Tikrai galima. Bendras vardiklis – tai visai normalu pasaulyje, kuris rieda į vertybių krizės bedugnę. Rieda, beveik to suprasdamas ir beveik nebandydamas ko nors pakeisti.
Laikmetis kaip niekada pilnas lemtingų sukakčių, beje, tarpusavyje susijusių. Lenkai jau atšventė „Solidarumo“ inicijuotą „Apvalaus stalo“ pergalę prieš diktatūrą, Visa Vidurio Europa minės komunizmo žlugimus, politinių (ir betoninių) sienų griūtis, mes ruošiamės „Baltijos kelio“ dvidešimtmečiui, o galiausiai ir svarbiausiai – pačios mūsų valstybės atkūrimo dvidešimtmečiui, savaip padėjusiam naują mūsų tautos ir visos Europos gyvenimo etapą.
Yra ir kitokių paminėjimų – prieš 70 metų pasirašyti lemtingi Molotovo-Ribentropo protokolai, jau tikrai pradėję pasaulinį karą ir kitas negandas, prieš 60 metų padalinta Vokietija, prieš dvi dešimtis kraujyje paskandintos ir Kinijos demokratijos viltys.
Lietuvius kaltina, kad jų šventės per liūdnos - štai vis tos gedulo ir vilties dienos, juodieji kaspinai. Net 1949 metų kovojančios Lietuvos partizanų paskelbta savotiška nemirtingumo deklaracija taip pat tragiška paskutinė viltis. Kiekviena, vadinkim, laiminga sukaktis baigdavosi nekaip – Mindaugą nužudė, Lietuvos Respubliką okupavo, partizanus sunaikino, net ir Žalgirio mūšis nežinia ko buvo vertas. O štai anos sukaktys ribentropinės ir sovietinės sukaktys padarė tokių žaizdų, kurias daug kas vadina jau sunkiai bepagydoma tautos negalia. Jos simptomų apstu.
Ar mūsų sąjūdinis atgimimas taip pat ne amžinas?
Visi, regis, tuo tikėjo ir net džiaugėsi, kad kai kurie buvę demokratijos slopintojai tapo jos apaštalais, tautų despotai ėmė vesti tas pačias šalis NATO ir visokių kitokių vakarietiškų vertybių link. Jiems buvo galima atleisti dėl praeities, svarbu, kad dabartis ir ateitis kitokia.
Visi norėjo laisvės, demokratijos ir Vakarų bendruomenės įtakos. Kai kas ją netgi gavo, tiesa – labai nedaug kas. Laisvės galimybėmis taip jau realiai pasinaudojo apie pusantro šimto milijonų žmonių – tai kažkur apie 2,5 procento žmogiškosios populiacijos. Mes iš tų laimingųjų tarpo. Kitiems procesas sustojo, įklimpo išsigimė ar net neprasidėjo. Komunizmo žlugimas netapo globaliu, kaip labai norėjosi įsivaizduoti.
Šiandien gyvename savo buvusių svajonių pasaulyje – tame turėjusiame būti geru ir pačiu geriausiu. Paradoksalu, bet jis beje, toks ir yra – geriausias iš visų įmanomų.
Laimintys ir pralaimintys
Pradžiai dar kelios istorijos paralelės ir paradoksai.
Pirmasis Pasaulinis karas (kurio pabaigą irgi ne taip seniai minėjome) baigėsi tikra vidutinių ir mažų tautų pergale. Žlugo imperijos. Atrodė, kad gali triumfuoti demokratijos, tautiškumo, teisingumo ir savitarpio supratimo harmonija. Ir ką? Per trumpą laiką dauguma naujų demokratijų išsigimė į autoritarinius režimus, senosios demokratijos demonstravo abejingumą ir pakantumą politiniams nusikaltimams, o buvusieji didžiai pralaimėję ramiai dalinosi taip greit sugedusį pasaulį.
Niekas laiku nepasipriešino nei Hitlerio stiprėjimui, nei neteisėtos bolševikų valdžios siautėjimui. Ir tos mažosios nebuvo be kaltės: nei labai reikalavo tramdyti tarptautinės politikos gangsterius, nei ryžosi tarptautiniam solidarumui. Taigi 1918 metų pergalė baigėsi beviltiška 1940 katastrofa su visomis pasekmėmis... Kaltų aplinkui daug, bet ir mūsų nedidelių kalčiukių nestigo: nepadėjom nei čekams su slovakais, nei suomiams, nei lenkams, ką jau apie etiopus kalbėti. Dar tyliai kikenom į saują. Nestigo kikenančių ir iš Antano Smetonos „pabėgimo“...
Apie pralaimėjusių paradoksus galima pasakyti tai, kad kai kurie, pralaimėjusieji Antrąjį pasaulinį karą, padarė sau palankias išvadas. Vokietija ir Japonija tapo ne tik demokratinio pasaulio dalimi, bet ir ekonomikos stebuklais. Gi Rytuose laimėjusieji virto pasaulio skurdžiais ir engėjais, o dabartinius jų santykius su kaimynais iki šiol saisto anos pergalės (ar nusikaltimai - kaip kam atrodo)...
Pasaulio bendrija šiandien jau nebežino, kas yra teisinga, kas neteisinga, kas smerktina, o kas toleruotina. Tad linksta toleruoti ir akivaizdų blogį.
Europa ir JAV, kūrusi ekonominę gerovę teisingumo ir laisvės pagrindu, šiandien su pagarbia baime kalba apie vis labiau augančią ir įsigalinčią Kinijos ekonomiką. O ji juk sukurta ne rinkos ir laisvių, o veikiau išnaudojimo pagrindu. Mes tai leidome ir tebeleidžiame, pamiršdami ir tai, kad pati Kinijos Liaudies Respublika atsirado veikiau kaip karo, o ne politinės teisės pasekmė...
Bijome ne tik Kinijos. Prieš pora dešimtmečių sunku būtų ir pagalvoti, kad vadinamas pirmaujantis ir civilizuotas pasaulis siūlys nebeminėti Molotovo ar kokio ten Ribentropo, nes tai jau gili praeitis, galinti sukelti skaudulėlį dujų tiekėjams. Bijoma tiesos apie išdavystes ir nemoralius sprendimus, bijoma kalbos apie kovotojus ir pasiaukojimą. Juk ne čia prioritetai.
Pasaulis „dabinasi“ ne demokratijos, o veikiau turgaus vėliavomis, suderinti vertybes ir nevertybes darosi vis sunkiau, pirmosios lieka deklaracija pirmame straipsnyje ir tiek. Tiesiog likome be ideologijos, kurią patys ir pražudėme. Mes prieš du dešimtmečius patikėjome, kad gerovę mums atneš laisvė, Kinija pasitiko ekonominį bumą, ne išsilaisvindama, o gniauždama laisves. Rusija vadina demokratija tai, kas į ją net nepanašu, o štai mes „civilizuotieji“, nuduodame, kad tikime. Kas tai per daiktas?
Pateisinome Tiananmenio žudynes, sakydami, kad tegu ta Kinija modernizuojasi ir atsiveria. Tai ją išlaisvins ir tiek. Tiananmenio dvidešimtmetį Kinija pasitinka kompiuteriais, kuriuose svarbiausia ne procesoriaus greitis, bet įranga, leidžianti blokuoti kai kuriuos interneto puslapius šių kompiuterių vartotojams. Jei tiesa ir daro mus laisvus, tai ne Kinijos tiesa ir ne Kubos ar Irano tiesa, kur interneto saitai taip pat blokuojami. Kalbas apie informacijos laisvę galime užmiršti.
Kinija su Rusija ar Iranu dažnai vartoja frazę – baikim politikuoti, imkimės prekybos. Ir tai veikia, ar vis dar veikia, nes mūsų – vakarietiškoji – pusė naivia tebegalvoja, kad prekiaujantys mažų mažiausiai nekariauja, o jei pasistengia, dar ir laisvėja. Todėl ir B.Obama ne pasako Iranui su visokiais ten hezbolahais, kaip reikia elgtis, o nuolankiai pamaldauja, gal jie dar galėtų neskubėti griauti mūsų mielo pasaulio. Praėjusį sekmadienį vertybių saugotojos Amerikos valstybės sekretorė pareiškė kuklų norą tikėti, kad Irano rinkėjų apsisprendimas tikras. Jei ne tikras – tai tik problemos, kurių Amerika aiškiai nenori.
Naujiems europarlamentarams bus ne taip lengva įrodyti, kad Lietuva šiam laisvės etapui nusipelnė daugiau nei Sovietų Sąjunga, beveik nepavyks atsisakyti sovietinių simbolių, politinės ekonomikos ir kitu dalykų, teigiančių, kad ne laisvė ir vertybės šiandien svarbu.
Ateities prognozės
Taigi, išvada peršasi savaime. Tokių įvykių, kaip pastarosiomis savaitėmis, tik daugės. NATO ieškos naujos strategijos ir vėl kažkur nespės, JAV lyderis daugiau sieks efektingo įvaizdžio nei efektyvių veiksmų, paaikčiosime dėl dar vieno kito Šiaurės Korėjos branduolinio testo, suvoksime, kad su savo demokratija Rusijos nepakeisime... Beliks suprasti, kad esame vargšai laimės ieškotojai, atsitiktinis reiškinys. Beliks tik susigūžus laukti, kada vėl ir kokiu pavidalu pasikartos jau septynių dešimčių metų istorijos.
Galima tik paklausti, kiek metų turi praeiti, kad pasikeistume? Ar tiek, kaip nuo gegužės trečiosios konstitucijos, kuri atrodo svarbi ne tik kaip visuma, bet ir su detalėmis. Tik niekas nepamena, kokiomis. Nekas nepamena, kada ir kaip mus pardavė, nors gal viskas turėjo būti ne taip.
Taigi, lietuvių, lenkų čekų ar Rytų Vokiečių revoliucijos kažkur išvogtos ar parduotos. Kažkas buvo, bet jau nežinia, kas laimėjo, kas ne. Ar Lietuva yra pasiruošusi pasauliui, kuris dabar formuojasi... ar vis dar gyvena Molotovo Ribentropo pakto pasekmėmis, dėl kurių begalima tik verkti ar Sąjūdžio pergalėmis, kurias kažkas (gal patys) temoka apkartinti ir nebevertinti...
Pamiršę, kad šiandien politikoje yra ne tik beveidžiai konservai, socdemai, darbiečiai ar tvarkiečiai. Yra ir kita dimensija, žymiai svarbesnė – yra tie, kurie kažkada laimėjo tiesą ir laisvę, kažkada priešinosi, kurie atėjo vėliau ar buvo kažkieno atvesti.
Jei į politiką pažiūrėsime pastaruoju aspektu, ji gal taps kur kas įdomesnė, ir kur kas labiau viską paaiškinanti. Tik ar žiūrėti norime?