Bet vis dėlto jau penkerius metus esame Europos Sąjungos nariai. Tad pažvelkime į Kauno ir Vilniaus diasporą šiek tiek plačiau, kosmopolitiškiau. Ar bent vienas iš šių miestų turi aukšto lygio universitetą, kuriame būtų suteikta saviraiškos laivė ir visos tobulėjimo galimybės studentijai, o dėstytojai - atviri naujovėms?
Ar jie nuolat skelbia savo mokslinius darbus geriausiuose pasaulio leidiniuose? Ar bent vienas iš šių miestų turi aukštą meno kultūrą, kuriame menas sulauktų valstybės ir mecenatų paramos, o menininkai laisvai kurtų ir eksponuotų savo darbus?
Ar šie miestai gali turėti aukščiausios kokybės muzikos, operos ir teatro pasirodymus? Ar turime bent vieną tarptautinius standartus atitinkantį stadioną, kuris nedarytų gėdos mūsų šaliai? Ar bent viename iš šių miestų vyksta pasauliniai įvykiai?
Į visus atsakymus yra vienas atsakymas - „ne“. Vertinant Vilnių, Kauną ir visą Lietuvą Europos kontekste aiškėja, kad esame eilinė Europos provincija. Per penkerius ES narystės metus susidaro įspūdis, kad mūsų šalis ten įstojo tik dėl ES struktūrinių fondų lėšų. Svarbiausia – kuo daugiau išspausti pinigų iš Briuselio.
Sėkmingiausi ES projektai, anot savaitraščio „Veidas“, buvo žvyrkelių asfaltavimas, turizmo plėtra regionuose ir oro uostų modernizavimas. Bet ar mūsų šaliai reikėjo net savo atominę jėgainę paaukoti, kad galėtume išasfaltuoti žvyrkelius?
Aišku, važinėti asfaltuotu keliu smagiau nei purvinu žvyru. Lenkų turistų palikti pinigėliai nemažai prisidės prie „diržų atleidimo“. Modernūs oro uostai leis apkeliauti daug neatrastų šalių. Bet būtent tai ir rodo, kad mes esame provincialai savo mąstymu. Užuot investavę į švietimą ir šitaip neleidę patiems gabiausiems Lietuvos mokslininkams emigruoti į užsienį, mes visą energiją ir lėšas penkerius metus švaistėme neaišku kam.
Mokslo parkai merdi, universitetai savo mokymo kokybe atsilieka nuo geriausiųjų Europoje, mokyklose trūksta sporto, laboratorinių darbų ir eksperimentų įrangos, daug popamokinės veiklos centrų yra apgailėtinos būklės. Pavyzdžiui, Vilniaus futbolo mokyklos auklėtiniai neturi net kur nusiprausti po treniruočių.
Nieko nuostabaus, kad jie vėliau meta sportą ir nusprendžia leisti savo laisvalaikį naktiniuose klubuose ar gatvėje su alaus buteliu. Tad štai kaip mes kovojome su protų nutekėjimu ir vaikų nusikalstamumu – asfaltuodami žvyrkelius.
Bet ar galima buvo tikėtis ko nors daugiau? Juolab kad mūsų šalis neturi aiškios savo raidos vizijos ir ambicijų. Iki 2004-ųjų pavasario Lietuvos politinė, kultūrinė, ekonominė ir karinė veikla buvo nukreipta į vieną aiškų tikslą – tapti ES ir NATO nare ir sugrįžti į Europą.
Nuo to laiko mes trypčiojame vietoje. Vieni teigia, kad Lietuva turi tapti mokslo ir inovacijų lydere, kiti skatina plėtoti biotechnologijas. Tačiau akivaizdu, kad Lietuva neturi savo prioritetų. Kai nežinai, ko nori, mėgini aprėpti viską ir blaškaisi.
Liūdniausia tai, kad per penkerius metus, be teisės aktų, mes nieko daugiau iš Europos neperėmėme. Šį teiginį puikiai atskleidžia švietimo sistema. Mūsų šalyje vis dar yra kreipiamas dėmesys į faktologines žinias, bet neskatinamas kritinis ir analitinis mąstymas. Per istorijos pamokas mokiniai verčiami mokytis daugybę nereikšmingų detalių, labai retai mokytojai skatina diskutuoti ir reikšti savo nuomonę įvairiais klausimais.
Apskritai nei vienos temos negalima gerai išnagrinėti, nes viskas dėl plačios programos yra nagrinėjama paviršutiniškai. Per anglų kalbos pamokas yra atliekamos užduotys, kurių negali atlikti patys britai ir neįmanoma rasti jokiame Oksfordo ar Kembridžo anglų kalbos vadovėlyje, bet dauguma mokinių net nesugeba suregzti normalaus sakinio anglų kalba. Pilietinio ugdymo nėra.
Lietuviška švietimo sistema yra tragiška, bet, užuot panagrinėję Europos šalių švietimo sistemas ir panaudoję jų patirtį Lietuvoje, mes laiką leidome vėjais.
Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – politinė kultūra. Didžiojoje Britanijoje keli parlamentarai savo parlamentines išlaidas naudojo savanaudiškai. Kai apie tai sužinojo visuomenė, jie patys atsistatydino iš savo pareigų ir grąžino pinigus.
Jų partijos prasikaltusiesiems uždraudė kandidatuoti kituose rinkimuose. Bet, kai Lietuvoje G.Mikolaitis viešai pasibastė girtas po Seimą, jam net nebuvo paskelbta apkalta. Sveiki atvykę į Europos kultūros sostinę!
Pats didžiausias įvykis, kuris parodys mūsų mąstymo stagnaciją, įvyks liepos 6-ąją, kai bus atidaryti Valdovų rūmai. Į šią ceremoniją bus pakviestas ne tik Lietuvos elitas, bet ir nemažai Europos šalių monarchų. Jie tokio reginio turbūt nėra dar matę.
Mūsų buvęs premjeras ir didysis Lietuvos istorijos išsaugojimo patriarchas Algirdas Mykolas Brazauskas nusprendė nepaisyti visų istorikų ir archeologų rekomendacijų ir, turėdamas tik 25 proc. kadaise stovėjusių Valdovų rūmų duomenų, juos atstatyti. Tam buvo išleista daugiau nei 100 milijonų litų.
Pareikšta, kad, jei Lietuva nespės baigti darbų iki liepos, tai bus (!) „gėda“. Tikrai gėda bus parodyti dirbtinį ir visiškai beprasmį pastatą Europos monarchams, kai šalia jau baigia sugriūti liepsnojančios gotikos šedevras - Šv. Onos bažnyčia.
Labai gaila, bet, jau penkerius metus būdami ES nariai, turime daryti tokias niūrias išvadas. Mes, be ES pinigėlių, iš Europos daugiau nieko ir nepasiėmėme. Tad norėtųsi šio mažo jubiliejaus proga palinkėti, kad nebūtume užsidarę savo kiaute, žvelgtume į pasaulį kosmopolitiškiau.
Nebūkime stagnatoriai, bijantys naujovių, ir perimkime tai, ką iš tiesų vadiname vakarietiška kultūra!