Amerikos prezidentas santūriai įvertino įvykius Irane ir pareiškė, kad Jungtinės Valstijos neketina kištis į šios šalies politiką. Nereikia apžvalgininko regalijų, norint suprasti, kad tokį santūrumą palaikys ne visi. Kaip reaguoti į Šiaurės Korėjos agresyvų būdą, kai ši per Amerikos nacionalinę nepriklausomybės šventę liepos 4 d. demonstratyviai išbando dar septynias balistines raketas? Nevienareikšmiškai vertintinų situacijų šiuolaikiniame pasaulyje – kiek nori.
Klausimas tas pats: koks galios ir retorikos santykis. Ar pasikeitęs kalbos tonas gali padėti pasiekti užsibrėžtų tikslų? Pono B. Obamos atveju regime visokių ženklų. Prezidento George‘o W. Busho jaunesniojo epochoje griežtu Amerikos oponentu laikytas Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas pasiuntė ponui B. Obamai sveikinimą Nepriklausomybės dienos proga ir išreiškė palaikymą vertybėms, kurias dabartinis JAV prezidentas skelbė per rinkimų kampaniją. Ponas B. al-Assadas yra pakvietęs prezidentą apsilankyti Sirijos sostinėje Damaske. Užtat Izraelio Vyriausybė kažin ar patenkinta primygtiniais raginimais baigti žydų nausėdijų statybas okupuotose Vakarų Kranto žemėse.
Nežinia, laimei ar ne, tačiau nesame vienodi. Be to, jokiu būdu nevalia ignoruoti jo didenybės intereso, kuris įtakingas ir nenuspėjamas, tarsi koks vikingų karo dievas Odinas. Nėra paprasta lyderiams greitame ir nenuspėjamame šiuolaikiniame pasaulyje. Tad nenuostabu, kad randasi kaltinančiųjų prezidentą B. Obamą vien kalbomis, o ne darbais. Šiandien – apie tai, ar liepos pradžioje ponas B. Obama atrodo veikiantis, ar daugiau kalbantis.
Pirmoji pusė – straipsnis „B. Obama gražiai kalba, bet nieko nedaro“ iš „Haaretz“
„1973 m. spalio 29 d., praėjus penkioms dienoms po Artimųjų Rytų karo, tarp Izraelio ir Egipto prasidėjo derybos dėl ugnies nutraukimo. Jos tapo įmanomos todėl, kad abi pusės labai norėjo greičiau susitarti dėl karo veiksmų pabaigos. Šių derybų sėkmę taip pat lėmė tai, kad Baltųjų rūmų administracija sumaniai vadovavo jų procesui, išnaudodama po karo susiklosčiusią politinę padėtį.
Savo atsiminimuose tuometinis valstybės sekretorius Henry Kissingeris prisimena, kokių nuostatų laikėsi per sudėtingas ir varginančias derybas tarp Egipto ir Izraelio. Ponas H. Kissingeris suprato, kad pasibaigęs karas sunaikino tam tikrą psichologinį barjerą, kurio anksčiau abi šalys nesugebėjo įveikti. Ir pasinaudojo šia aplinkybe, spausdamas priimti galutinį susitarimą.
Praėjus viso labo dviem savaitėms po derybų pradžios Izraelis ir Egiptas pasirašė principinį susitarimą dėl ugnies nutraukimo. Iškart po to prasidėjo derybos dėl karinių pajėgų atskyrimo. Šis susitarimas pasirašytas dar po dviejų mėnesių. Praėjus 2 m. Egipto prezidentas Anwaras Saddatas aplankė Jeruzalę, o neilgai trukus pasiektas istorinis taikos susitarimas. Visas šis daugiapakopis procesas buvo sėkmingas taip pat dėl to, kad JAV administracija sugebėjo įžvelgti ir išnaudoti unikalų diplomatinį potencialą, susiklosčiusį pasibaigus 1973 m. karui. Amerika pasinaudojo istoriniu momentu ir sėkmingai baigė derybas, sumaniai naudodama bizūno ir meduolio metodą.
Šis pavyzdys ypač pamokantis, turint galvoje nulinį rezultatą po dabartinio prezidento B. Obamos Kaire pasakytos kalbos. Čia primintina, kad Amerikos prezidento pasisakymo viltingai laukė įvairiose pasaulio šalyse. Praėjo keturios savaitės nuo tada, kai prezidentas išdėstė savo nuomonę apie Izraelio ir arabų konflikto sureguliavimą, bet nieko konkretaus per tą laiką taip ir neįvyko. Jokios iniciatyvos, plano ar konkrečių veiksmų siekiant atnaujinti Izraelio ir palestiniečių derybas nepasiūlyta.
Viskas, ką regėjome po Kairo kalbos, tebuvo migloti valstybės sekretorės ir kelių Amerikos prezidento patarėjų pareiškimai, kurie galbūt gali kelti nerimą keliose Artimųjų Rytų sostinėse (daugiausia, Jeruzalėje). Tačiau realia taikos programa to niekaip negalima pavadinti.
Susiklosčiusi padėtis kelia įtarimą, kad prezidentas B. Obama taip ir nesugebės griebti jaučio už ragų (kaip nesugebėjo daugelis jo pirmtakų) ir praleis istorinę progą sureguliuoti Artimųjų Rytų konfliktą. Apmaudžiausia, kad būtent šis lyderis jau savo išrinkimu į Amerikos prezidento postą paskatino milžiniškus lūkesčius, kad galbūt bus išspręsti didieji tarptautiniai konfliktai.
Seną Izraelio ir arabų pasaulio priešiškumą galima pašalinti tik palaipsniui, bet ne iš karto. Reikia kruopštaus ir didelio darbo, vieną po kitos neutralizuojant Artimųjų Rytų konflikto priežastis. Atrodė, kad savo Kairo kalboje prezidentas B. Obama parodė suprantąs šį klausimą. Tačiau praktikoje Vašingtono administracija iki šiol nenuveikė nieko, kas pajudintų problemos sprendimą“.
Antroji pusė – straipsnis „Pagiriamasis žodis prezidento atsargumui“ iš „El Pais“
„Neduok Dieve! Per patį pilietinį karą galėjusios išprovokuoti krizės Irane įkarštį Amerikos respublikonų partija apkaltino prezidentą B. Obamą tuo, kad neparodė „drąsos ir aktyvumo“, taip pat neišreiškė aiškaus negatyvaus požiūrio į prievartą, plykstelėjusią Irane malšinant opozicijos protestus. Ponas B. Obama teisus, Vašingtonas neturi tiesiogiai dalyvauti Irano krizėje. JAV neturi nešti visų pasaulio rūpesčių naštos.
Esama dviejų priežasčių, skatinančių atsargią Baltųjų rūmų reakciją. Pirmoji – praktinė: ką JAV gali nuveikti Irane? Atsakymas: nieko. Jei ryžtųsi padėti, tai būtų įvertinta kaip kišimasis į kitos šalies reikalus ir tik komplikuotų padėtį. Dėdei Semui nėra jokio reikalo įklimpti Persijos smėlynuose, bet kuris minimalių istorijos žinių turintis amerikietis tą supranta. Kai JAV įsiplieskė pilietinis karas, vieni europiečiai prakalbo apie būtinybę palaikyti Šiaurę, kiti ragino apginti Pietus. Tačiau tai buvo paprasčiausios fantazijos, nes amerikiečiai buvo pasiryžę patys išspręsti savo nesutarimus. Šiandien panašiu būdu savo problemas sprendžia iraniečiai, nors tam veikiausiai prireiks ne metų ar dvejų, bet galbūt ištiso dešimtmečio.
Kita priežastis susijusi su Amerikos galia ir politika. Nors turi nemažai vidaus problemų, JAV, kaip ir anksčiau, gali veikti padėtį daugelyje pasaulio vietų. Tą galią jos kaupė beveik visą 20 a. Po Antrojo pasaulinio karo Amerika galėjo likti paskutine didžia valstybe ir nebedalyvauti pasaulio dalybose, bet pasirinko kitą kelią. JAV dislokavo savo karines pajėgas palei gerokai pailgėjusią saugumo liniją Berlyne, Viduržemio jūroje, Korėjoje, pietryčių Azijoje. Kur anksčiau buvo britų ir prancūzų legionai, dabar dominuoja amerikiečiai. Kai kurie šių veiksmų buvo suprantami (prezidento Harry Trumano doktrina, NATO sukūrimas, įsiveržimas į Korėją), kai kurie (tokie kaip intervencijos į Vietnamą, Iraną ir Centrinę Ameriką) – ne.
Vienas šios strategijos padarinių tas, kad laikui bėgant ir JAV, ir likusiame pasaulyje tapo įprasta laukti, jog kilus dar vienai krizei pagrindiniai sprendimai bus priimami Vašingtone. Atrodė neįmanoma, kad pasaulyje gali būti vietų, kur Amerika neturėtų strateginių interesų. Bet tokia nuostata ne tik klaidinga, bet ir pražūtinga, ypač turint galvoje blogiausius galimus įvykių scenarijus, tarkime, jei Iranas nukreiptų savo branduolines raketas į Izraelį, o Šiaurės Korėja – į Japoniją. Neįmanoma konsoliduoti pilietinės visuomenės nuolat kalbant apie gresiančią katastrofą. Mes negyvename karinės parengties sąlygomis kaip kad Antrajame pasauliniame kare, kai naciai planavo per Lamanšo sąsiaurį pulti Angliją.
Taip, gyvename pasaulyje, kuriame esama nestabilių režimų. Veikiausiai svarbu, kad JAV nuolat kontroliuotų padėtį ir būtų pasirengusios reaguoti, ir nėra jokių ženklų, kad prezidento B. Obamos administracija to nesuprastų.
Atrodo, ne visi teigiantys, kad pasaulyje per daug veikėjų, suvokia, jog kai kurios žalingos akcijos kitoms šalims turi įtakos daugiau nei Amerikai. Tarkime, jei Rusijos ministrui pirmininkui Vladimirui Putinui pakako kvailumo naudoti energetinius išteklius žiemą šantažuojant savo Vakarų kaimynes, būtent ES privalo užsiimti šia problema. Jei prastėja padėtis Pakistane, argi tai neturi kelti rūpesčio kaimyninėms Indijai, Rusijai, Kinijai, Saudo Arabijai? Kodėl būtent JAV privalo reaguoti pirmos?
Prezidentui B. Obamai šiandien nereikia demonstruoti savo „ryžto“ Irano atžvilgiu, nes amerikiečiai niekaip negali padėti įveikti šios krizės. Veikiau dera prisiminti kai kurių ankstesnių Amerikos prezidentų politiką. Pavyzdžiui, Theodore‘as Rooseveltas kalbėjo saldžiai ir švelniai, bet tuo pat metu nepamiršdavo pasiimti didoko vėzdo“.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).