Lietuvos URM vadovo žodžiais, toji kalba buvusi „nepriimtina, provokuojanti ir įžeidžianti Izraelio ir žydų tautos atžvilgiu“. Be to, ministras kartu patikino, kad „Lietuva pasisako prieš Irano bandymus antisemitiniais pareiškimais sužlugdyti tarptautinės bendruomenės siekį suvienyti pastangas kovai prieš rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir kitokią netoleranciją“.
Tiesa, Lietuvos, kaip ir viso „laisvojo pasaulio“, žiniasklaida mėgavosi vaizdais, kuriuose Irano prezidentui bekalbant salę palieka ES atstovai, tačiau „užmiršo“ paminėti, kad M. Ahmadinejadui pasiūlius naikinti veto teisę JT Saugumo Taryboje konferencijos dalyviai (ir tikrai ne vien Irano delegacija) prapliupo aplodismentais.
Daugelio Lietuvos gyventojų akimis, Lietuvos ministro, jo kolegų ir vyriausybių vadovų reakcija greičiausiai yra adekvati, nes atsako į užsispyrusio, nesukalbamo ir grėsmingo režimo pamišusio vadovo ir pasaulinės politikos padangės juokdario sapaliones. Akylesni tarptautinių įvykių stebėtojai prisimins tuziną M. Ahmadinejado per savo ketverių metų kadenciją padarytų išsišokimų ir „nusišnekėjimų“ (beje, kadencija baigiasi šią vasarą ir birželio 12 d. Irane vyks prezidento rinkimai, kuriuose, siekdamas būti perrinktas, balotiruosis ir M.Ahmadinejadas).
Dėl tokio Irano prezidento vaizdavimo objektyvumo būtų galima ginčytis, mat ne visada aišku, kam adresuotos jo įvairiausios ir neretai viena kitai prieštaraujančios sparnuotos frazės ir retorinės figūros, mūsų, rytų europiečių, akis ir ausis pasiekiančios labai selektyviai. Manytina, kad daugelis jų skirtos pačių iraniečių, na dar arabų ir kitų musulmonų, ausims, kurios šias frazes ir retorines figūras „perskaito“ kiek kitaip. Bet apie tai vėliau.
Tačiau, norint nesunkiai galima rasti ir visiškai kitokių (suprask, padorių ir pagarbių) M. Ahmadinejado pasisakymų apie, tarkim, žydų tautą. Štai 2006 metų rudenį jis spaudos konferencijoje Niujorke patikino, kad ne tik nėra antižydiškas (antisemitiškas), bet dargi gerbia žydus, pabrėždamas, kad jis yra „prieš okupaciją, agresiją, žudymą ir priverstinį žmonių iškeldinimą“, visą tai susiedamas su Izraelio vykdyta ir tebevykdoma politika vietinių arabų– palestiniečių atžvilgiu.
2008 rudenį amerikiečių televizijos „ryklio“ Larry Kingo laidoje Irano prezidentas pakartojo savo poziciją, paaiškindamas, kad Iranas neturi problemų su savo 20 tūkstančių žydų mažuma, turinčia ir savo atstovą parlamente. Kartu M. Ahmadinejadas pabrėžė jo matomą skirtį tarp sionistų ir žydų tautos, sakydamas, kad „sionistai nėra žydų tauta. Jie neturi religijos“. Ir retoriškai klausė: „kaip gali būti religingas ir okupuoti kitos tautos kraštą?“. Vertinant viešus jo pasisakymus, M. Ahmadinejadas tikrai negalėtų būti įvardijamas kaip antisemitiškas (antižydiškas), tačiau jis akivaizdžiai yra antisionistas. Ir tiek, kiek Izraelio valstybė save tapatina su sionistiniais idealais, tiek M. Ahmadinejadas gali būti matomas kaip antiizraelietiškas, o toks jis iš tiesų yra.
Tačiau būti antisionistišku ir antisemitu (antižydišku) vis dėlto nėra tapatu. Pasaulyje apstu antisionistiškų (dažnai kartu giliai religingų) žydų, o kai kurie jų, kaip „Naturei Karta“ grupės delegacija, prieš trejetą metų net aplankė Irano vadovus ir ne kartą pasisakė solidarizuojąsi su M. Ahmadinejadu ir pritarią jo pareiškimams Izraelio valstybės ir sionizmo atžvilgiu.
Tad tokios mentalinės skirties darymas tarp sionistų ir žydų nėra vieno M. Ahmadinejado prerogatyva. Štai man 1994 metais viešint Sirijoje (vienas aršiausių Izraelio priešų iki šių dienų) mane vienas vietinis arabas pavadino žydu, bet pamatęs mano suglumusį veidą nuramino patikindamas, kad man nėra ko dėl to baimintis, nes aš juk nesąs sionistas. Daugelyje arabų (o kartu musulmonų), kurie taip pat yra semitai, kraštų daugiau nei tūkstantmetį gyveno ir klestėjo gausingos žydų bendruomenės. Todėl tokia arabų jaučiama skirtis tarp žydų - kaip atpažįstamos ir negrėsminga laikomos etnokonfesinės bendruomenės (vadinamųjų sefardų – arabų kraštų žydų) - ir specifinę svetimos kilmės ir bauginančią ideologiją išpažįstančių sionistų (kurių daugumą sudarė vadinamieji aškenaziai – Europos žydai) įgyja prasmę.
Panašiai kaip sionizmo ir žydų tautos atskyrimo atveju, šio politiko ištaros apie Izraelio valstybės susikūrimo aplinkybes ir jos raidą nėra labai originalios, nors skamba iššaukiančiai. Panagrinėjus sionizmo judėjimo ideologines nuostatas ir praktinius sionistų veikimo metodus kuriant žydų valstybę (būtent taip save apsibrėžia Izraelis), nesunku rasti tokių sionizmo bruožų, kurie nesitapatinančių su sionizmu žmonių (net ir žydų) akimis yra mažų mažiausiai kontraversiški, jei ne balansuojantys ant šovinizmo, ksenofobijos ir rasizmo ribos.
Dar 1975 metais JT Generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją nr. 3379, kurioje sionizmas buvo pasmerktas kaip gimininga Pietų Afrikos Respublikoje viešpatavusiam apartheidui „rasizmo ir rasinės diskriminacijos forma“, su kuria reikia kovoti (sic!). Tiesa, 1991 metais ji pati atšaukė šią rezoliuciją.
Ir vis dėlto Izraelio valstybės susikūrimas ir šiandien pasaulyje nėra vertinamas vienareikšmiškai – jei šiauriniame planetos pusrutulyje jis nekvestionuojamas nei politiniu, nei socialiniu lygmeniu, pietiniame pusrutulyje apstu tiek vyriausybių, tiek eilinių piliečių, kurie lieka priešiški šiam istoriniam faktui, o kai kurie ir aktyviai siekia jį „demontuoti“ (angl. undo). Tarp pastarųjų vyrauja radikaliosios palestiniečių grupuotės, Libano Hesbollah, na ir (bent jau retoriniame ir finansiniame lygmenyje) Iranas.
O štai, pavyzdžiui, 2005 metais jau tuo metu amerikiečių kontroliuojamame Irake išleistuose pradinių klasių mokiniams skirtuose istorijos vadovėliuose Izraelis apibūdinamas kaip „sionistinis vienetas“ (taip jis kai kur net oficialiai vadinamas daugelyje arabų šalių), kurį, siekdami sutrukdyti arabų vienybės siekiams ir arabų nacijos klestėjimui, kaip pleištą arabų kraštų širdyje įkalė europiečiai imperialistai (sic!).
Tad nors Izraelio valstybės susikūrimas jau senai yra fait acompli, dėl jos atsiradimo pasaulio žemėlapyje peripetijų ir santykių su kaimynais raidos nėra kokio nors universalaus sutartinio vertinimo. Būtent todėl visų pirma istorikams bei kitų socialinių mokslų atstovams Izraelio valstybės ir visuomenės prigimtis, tapatybė ir elgsena su „savimi“ ir „kitais“ turėtų būti ne savaime suprantamas dalykas ar neliestinas tabu, bet gyvų visapusiškų analizių ir diskusijų objektas, kuriuose negalima politinio korektiškumo vardan ar vedant kažkokiam kaltės jausmui atsiriboti nuo kurių nors teorinių prieigų. Kitaip tariant, visos teorinės prieigos yra taikytinos ir visos hipotezės (savaime suprantama, ne ad hominem lygio) verifikuotinos/ falsifikuotinos.
Autorius yra politologas, dėstytojas, islamo tyrinėtojas, VU TSPMI Azijos ir Afrikos centro vadovas.