Vyresnė karta gali kalbėti tiksliau, tačiau ir šių žmonių galuose veriasi didelės baltosios dėmės. Labai dažnai tų dėmių kilmė – masinė nugalėjusios pusės propaganda, manipuliuojanti faktais bei skaičiais tik sau palankia linkme ir interpretuojanti visą Antrojo pasaulinio karo istoriją vienareikšmiškai bei iškreiptai. Ta pati propaganda, tiesiog masiškai iškraipiusi minėtą istoriją, nesibodi kartu kaltinti tų, kurie nori sužinoti apie šį karą daugiau ir kurie nebūtinai tiki naujųjų propagandininkų primestomis klišėmis.
Rusijoje ir kai kuriose kitose posovietinėse šalyse pompastiškai paminima eilinė gegužės 9-oji – vadinamoji Pergalės prieš hitlerinę Vokietiją diena – toli gražu ne visiems yra tokia neginčijama šventė, kaip ją bando pavaizduoti šiuolaikinė rusiškoji propaganda. O jeigu ir šventė, tai visai dėl kitų priežasčių, negu oficialiai teigiama.
Prieš sovietų bolševikus kovėsi ir Vidurinės Azijos tautų savanoriai, taip pat Kaukazo tautų savanoriškieji legionai, nepatekę į KONR sudėtį. Į KONR nepateko ir savanoriškieji Volgos bei Krymo totorių legionai, tačiau ir jiems minėtos iškilmės ypatingo džiaugsmo nesuteikė. Neturi kuo džiaugtis ir ukrainiečiai, su bolševikais bei naciais kovoję UPA (Ukrainskaja povstančeskaja armija) gretose (tokių buvo ne vienas šimtas tūkstančių).
Visos šios karinės ir politinės formuotės buvo tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamos nacių Vokietijos generolų (išskyrus UPA), nors toli gražu ne visos duodavo priesaiką Hitleriui. Tikslus visų šių kovotojų skaičius iki šiol nežinomas. O kur ne vienas milijonas įvairiausių SSSR tautybių beginklių savanorių pagalbininkų (vadinamųjų Hiwi - Hilfswilliger – vok.), kurie dažnai pasivijus frontui stodavo į kovą bei buvo traiškomi sovietiniais tankais, o vėliau, patekę į nelaisvę, be jokių teismų šaudomi vietoje NKVD dalinių.
Į šias visas minėtas Antrojo pasaulinio karo dalyvių kategorijas, nekalbant jau apie nevokiškųjų savanoriškųjų Waffen-SS divizijų (dauguma šių karių anaiptol neišpažino nacistinės ideologijos ir jokių nusikaltimų nevykdė) kontingentą, šiuolaikiniame pasaulyje žiūrima kreivai ne tik dėl plačiai paskleistų propagandinių klišių.
Objektyvi priežastis dar ir ta, kad šiuolaikinis pasaulis ir yra faktinis Antrojo pasaulinio karo produktas, todėl bet koks bandymas atsižvelgti į kitos pusės interesus traktuojamas kaip grėsmė visuotinai sutartai pasaulinei sanklodai. Štai būtent dėl to iki šiol nesiimama nagrinėti ne vien nacių (tai daroma iki šiol), bet ir kitų šiame kare kariavusiųjų pusių karo nusikaltimų bei nusikaltimų žmogiškumui, vengiama pripažinti, kad per tą karą buvo ne tik Holokaustas, bet ir genocidas prieš kitas tautas. Genocidas, pastūmėjęs tas tautas į nacių Vokietijos glėbį.
Visi išvardyti Antrojo pasaulinio karo dalyviai šiuolaikinės posovietinės propagandos vadinami dvejopai: išdavikai ir kolaborantai, o pasakojimai apie tai, kad beveik visoje SSSR teritorijoje pirmosiomis karo savaitėmis vokiečių kariai buvo sutinkami su gėlėmis, duona ir druska, įvardijami kaip šmeižtas ar melas.
Suprantama, neatsižvelgiama į objektyvias priežastis, nulėmusias tų žmonių pasirinkimą. Negana to, nesusimąstoma, kodėl netgi ir tada, kai karo baigtis visiems buvo visiškai aiški, Rytų savanorių srautas į vokiškąsias karines struktūras nė kiek nesumažėjo.
Atsakymas būtų labai paprastas – kovą su nekenčiamu komunistiniu režimu Antrojo pasaulinio karo kontekste šie žmonės suvokė kaip savo šventą pareigą, kaip neišvengiamą būtinybę apginti savo šeimas, savo gimtąją žemę nuo komunistinių barbarų siautėjimo. Pats antžmogiškas sovietinės sistemos pobūdis nulėmė jų pasirinkimą. Ir klausimas, kokį mundurą karo metu dėvėjo minėti kariai, yra nereikšmingas. Beje, net ir vokiški mundurai buvo su nacionaline simbolika – nuo rusiškos trispalvės iki totoriško pusmėnulio.
Dar vienas mitas, jog visi šie savanoriai, įskaitant ir Baltijos šalis, turėjo vienokių ar kitokių rasinių įsitikinimų, daugiau ar mažiau sutampančių su nacistinės ideologijos dogmomis. Mitas dažniausiai grindžiamas tuo, kad esą visiems šiems savanoriams tiesiogiai vadovavo itin aršūs nacių vadeivos. Juokingiausia, jog šio mito skleidėjai prieštarauja patys sau – tikrieji nacių ideologai net košmariškame sapne negalėjo susapnuoti, kad fronte greta arijaus-vokiečio petys petin tame pačiame apkase su ginklu rankoje stovės koks nors uzbekas ar kalmukas, aprengtas netgi ta pačia vokiška uniforma, tik su nacionaliniu skydeliu ant kairės rankovės.
Partiečiai-naciai buvo tiesiog priversti visa tai toleruoti, nes katastrofiškai trūko gyvosios jėgos visuose karo frontuose. Kai kurie tikrieji naciai iki pat karo pabaigos netgi visokeriopai trukdė kurti tokius Rytų savanorių karinius junginius. Paradoksas, bet šie jų siekiai visiškai sutapo ir su komunistų ideologų siekiais.
Tačiau grįžkime prie „išdavystės“ ir „kolaboravimo“ temos, bandydami atsakyti į klausimą, kas ką išdavė arba kas su kuo kolaboravo Antrojo pasaulinio karo metais?
Visų be išimties Rytų nacionalinių karinių formuočių motyvacija per Antrąjį pasaulinį karą buvo labai aiški – atkurti nacionalines valstybes sunaikinant komunistinę sistemą bei ateityje atsikratant ir nugalėsiančios Vokietijos „globos“. Vokietijai pralaimint visuose frontuose buvo tikimasi Vakarų sąjungininkų politinės, karinės ar bent moralinės paramos. Vakarų parama buvo minimali (sakyti „moralinė“ taip pat neapsiverčia liežuvis). Netgi atvirkščiai – britai, amerikiečiai ar prancūzai pasidavusius į nelaisvę Rytų Europos savanorius beveik visuomet besąlygiškai grąžindavo sovietams. Tai reiškė iš esmės viena – mirties bausmę jiems, ir vakariečiai tai puikiai suprato. Netgi oficialiai kare nedalyvavusios Vakarų Europos šalys, tokios kaip Švedija, elgėsi lygiai taip pat – yra žinoma apie šimtus švedų rusams išduotų latvių, lietuvių ir estų savanorių.
Todėl verta ir toliau svarstyti, kas yra tikrieji bent jau „demokratinių vertybių“ išdavikai, draugiškai su komunistais pasidaliję Europą, tačiau kiek vėliau su jais susipykę ir iki šiol veidmainiškai postringaujantys apie tariamą Rytų europiečių kolaboravimą su naciais.
Todėl nei gegužės 8-oji Vakaruose, nei gegužės 9-oji Rytuose niekada nebus visavertė švente, kaip besąlygiško Gėrio pergalės prieš Blogį diena. Nes gėrio ir blogio sąvokos šiuolaikinėje pasaulio visuomenės sąmonėje išplautos iki primityvizmo. Nes šiuolaikinio pasaulio sąžinę slegia kruopščiai slepiama arba nutylima tiesa apie Antrąjį pasaulinį karą, apie karą, kuris tokį pasaulį ir sukūrė. Nes žuvusių, nukankintų bei visų rūšių „demokratijų“ išduotų Rytų savanorių kraujas daliai visuomenės niekada neleis užmiršti tragiškos neteisybės šių iš esmės pasmerktų tautų atžvilgiu.
Naujausiame „Atgimime“ taip pat skaitykite:
Andrius Raskazovas: „Elektros tiltą į Švediją ties. Tačiau kas?“ Baltijos šalių energetinių projektų įgyvendinimas, regis, pajudėjo, tačiau juos Lietuvoje įgyvendinti turinčios „Leo LT” likimas neaiškus. Kas ties tiltus ir statys naują atominę elektrinę.
„Nuo maišto ir kiaulės žudikės iki...“ Rasa Gečaitė pristato festivalį „Naujasis Baltijos šokis’09” ir pirmuosius įspūdžius.
Vytautė Šmaižytė: „Lietuvių ambicijas žlugdo pasaulio galingieji“ Kai dėl prestižinio UNESCO vadovo posto susikerta įtakingiausių valstybių interesai, kokių galimybių politinių interesų dėlionėje turi Lietuvos atstovė, į rinkimų kovą stojusi su smarkiai apkarpytu biudžetu?