Ko laukti? Ant gėdos stulpo iškeverzotas net pačią gėdą kompromituojantis užrašas: „Gedas Kirkilas ir Vytas Navickas buvo čia“. Sienos aplink išpaišytos grafiti piešiniais, galimai vaizduojančiais istorinį G. Kirkilo ūpą sumažinti šalyje korupcijos:

Save gerbianti privati bendrovė seniai būtų pasitraukusi. I. Staškevičiui juk niekas netrukdo spręsti „NDX energijos“ problemų taip, kad nenukentėtų visuomenės interesas ir jo dalimi esantis skaidrus privatus verslas. Sprendimų vilkinimas bendrovės akcininkams gali atnešti nuostolių. Ir ne tik „NDX energijos“ akcininkams: atviras karas su vyriausybe gali pakenkti visai „VP grupei“ ir jos krautuviniam pasididžiavimui – „MAXIMA“ parduotuvių tinklui.

Gal racionaliausia išeitis iš susidariusios padėties – susitaikyti pagaliau su „Leo LT“ išformavimu, gražiuoju sutarti su vyriausybe ir trauktis, ilgai nedelsus, į pradines pozicijas? Tiesa, tos pradinės pozicijos (privatizuojant VST) plaukė ne iš visuomenės intereso, o iš „VP dešimtuko“ godumo (ydingas Elektros energetikos įstatymas, gudrus VST turto indeksavimas, etc.). Bet kodėl negrįžus prie savo ištakų? Ramiai, racionaliai?

Deja, I. Staškevičius racionalumą suvokia gana nesuvokiamai. „Viskas priklauso nuo to, kokio ieškome varianto: ar racionalaus, ar politiškai korektiško, - sako jis. – Politiškai teisingi arba populiarūs sprendimai ne visada būna racionalūs“.

Nieko sau priešprieša. Kaip gali būti neracionalu tai, kas teisinga? Ar įmanoma teisingai, bet neracionaliai išspręsti matematikos užduotį? Ar su protu (racionalumu) prasilenkianti politika gali būti teisinga? Nejau galima politiškai teisingus sprendimus priiminėti remiantis ne protu, o kitais dalykais? Jei taip, tai kokiais? „VP grupės“ pinigais?

Vladimiras Laučius
I.Staškevičius šioje situacijoje bylojo mums kaip žmogus, kuriam politika ir jos pagrindas – teisingumo siekinys – tėra populiarumo vaikymasis neracionalių sprendimų erdvėje. Jis atskleidė sovietmečio išugdytą mentalitetą, kai dvi visuomenės grupės – kultūrininkai (menininkai, mokslininkai) ir posovietiniai verslininkai į politiką žiūrėjo iš aukšto. Mat vieniems ji atrodė perdėm „purvina“ ir amorali, kitiems – perdėm demokratiška ir „neracionali“.
I.Staškevičius šioje situacijoje bylojo mums kaip žmogus, kuriam politika ir jos pagrindas – teisingumo siekinys – tėra populiarumo vaikymasis neracionalių sprendimų erdvėje. Jis atskleidė sovietmečio išugdytą mentalitetą, kai dvi visuomenės grupės – kultūrininkai (menininkai, mokslininkai) ir posovietiniai verslininkai į politiką žiūrėjo iš aukšto. Mat vieniems ji atrodė perdėm „purvina“ ir amorali, kitiems – perdėm demokratiška ir „neracionali“.

Pastarieji, tokie, kaip I. Staškevičius, aiškina, kad ir politinis teisingumas, ir daugumos valia (jo žodžiais, „populiarūs sprendimai“) dažnai prieštarauja tariamam „racionalumui“. „Racionalu“, jų požiūriu, yra tai, kas naudinga siekiantiems greito pelno ir efektyvios, bet demokratiškai neatskaitingos valdžios, o ne tai, kas teisinga visuomenės intereso atžvilgiu. Jų „racionalumas“ yra grynai makiaveliškas – tarnaujantis veiksmingumui ir galiai.

Kaip sakė Niccolò Machiavelli, didūs darbai pasiseka tiems, kurie nesistengia laikytis žodžio (atsistatydinti, jei nemažės korupcijos, pažadėjęs G. Kirkilas juk prastūmė „liūtą“) ir moka, reikalui esant, apmulkinti savo artimą. Vadovas, anot N. Machiavelli, turi būti panašus į liūtą ir lapę. „Liūtas bijosi spąstų, o lapė bijo vilkų; vadinasi, reikia būti kaip lapei, idant išvengtum spąstų, ir reikia būti kaip liūtui, kad nubaidytum vilkus“ (Valdovas, XVIII). G. Kirkilo ir Žilvino Marcinkevičiaus lapiškas „liūtas“ elgėsi panašiai.

Kai šalį valdo „grupė draugų“, apjungusi pinigų valdžios ir valdžios pinigų galias, kai neskaidri politika ir neskaidrus stambus verslas ima veikti išvien ir nedemokratiškai, nepaisydami daugumos valios ir teisingumo, tai vadinama oligarchija. Tai sukerojo G. Kirkilo vyriausybės veiklos ir Ž. Marcinkevičiaus politinio šou laikais. Laikais, už kuriuos per rinkimus šį pavasarį balsavo apie 160 tūkst. Lietuvos piliečių ir, deja, prezidentas Valdas Adamkus.

Pasak V. Adamkaus, pareiškimai apie "Leo LT" išformavimą tėra politiniai žaidimai ir populizmas: "Jei tai buvo paskelbta, tai yra vėl tolesnis politikavimas. Dabar žaidžiami žaidimai. Visi rinkimai pasibaigę, bet, man atrodo, populistiniai skelbimai yra daromi". Pasakė beveik tą patį, ką ir prie gėdos stulpo stovįs I. Staškevičius. Dargi gerokai aštriau. Mat bendras stulpas įpareigoja. Oligarchija – plintantis reiškinys, pasigvelbiantis net ir kai kuriuos iškilius savo kritikus.

Su šiuo reiškiniu mėgina kovoti dalis konservatorių-krikdemų politikų. Dar ryžtingiau tai daryti žada išrinktoji valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė. Jei vyriausybė ir prezidentė kryptingai suvienytų pastangas, norėtųsi sulaukti apčiuopiamų Lietuvos demokratėjimo rezultatų.

Didžiausias iššūkis šiame kelyje yra net ne „Leo LT“, ne „NDX energija“ ir ne jos vadovas I. Staškevičius, bet gėdos stulpas, prie kurio šis jaučiasi pastatytas. Šalia to stulpo ir išsirikiavo mūsų oligarchinis elementas. Ne savo noru, žinoma, bet todėl, kad jį kaip magnetas į tą pusę traukia „racionalus“ ir pelningas pagrindas, į kurį įbestas šis gėdijąs daiktas: Lietuvos energetika.

Laimėję Seimo rinkimus konservatoriai visai logiškai nusprendė, jog strategiškai svarbu yra steigti Energetikos ministeriją ir paskirti jai vadovauti patikimą ministrą. Pirma užduotis – išvaikyti iš energetikai skirtų Ūkio ministerijos kabinetų, kėdžių, koridorių, kyšių ir stalčių buvusio ministerijos sekretoriaus Aniceto Ignoto dvasią. Bent jau šis Ūkio ministerijos egzorcizmas praėjo gana sėkmingai.

Ministras Arvydas Sekmokas, atrodo, keičia ligšiolinę energetikos politikos kryptį taip, kad sistema imtų dirbti ir energijos vartotojui, o ne energetikų interesų grupėms ir akcininkų pelnams. Kita vertus, ministerija gyvuoja vos trejetą mėnesių, tad jos reikalingumo patvirtinimo darbais dar reikėtų palaukti. Nors šis bei tas jau nuveikta: antai valstybė po socialdemokratinės užmaršties prisiminė tebeturinti, o ne VP „krautuvei“ perleidusi kontrolinį „Leo LT“ akcijų paketą. Pristabdytas G. Kirkilo vyriausybės laimintas elektros kainų augimas; nuo liepos 1 d. ketinama dar keturiais centais mažinti elektros tarifą.

Kalbant apie „Leo LT“ išformavimą, A. Sekmoko pozicija, regis, sutampa su išrinktosios prezidentės skelbtais tikslais. Tiesa, D. Grybauskaitė iškart po rinkimų prabilo apie „problemines“ ministerijas bei jų vadovų atsakomybę, minėdama tarp kitų ir energetikos ministro atsakomybės sritį. Vis dėlto šie D. Grybauskaitės žodžiai, tikėtina, liudija ne Energetikos ministerijos problemas, o tai, kad prie energetikos gėdos stulpo stoviniuojantiems apsukruoliams reikės išsivaikščioti dar greičiau, nei juos šįmet vaiko A. Sekmokas.