Nuo sužvėrėjusių užpuolikų paleistų kulkų tąkart žuvo muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, „Aro“ pareigūnai Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policijos darbuotojai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Ligoninėje mirė sunkiai sužeistas policininkas Ričardas Rabavičius. Gyvas liko tik buvęs sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.
Per tuos beveik du dešimtmečius užaugo nauja karta, tėvų netekusieji vaikai, keitėsi valdžia, prokurorai, teisėjai, tačiau nė vienas nusikaltėlis iki šiol taip ir nenubaustas. Kiekvieną rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai pakalbina ką nors iš teisėsaugos pareigūnų, pasidomi, kaip sekasi tirti bylą, šie lyg ir pažada, kad byla juda į priekį, prisimenami žuvusieji, koks nors politikas pagraudena visuomenę savo kalba, pagrūmoja Maskvai, kad ji neišduoda įtariamųjų ir vėl – sudie, iki kito rugpjūčio.
O tą laiką tyrėjai ir toliau tiria (jei iš tiesų tiria, nes per aštuoniolika metų, per savaitę parašius bent po vieną kaltinamąjį žodį, tikrai būtų susiūtas ne vienas baudžiamosios bylos tomas), nukentėjusiųjų artimieji toliau laukia teisingumo. Tačiau lauks, ko gero, dar ilgai, nes mūsų pareigūnai, tirdami šį nusikaltimą, į priekį stumiasi, atrodo, lėčiau už vėžlį.
Per tuos dvidešimt mėnesių, kuriuos jis suimtas praleido sulaikymo kameroje, mūsų teisėjai taip ir nesugebėjo įrodyti jo kaltės ir dažniau nagrinėjo jo skundus, bandant nušalinti teisėjus, reikalaujant nedelsiant jį paleisti į laisvę.
Latvijos pilietybę turintis K.Michailovas ilgą laiką buvo vienintelis pasiekiamas tyrėjams ir teismui įtariamasis, kuriam pateikti oficialūs įtarimai Lietuvos pareigūnų nužudymo byloje. Jis kaltinamas itin sunkiu nusikaltimu – tyčiniu dviejų ar daugiau asmenų nužudymu. Tačiau K.Michailovas neigia prokurorų kaltinimus ir tikina nežudęs pareigūnų, nors tuo metu iš tikrųjų ir buvęs Lietuvoje.
Šį pavasarį prokurorai patvirtino, kad įtarimai įteikti ir Rusijoje sulaikytam Aleksandrui Ryžovui, šiuo metu esančiam kalėjime, netoli Peterburgo. Duok, Dieve, kad tai būtų tiesa ir triumfuotų teisingumas. Tačiau kodėl tokiam veiksmui prireikė net aštuoniolikos metų?
Dėl kitų įtariamųjų – taip pat buvusių omonininkų – būrio vado Česlavo Mlyniko ir šio būrio milicininkų Andrejaus Laktionovo ir Aleksandro Ryžovo – tyrimas yra atskirtas ir nežinia, kada jis užsibaigs.
Šioje byloje civilinius ieškinius yra pareiškusi valstybė bei nukentėjusiuoju pripažintas muitininkas T.Šernas. Tačiau per stebuklą gyvas išlikęs pasienietis teisme, pasirodo, turi rasti geradarį arba už savo pinigus samdyti advokatą, nes valstybė jam tokios galimybės nesuteikė. Ką visa tai rodo? Medininkų istorija mūsų valdžiai nelabai rūpi.
Žmogus, gynęs savo valstybę, tapo savotišku privatininku ar verslininku, norinčiu prisiteisti žalą, kuri padaryta ne tik jam, bet ir valstybei, advokatą turi samdytis pats. Galima netgi pasiteisinti: tai ne civilinė, o baudžiamoji byla, todėl čia daug kas kitaip. Nukentėjusiojo pusėje net prokurorai ir jokių kitų advokatų, už kuriuos valstybė bent jau sumokėtų, nereikia.
Ar tikrai? Tomas Šernas, išgyvenęs siaubą ir išlikęs gyvas, mano kitaip. Taip ir norisi tiesiai šviesiai paklausti mūsų valdžios: o gal tai tik abejingumas ir paprasčiausiais nenoras ką nors daryti, prisidengiant kai kuriais įstatymais ir jų vingrybėmis? Juk viskas buvo prieš aštuoniolika metų. Taip seniai, kad kai kas dar nebuvo net gimęs.
Jeigu Tomas Šernas, kaip ir jo kolegos pasieniečiai, būtų žuvęs, gal to ieškinio iš viso nebūtų buvę ir niekam dėl jo neskaudėtų galvos. Klaiki mintis, bet kas galėtų ją paneigti.