Dimos Šavrovo pasirodymas Eurovizijoje dar kartą priminė šį chronišką mūsų skaudulį. Nors santūrumas išlaikytas – bambų rodymo išvengta, bet pabandyta pasirinkti subtilesnį pataikavimo modelį. Dviems didžiosioms rusakalbių ir anglakalbių balsuotojų grupėms išgalvota dviaukštė pravardė Son(g) = Son ir Song, tai yra – sapnas-daina.
Užuot dainavus savo šalies kalba, iki paskutinio momento žongliruota kalbomis ir pasirinkta anglų kalba su konjunktūriniais rusų kalbos intarpais (geriau jau anglakalbiai būtų nesupratę, apie ką dainuojama lietuviškai, užuot to paties nesupratę angliškai). Vietoje profesionalios šokėjų, akrobatų, cirkininkų ar mimų palydos į sceną išstatyti mojuotojai rankelėmis „bye-bye“ gal turėję pritraukti balsų iš brolių latvių?
Tikri nugalėtojai nepataikauja. Jie ir kovoja dėl to, kad galėtų kalbėti ir dainuoti savo kalba, vadintis savo vardais, išlaikyti ir reikšti savo kultūrine tapatybę, savo dvasią, nesirūpindami, kad tai gali kam nors nepatikti, būti sunkiai ištariama, nesuprantama arba nepriimtina. Didžiausias turtas ir vertė yra ši saviraiškos galimybė, už ją reikia pakovoti, jos išlaikymui buvo sukurtos ir valstybės. O galiausiai savo išsaugota individualybe ir esame įdomiausi vieni kitiems.
Sapnai nepataikauja. Jie sako tiesą. Kartais karčią. Norint, kad daina skambėtų kaip pasaka arba būtų nuoširdi, jausminga ir atvira kaip sapnas, reikia ir veikti kaip sapne, atiduodant visą save, o ne įtempus visas pataikavimo stygas skaičiuoti, kas kiek ir ko duos.
Pataikavimas atima jėgas, žlugdo kūrybiškumą ir gebėjimą laisvai, nepriklausomai mąstyti, atima galimybę atrasti naujas sroves, naujas kryptis, paralyžiuoja protą ir jausmus, priverčia atrofuotis... Ir tik kai jau nėra galių laimėti, galima degti vilties – „hope“ žvakutę ant milžinkapio ir dūsauti, kokie kūrybingi, stiprūs ir galingi, tik nesuprasti esame.