Televizijos suformuotas visagalių italų mafijos klanų įvaizdis gali atrodyti kaip lakios vaizduotės produktas. Šiuo atveju galima klausti – ar Italijos mafija šiandien iš tiesų egzistuoja? Gal ji gyva tik kine ir grožinėje literatūroje?
Remiantis įvairiais 2007-2008 m. publikuotais Italijos žurnalistų tyrimais ir buvusių teisėjų atsiminimais, Italija virsta mafijos valdoma valstybe, kurioje teisėsaugos institucijos neturi realių galių kovoti prieš kriminalinio pasaulio ir politikų sudarytą aljansą.
Mafijos klanai Italijoje ne tik nepraranda savo įtakos, bet ir plečia ją iš tradiciškai nusikalstamų grupių kontroliuojamos Pietų Italijos į palyginti ramią ir saugią Šiaurės Italiją. Manoma, jog metinė Italijos mafijos apyvarta siekia maždaug 10 proc. šalies BVP. Vertinama, kad vien tik iš reketo Italijos mafija kasmet uždirba maždaug po 19 mlrd. JAV dolerių.
Italų mafija dažnai yra tapatinama su „Cosa Nostra“, nors iš tiesų Italijos kriminaliniame pasaulyje šiuo metu dominuoja penki nusikalstama veikla užsiimantys klanai. Tai – „Cosa Nostra“, „Camorra“,„Ndrangheta“, „Sacra Corona Unita“ ir „Basilischi“. Šie nusikaltėlių klanai tarpusavyje dalinasi ir kontroliuoja skirtingas Italijos dalis. „Cosa Nostra“ daugiausia veikia Sicilijoje, „Camorra“ – Neapolyje ir jo apylinkėse, „Ndrangheta“ – Kalabrijoje, „Sacra Corona Unita“ – Apulijoje, „Basilischi“ – Bazilikatoje.
Italijos mafiją labiausiai garsina žemiausios grandies klanams priklausančių narių nusikalstama veikla – plėšimai, žmogžudysčių organizavimas ir vykdymas, reketas, prekyba narkotikais. Tačiau pavojingiausia, nors ir mažiausiai pastebima, mafijos veikla yra susijusi su vadinamaisiais „baltos spalvos“ kriminaliniais nusikaltimais. Tokiais yra laikomi įvairūs finansiniai nusikaltimai.
Italijos mafijos klanų gyvenimu besidomintys ekspertai pastebi, kad pastaraisiais metais sustiprėjo nusikaltėlių ir šalies politikų ryšiai. Mafijos lyderiams ir politikams dažniausiai tarpininkauja su organizuota nusikalstama veikla niekaip tiesiogiai nesusiję žinomi visuomenės veikėjai (pavyzdžiui, gerbiami verslininkai ar akademinio pasaulio atstovai). Šiuo atveju įdomu pastebėti, kad kontraversiškajam Italijos premjerui Silvio Berlusconiui kaltinimai dėl įvairios nusikalstamos veikos buvo pareikšti net 12 kartų.
Kodėl Italijos teisėsaugos institucijos bejėgės prieš mafijos klanus? Pirma, šalyje klesti korupcija, kuri siekia aukščiausius valdžios sluoksnius. Antra, teisėsaugos institucijoms nustatyta palyginti daug teisinių apribojimų (pavyzdžiui, Boato įstatymas atitinkamoms tarnyboms draudžia be parlamento leidimo klausytis renkamų valdžios atstovų telefoninių pokalbių). Trečia, daugelis italų yra susitaikę su mafijos klanų egzistavimu ir juos toleruoja, o tam tikrais atvejais ir atvirai remia.
Ar galima sakyti, kad Italija iš tiesų yra mafijos klanų valdoma valstybė? Tam reikalingų įrodymų nėra arba jų pernelyg mažai. Tie, kurie mėgina tokių įrodymų ieškoti, dažniausiai lieka nieko nepešę arba paprasčiausiai likviduojami. Kita vertus, apie atskirus atvejus, kuomet politikai palaiko ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, informacijos yra palyginti daug. Neatsakyti lieka tik klausimai dėl šių ryšių pobūdžio ir pasekmių valstybei.
Grįžtant prie Italijos mafijai skirtų kino filmų, reikėtų atkreipti dėmesį į žurnalisto Roberto Saviano romano pagrindu 2008 m. sukurtą kriminalinę dramą „Gomora“ (Gomorrah), kuri pasakoja apie „Camorra“ klano nusikalstamą veiklą. Kanų kino festivalyje šis filmas buvo apdovanotas „Grand-Prix“. Žurnalistas R. Saviano susilaukė „Camorra“ atstovų grasinimų po kurių Italijos vidaus reikalų ministerija jam skyrė policijos apsaugą. Derėtų pastebėti, kad šis filmas jau buvo rodytas Lietuvoje šiais metais vykusio Vilniaus tarptautinio kino festivalio metu.