Psichologinis ginklas – civilizacijos palydovas
Pasirodo, psichologiškai ginkluotis pradėta seniai. Vampyrizmas, kito žmogaus kraujo gėrimo praktikavimas pirmykštėse visuomenėse, buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas. To, kas ilgainiui pradėta laikyti psichologiniu ginklu, ištakų galima rasti ir gyvūnų pasaulyje. Tarkime, jis gali būti siejamas su vadinamuoju mobingu (angl. mobbing; to mob – pulti visa gauja).
Pastebėta, kad banda kartais susivienija prieš vieną iš saviškių, išsiskiriantį iš kitų, dažniausiai silpnesnį. Sistemingos atakos baigiasi tuo, kad auka išvejama iš bandos. Kad mobingas būdingas ir šiuolaikinei moderniai visuomenei, įrodė švedų gydytojas Heinzas Leymannas. Psichologinio teroro dažniausiai imamasi prieš talentingesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kitos lyties ar kitos lytinės orientacijos darbuotojus, nes siekiama juos išstumti iš įmonės.
Mobingas apibūdinamas remiantis H. Leymanno nustatytais 45 elgesio variantais, tokiais kaip nepagrįsta asmens ir jo pažiūrų kritika, apkalbos, užduočių, viršijančių aukos sugebėjimus, skyrimas, darbinės informacijos slėpimas, ignoravimas, patyčios ir kt. Sistemingai atakuojama auka gali pasijusti nevisavertė ir galiausiai išeina iš darbo.
Be abejo, psichologinio ginklo būdai ir apraiškos vystėsi, tapo įvairesni, tobulėjo su civilizacija. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos įmonė „Krupp“, pareikalavus Adolfui Hitleriui, sukūrė dvi geležinkelio artilerijos sistemas „Dora“ ir „Schwerer Gustav“. Tai didžiausi artilerijos pabūklai per visą žmonijos istoriją. „Žaislas“ kainavo apie 10 mln. reichsmarkių, turėjo pabrėžti nacistinės Vokietijos galią, o jo vaizdas kėlė pagarbią baimę.
Pabūklai buvo skirti šaudyti iš 35–45 km nuotolio, todėl patrankos vamzdžio ilgis siekė 36,48 metro. Pabūklo sviedinys svėrė 7 100 kg, jis pramušdavo 8 m storio betoną ir 1 m storio plieninę plokštę. Tačiau kovoje „Dora“ patyrė fiasko: užfiksuotas tik vienas sėkmingas pataikymas, kai sprogo amunicijos sandėlis, esantis už 27 kilometrų. Iš šios patrankos apskritai teiššauta 78 kartus.
Spaudoje neretai aprašomi psichologiniai triukai šiuolaikiniuose konfliktuose. Izraelio ir „Hamas“ kare abi pusės perimdavo priešininko radijo ir televizijos bangas, platino melagingus pranešimus, skatino išdavystes. Per karą Libane 2006-aisiais šiitų dominuojamuose šalies pietuose iš lėktuvų buvo mėtomi propagandiniai lapeliai, kuriuose nupieštas už Libano nacionalinio simbolio kedro besislepiantis suktai žvelgiantis grupuotės „Hezbollah“ lyderis Hassanas Nasrallahas.
Tai turėjo reikšti, kad šiitų kovotojai slepiasi už civilių nugaros. Islamistai taip pat nesnaudė ir skleidė gandus, hebrajų kalba vis paskelbdavo, kad jiems pavyko paimti į nelaisvę arba nužudyti žydų karius. Net šią informaciją vėliau paneigus, vis tiek buvo mėginama palaužti žydų karių moralinį tvirtumą.
Kovai pasitelkta ir pornografija, nes ji musulmonų pasaulyje itin griežtai draudžiama. 2001 m. surengtas išpuolis prieš oficialią judėjimo „Hamas“ svetainę. Pagrindiniame jos puslapyje pasirodė gundanti nuotrauka, sujungta su pornografiniu tinklalapiu. Toks buvo atsakas į grupuotės įvykdytą teroro išpuolį Natanijos mieste.
Psichologinio ginklo „brolis“ – manipuliavimas
Koks vis dėlto šio taip dažnai praktikuojamo, bet gana paslaptingo reiškinio turinys? Pasak psichoanalitikės Remos Židonienės, psichologiniu ginklu galima vadinti psichologinio poveikio priemones, kuriomis siekiama paveikti kitą žmogų. Kaip ir kiekvienas ginklas, jis skirtas sužeisti. Paprastu ginklu sužeistas žmogus sužalojamas fiziškai, tokiu atveju daugmaž aišku, kaip galima jį išgydyti.
Psichologinis, dvasinis sužeidimas gerokai skaudesnis už fizinį, jį daug sunkiau iškęsti. Williamo Styrono knygos „Sofijos pasirinkimas“ pabaigoje aprašoma scena, kai pagrindinė herojė Sofija, su dviem mažamečiais vaikais patekusi į Aušvico koncentracijos stovyklą, vokiškai pasako, kad yra krikščionė, tiki Dievą. Tai nugirdęs esesininkas pareiškia, kad ji turinti pasirinkti, kurį vaikelį iš dviejų pasiliks. Tai reiškia, kad kitas vaikas iškart pateks į dujų kamerą. Štai toks makabriškas psichologinio ginklo taikymo pavyzdys.
Psichologiniai ginklai mielai pasitelkiami siekiant pašalinti konkurentą. Šiuo atveju tai reiškia pastangas rasti silpniausią, labiausiai pažeidžiamą jo vietą, tarkime, susijusią su nepatogia informacija, galinčia kompromituoti tą žmogų ir būti nepriimtina visuomenei. Į tą silpnąją vietą, Achilo kulną, ir nusitaikoma. Tai labai agresyvus, naikinantis būdas.
Psichologinio ginklo taikymas paremtas agresija, o ši dažnai neatsiejama nuo pavydo. Pastarasis būna konstruktyvus, bet gali būti ir griaunantis. Regėdamas potencialų lyderį, konkurentas jam jaučia pavydą, ir čia jau pagrindinis klausimas, kaip jis su tuo tvarkosi. Galima siekti įveikti konkurentą pademonstruojant dar geresnes lyderio savybes, bet būna, kad pasitelkiamas griovimo, priešininko sunaikinimo būdas.
Psichologinio ginklo taikymas, be abejo, artimas manipuliavimui. Manipuliavimas labai dažnas mūsų gyvenime, jo daug ir tarpasmeniniuose santykiuose. Žinoma, manipuliavimo negalima vienareikšmiškai vertinti kaip neabejotino blogio, nes tikrovėje neįmanoma visko suskirstyti vien į juoda ir balta. Mes neišvengiamai gyvename grupėse, grupinės psichologijos procesai vyksta visur, pradedant klasėmis mokyklose. Manipuliavimas – neišvengiamas gyvenimo palydovas, manipuliuojame kitais patys, kaip ir mumis manipuliuoja kiti.
Be abejo, daugiausia manipuliacinių žaidimų žaidžiama viešojoje erdvėje. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentė Audronė Nugaraitė primena vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso sąvoką valdoma viešoji erdvė. Tai toks būvis, kai toji erdvė kreipiama į vieną ar kitą pusę, pasitelkiant žiniasklaidą.
Tinkamai surežisavus, pasiekiamas valdomos viešosios erdvės rezultatas. Pasak docentės, dabartinė Lietuvos žiniasklaida išnaudojama, nes visuomenė stokoja kritiškumo, o sunkmetis akivaizdžiai parodė, kad ji priklausoma. Pelno siekiama aukojant misiją, tą patvirtina ir neseniai atlikti tyrimai. Viešoji erdvė traukiasi, tačiau galimybių manipuliuoti daugėja. Kai informacijos vartotojas stokoja patirties, jam tinka bet koks fakto pateikėjas.
Žiniasklaida ir viešieji ryšiai Lietuvoje vienas ir tas pats? Pasak Vilniaus universiteto docentės, ryšių su visuomene institucijos ištakos Vakaruose siekia XX a. pradžią, taigi mūsų mokslo kelias dar nėra ilgas, nes Lietuvoje ši praktika prasidėjo maždaug 1992–1993 metais. Kai raida tokia greita ir koncentruota, kraštutinumų išvengti turbūt neįmanoma.
Taigi dabar turime „valdomos viešosios erdvės“ recidyvą, kai žiniasklaida naujienas suprekino ir pateikia beveik vien kaip prekes. Apskritai susidaro įspūdis, kad, skelbdami siekią europietiško stiliaus, žiniasklaidoje gal ir nevalingai renkamės ne nuosaikų Senojo žemyno, bet energingo (o mūsų šalyje dėl mažos rinkos dažnai nervingą ir priekabų) amerikietiško modelio variantą.
Pasak A. Nugaraitės, europiečiai į ryšius su visuomene linkę žvelgti santūriai – kaip į reikalingą, bet ne viską lemiančią instituciją. Žmogus turi turėti informacijos prieigą ir žinoti, kad gali ja naudotis. Viešumas, galimybė diskutuoti bet kokią sąmokslo teoriją padaro nekenksmingą.
Klausimas gana paprastas, bet ir kiek lemtingas: ar žiniasklaida tampa ryšių su visuomene priemone, ar pastarųjų pagamintą produktą naudoja atlikdama savo kaip visuomenės informuotojos misiją? Kol kas Lietuvos žiniasklaida kurdama savo verslą suformavo tokią viešąją erdvę, kokios reikėjo jai pačiai. Galų gale paaiškėjo, kad iš esmės ta viešoji erdvė nelabai ir vieša. Galbūt tokia jaunos demokratijos šalies lemtis.
Psichologinis ginklas + Politika = Galia
Jaunos demokratijos lemtis. „Jei norite sužinoti apie žmogaus būdą, duokite jam valdžią“, – skelbia serbų patarlė. Valdžia apnuogina, atveria valdančiojo būdą, bet ir nenumaldomai masina, kaip ir pinigų galia. Todėl, veržiantis į priekį, kai kada nelabai skaitomasi su priemonėmis.
Per pastarųjų prezidento rinkimų kampaniją žinoma pretendentė žiniasklaidoje paskelbė apie esą egzistuojančią kompromituojamo turinio vaizdo kasetę, kuria ji gąsdinama jau porą metų, taip mėginant atgrasyti nuo kandidatavimo į prezidentus. Šią situaciją tuometė pretendentė įvardijo kaip psichologinį spaudimą. Štai jis, psichologinio ginklo taikymo precedentas, mūsų tėvynėje? Piktinanti išimtis ar nieko nebestebinantis dėsningumas?
Pasak R. Židonienės, kalbant apie psichologinio ginklo taikymą politikoje, siekiant valdžios, be abejo, svarbi visuomenės reakcija. Mūsų visuomenė labai komplikuota, jai apibūdinti tinka žodis sumaištis. Taigi ir jos reakcijos į manipuliavimą sudėtingos. Šiuo atveju veikiausiai dera grįžti į sovietmetį, kai jautėme viena, sakėme kita, o galvojome trečia.
Kompromituojanti ar neva kompromituojanti informacija paprastai būna nutaikoma į konkrečią visuomenės dalį, grupę žmonių, kurie laikosi tam tikrų nuostatų ar turi tam tikrų baimių. Išgirdę, kad lyderiui būdingi juos gąsdinantys dalykai, tie žmonės, be abejo, ims labai stipriai priešintis jo iškilimui. Reikia pripažinti, kad paprastai tai būna labai primityvių dalykų baimės. Ir jas eksploatuojantieji siekia nešvarių tikslų, nes juk galų gale kalbame apie kito žmogaus juodinimą. Tai iš principo amoralu.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Mindaugas Jurkynas taip pat sutinka, kad sovietinis palikimas niekur nedingo. Vis dėlto jis siūlo skirti Europos Sąjungos (ES) nares Vidurio bei Rytų Europoje nuo Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) erdvėje esančių šalių, kuriose neretai kyla daug problemų su žmogaus teisėmis ir laisvėmis.
Vertybinio pasirinkimo skirtis šiuo atveju gana akivaizdi – Lietuva mėgina įsitvirtinti Vakarų erdvėje. Tiesa, kaip parodė apklausos, žmonės Lietuvoje nepatenkinti demokratijos veikimu, bet tai galbūt sietina su ekonominiais sunkumais. Regione, kur netrūksta požiūrių ir nuomonių kraštutinumų, rinkimuose nemažai žmonių sąmoningai balsuoja prieš visus, verda emocijos, o politinei kultūrai toli, tarkime, iki skandinaviškos konsensuso kultūros, bandymų manipuliuoti veikiausiai esama. Kiek jie sisteminiai, sunku pasakyti, nes vyrauja gandai, o ne tikra informacija.
Be to, kalbant apie geopolitiką, Rusijos „didžiavalstybininkai“ Baltijos šalis tebemato (prisimena) kaip Sovietų Sąjungos dalį. Kadangi „didžiavalstybiškumas“ – vienas svarbesnių dabartinės Rusijos identiteto elementų, natūralu, kad tebesame vertinami kaip buvusi jos „dalis“, o dabar – „išdavikai“. Iš čia nesunku nuslysti į „priešų“ kategoriją.
Šiuo atveju įžengiame į emocinių nuoskaudų teritoriją, taigi vargu ar mus užmiršo, ir tikriausiai prireiks kartos ar net kelių kartų pasikeitimo, kad paliktų ramybėje. Galima sakyti, kad Lietuva tebegyvena netoli fronto linijos, tiesa, ne autoritarinėje jos pusėje. Gyvenimas prie šios linijos savaip ypatingas, nes būdami arti keliame susidomėjimą, o autoritarinėje pusėje veikianti žvalgyba tebemąsto „patikrintomis“ Šaltojo karo kategorijomis apie „savus“ ir „svetimus“.
Anot psichoanalitikės R. Židonienės, manipuliavimas įvairiomis baimėmis mūsų visuomenėje paveikus išlieka galbūt todėl, kad sovietmečiu drausta konkurencija, nes ji buvo laikoma blogiu. Dabar konkurencija jau atrasta, jos nauda įvertinta, tačiau konkuravimo būdų tebesimokome.
Todėl blaškomės tarp kraštutinumų, tarp pozityvios ir žlugdančios konkurencijos, kai kito žmogaus juodinimas ar net sunaikinimas laikomi normaliais, taikytinais metodais. Be abejo, tai labai primityvus konkuravimas. Galima tikėtis, kad to primityvumo laikui bėgant mažės, kita vertus, net ir senos demokratijos šalyse pasitaiko visokių dalykų, pagunda manipuliuoti visada yra.
Internete galima rasti įvairių populiarių patarimų, kaip kovoti su manipuliavimu ir psichologiniu spaudimu. Bet taip pat akivaizdu, kad psichologiškai stabilus, saugus gali būti tik brandus žmogus. Visos priežastys ir padariniai vis tiek glūdi vertybėse, kurias išpažįsta visuomenė. Reikalai joje keičiasi maždaug tokiu pat tempu, kaip ir mūsų supratimas apie mus pačius.