ veikia ir toliau, o lenkai yra turbūt pirmieji, kurie rimtai investuoja į šią įmonę. Vienintelis rezultatas, kurį pasiekė Kremlius - santykių suprastėjimas. Tai, ko gero, yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva, kaip ES narė, dažnokai remia ir vykdo nepalankią Rusijai politiką.
Tačiau didžiausi nesutarimai slypi ne dabartyje, o istorijoje. Rusija siūlo ją užmiršti, bet kol nepadėti svarbiausi taškai nesenoje valstybių istorijoje, to padaryti neįmanoma.
Maskva, kuri yra TSRS teisių perėmėja, faktiškai nepripažįsta, jog TSRS okupavo Lietuvą. Tai yra atviras istorinės tiesos neigimas ir Lietuva baiminasi, jog ši pozicija tam tikromis sąlygomis gali turėti tragiškų pasekmių Lietuvai. Tačiau Lietuvos reikalavimas atlyginti okupacijos padarytą žalą yra nerealus. Rusija to niekada nepadarys ir nėra pasaulyje jėgos, galinčios priversti Maskvą žengti šį žingsnį. Reikalavimas atlyginti okupacijos žalą yra racionalus tik kaip simbolinis Lietuvos atsakas į Kremliaus politiką, neigiančią Baltijos valstybių okupaciją.
Lietuva šio istorinio nesutarimo neišspręs. Tačiau esant nurui, Rusijos prezidentui būtų visai nesunku (teoriškai) Lietuvos Seime atsiprašyti už Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Lietuvai tada reikėtų baigti kalbas apie okupacijos žalos atlyginimą. Beje, ne vienos Rytų ir Vidurio Europos šalies Rusija atsiprašė už TSRS padarytas skriaudas. Matyt Kremliaus akimis Baltijos valstybės vis dėlto skiriasi nuo Vengrijos ar Čekijos. Labai įdomu kodėl.
Vienaip ar kitaip, Rusija yra nepalyginami didesnė ir galingesnė valstybė nei Lietuva. Su ja mes galime lygintis tik krepšinio aikštelėje. Todėl Rusija turėtų pirmoji žengti istorinio susitaikymo keliu.
Tačiau ir Lietuvos pozicija dažnai nesuprantama. Paskutinis pavyzdys yra sprendimas neįsileisti į šalį Rusijos analitiko, nešvarių politinių technologijų meistro bei buvusio Vladimiro Putino komandos nario Modesto Kolerovo.
M. Kolerovas turėjo Šengeno vizą, bet Lietuvoje jis yra nepageidaujamų asmenų sąraše. Jis turėjo dalyvauti konferencijoje, skirtoje Lietuvos ir Rusijos santykiams. M. Kolerovo pažiūros yra imperinės, bet jis nėra valdžios atstovas. Jeigu norime klausytis vien mus palankių kalbų, kvieskimės tokius marginalus kaip Valerija Novodvorskaja. Bet kokią naudą duos kalbėtojai, kurie kalbės mums malonius dalykus.
Kodėl Lietuva neįsileido Kolerovo?
Vilnius pareiškė, jog Rusija taip pat turi „juodąjį sąrašą“, kuriuo remiantis kai kurie lietuviai negauna Rusijos vizų, bet ar Rusijos elgesys turėtų būti pavyzdžiu Europos Sąjungos narei Lietuvai? Vienintelis rezultatas, kurio sulaukėme – pikta Rusijos valdžios reakcija. M.Kolerovas į Lietuvą nebūtų su savimi atsivežęs nei atominės bombos, nei desantininkų divizijų. Įdomus faktas, jog Lietuvos sprendimui labiausiai pritarė dabartiniai Lietuvos politikai, buvę TSKP nariai.
Jokiu būdu nenoriu neigti, jog potencialiai egzistuoja Rusijos grėsmė. Tačiau kiek ši grėsmė taps realybe, priklausys nuo mūsų elgesio bei supratimo, kas yra realybė, o kas tik - politinė dūmų uždanga bei prietarai ir dezinformacija.
Nebijokime pažvelgti realybei į akis. Ta realybė kol kas nėra tokia baisi - realios okupacijos pavojaus kol kas nėra. Yra visos sąlygos geriems santykiams tarp dviejų kaimynų.
Dar viena problema. Kaip rašė ne vienas Lietuvos apžvalgininkas, didžiausia šalies bėda ta, jog Lietuvos valdžia, nors ir kovoja su Rusijos keliamais ar įsivaizduojamais pavojais pirmose ES gretose, neturi yra nuoseklios užsienio politikos Rusijos atžvilgiu.Tai didele dalimi leidžia Kremliui elgtis su Lietuva kaip su įkyria muse, o Briuseliui pjudyti Lietuvą pieš Rusija, kai Briuselis pats tokių žingsnių žengti nenori, nors mano, kad pagrūmoti Maskvai kai kada yra naudinga.